Vilniaus universiteto Jungtinio gyvybės mokslų centro projektas – išskirtinis. Jį rengusių architektų grupės vadovas Gintaras Čaikauskas pripažino jautęs didelę atsakomybę išdėstyti viską hierarchiškai, atskiriant ir savotiškai izoliuojant mokslininkams skirtas laboratorijas nuo studentams reikalingų auditorijų bei bendrojo naudojimo patalpų, tačiau kartu ir sukuriant visumą. Architekto nerimas pamažu atlėgsta – projektas jau pradėtas įgyvendinti.
Formuos aikštę
Prieš eilę metų sostinės savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtas teritorijos Saulėtekyje planas sėkmingai įgyvendinamas. Pagal planą mokslui skirti pastatų kompleksai turi suformuoti aikštę. Vienoje pusėje jau stovi prieš pusmetį duris atvėręs Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (biblioteka). Kitoje pusėje planuojama įgyvendinti Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro projektą. Pradedamas statyti Jungtinis gyvybės mokslų centras formuos vieną iš aikštės išklotinių. Šio centro projektą kartu rengė projektavimo įmonės „Ekoprojektas“, „Viltekta“, „Architektūros linija“. Be G. Čaikausko, dirbo architektai Miroslavas Šejnickis, Virginija Venckūnienė ir Vytenis Raugala.
„Pagrindinė architektūrinė idėja – išdėstyti komplekso modulius tarsi atskiras ląsteles kartu sudarant visumą. Atskiri kubo formos pastatai padės sukurti šiuo metu labai atvirose Saulėtekio erdvėse humanišką, Vilniaus miestui būdingą urbanistinę struktūrą, primenančią senojo universiteto ansamblio kompoziciją – jaukų vidinį kiemą“, – pasakojo architektas G. Čaikauskas.
Pastato aukštis, monumentali architektūros raiška suteikia išskirtinumo, simbolizuoja mokslo rimtį, kuria solidų naujojo Vilniaus universiteto komplekso charakterį. Pabrėžtinos fasadų vertikalės inspiruotos įspūdingos gamtinės aplinkos, gretimai augančių pušų kamienų. Visi šie sprendimai lemia architektūrinės idėjos nuosaikumą, būdingą šios paskirties objektams, padeda išlaikyti formuojamo ansamblio kompleksiškumą, vientisumą, suteikia visas galimybes ateityje nuosekliai ir laisvai spręsti aikštės išklotines.
Planavimas – nemenkas iššūkis
Kadangi tai ir mokslo, ir mokymo pastatas, anot G. Čaikausko, patalpas reikėjo suplanuoti universaliai, kad vykstantys procesai netrukdytų vienas kitam. „Tai buvo labai svarbu ir atsakinga. Mes iki šiol nebuvome pratę prie tokios tipologijos. Čia reikėjo sujungti du dalykus: kad mokslininkai galėtų netrukdomi atlikti savo tyrimus, o šalia įprastame komplekse mokytųsi studentai. Rasti santykį, kad nebūtų trukdžių ir viskas gerai funkcionuotų – itin sunku. Manau, pavyko viską sudėlioti pagal mokslo hierarchiją“, – sakė projekto vadovas.
Funkcinių grupių patalpos suplanuotos paliekant galimybę ateityje naudoti pažangiausią vadinamosios atvirosios laboratorijos (ang. open laboratory) koncepciją. Modulinė ir karkasinė pastato sistema, specialus planavimas suteikia įvairių ateities transformacijų galimybių.
Pastato plano struktūra atitinka saugius laboratorijų eksploatavimo reikalavimus. Laboratorijose keliami ypatingi švaros, funkcinių ryšių reikalavimai, todėl jos bus atribotos nuo studentų. Tačiau kartu bus sukurta galimybė juos įsileisti į laboratorijas – tam skirti netolimi praėjimai.
Mokslininkai turės tarsi dvi darbo vietas: laboratorijas su naujausia, moderniausia įranga ir savotiškas celes, kur galės užrašyti tyrimų rezultatus. Šios patalpos nebus nuolatinė darbo vieta, tad joms nebuvo taikomi biurams keliami minimalaus ploto reikalavimai. Kadangi mokslininkų darbas labai įtemptas, didelis dėmesys skiriamas jų poilsiui užtikrinti – netoli laboratorijų bus išdėstyti poilsio kambariai su mini virtuvėmis.
Studentų komfortu irgi bus pasirūpinta. Ties langais, atsiveriančiais į vidinį kiemelį, numatytos rekreacijos ir bendravimo erdvės. Jaukiame vestibiulyje bus vieta pastato informacijai, ekspozicijoms, šalia bus suprojektuota kavinė, kurios erdvę bus galima plėsti į vestibiulį, arba tęsiant geriausias Vilniaus viešųjų erdvių tradicijas staliukus bus galima išdėstyti po skėčiais išorėje. Iš pirmo pastato lygio bus galima patekti į didžiausias amfiteatrines auditorijas, kitas mokymo patalpas, laboratorijas. Vestibiulio jungtyje su vidiniu kiemeliu suprojektuoti pagrindiniai laiptai ir stikliniai liftai.
„Aplinka išties demokratiška. Patalpas projektavome taip, kad neliktų nenaudojamų erdvių. Vestibiuliuose viskas išnaudota poilsiui ar netradicinėms darbo vietoms. O auditorijos atliks savo paskirtį. Jų bus daug ir įvairių – nuo mažyčių iki skirtų keliems šimtams klausytojų“, – projektą apibūdino G. Čaikauskas.
Apdaila bus minimalistinė
Pastatas bus statomas iš surenkamų gelžbetonio konstrukcijų, modulinė sistema tam labai tinkama. Komplekso korpusai orientuoti bemaž į visas pasaulio šalis. Visi šviesiausi perimetrai išnaudoti mokslininkų celėms. Laboratorijos išdėstytos įvairiau – tos, kurioms reikia daugiau šviesos, orientuotos gauti geresnį natūralų apšvietimą, o tos, kuriose šviesa ne tokia aktuali – į vidinio kiemelio pusę.
