Galbūt miestelis yra senas žydų bendruomenės centras, galbūt – Napoleono laikų karo stovykla, gal jis garsus namine degtine ar kontrabandininkais, o gal tuo, kad iš jo emigravo 80 proc. gyventojų, arba tai tiesiog yra nuobodžiausias pasaulyje miestelis. Viskas, anot L. Rekevičiaus, verta pasakojimo.
Nedideliuose miesteliuose įspūdingos architektūros nėra, tačiau yra kaimo trobų, kurios galbūt ne mažiau vertingos, ir gamtinė aplinka, ir galbūt seni istoriniai įvykiai – to pakanka, kad miestelio tapatybė būtų stiprinama ir puoselėjama.
Ašis – bendruomenė
Labiausiai keičiasi nuo žmogaus priklausančios tapatybės dalys – architektūrinė bei urbanistinė aplinka ir sociokultūrinis kontekstas. Kas atsitinka, kai taikomi labai griežti ribojimai architektūrinės bei urbanistinės aplinkos plėtrai? Kai senamiesčių ar miestelių struktūra ir architektūra saugoma pamirštant, kad čia nebegyvena tie žmonės, kurie tuos miestus pastatė?
Pavyzdžiui, Neringą siekiama palikti žvejų gyvenviete, nors daugelis Neringos gyventojų šiandien dirba Klaipėdoje, naudojasi elektroniniu paštu, turi verslą. „Žmonės jau nebėra žvejai, ir juos traukia ne žvejų kaimelis, o unikali gamtinė aplinka ir paslaugos, kurias jie gali gauti, – neabejoja L. Rekevičius. – Taigi gana stiprus miesto tapatumas nuodijamas, nes stengiamasi jį padaryti dirbtinį. Žmonių tapatybė pasikeitė, o miesto tapatybei keistis kartu neleidžiama, stengiamasi išlaikyti muziejinę formaline pamirkytą praėjusių amžių didybės nuotaiką. Aš siūlau adekvačiai ir XXI amžiaus priemonėmis reaguoti į besikeičiančią miesto žmonių tapatybę.“
Praktikoje – retenybė
Miesto antropologė, tarpdisciplininės miesto studijų ir kūrybinių iniciatyvų platformos „Laimikis.lt“ kūrėja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybos verslo komunikacijos katedros doc. dr. Jekaterina Lavrinec pritaria L. Rekevičiaus nuomonei: kuriant miesto įvaizdį pirmiausia identifikuojamas jau turimas miesto potencialas, įsižiūrima į natūraliai susiklosčiusias tradicijas.„Miesto reprezentacija turi atitikti miesto gyventojų gyvenimo būdą, o ne konfliktuoti su juo. Jau egzistuojančios praktikos, pavyzdžiui, miestelyje vykdoma prekyba turgelyje, yra savotiškas stuburas, aplink kurį galima plėtoti kitas veiklas ir pamažu apauginti kūrybinėmis veiklomis.Tik netoliaregiškos miesto valdžios veiksmai gali panaikinti šį galingą miestelio gyvybingumą palaikantį išteklių. Juk žvelgiant iš miestų strategų perspektyvos, turgus atrodo veikiau kaip netvarkos ir chaotiškų ekonominių santykių vieta. Miesto įvaizdis ir neturi būti sterilus, blizgantis: jo patrauklumą lemia lokalių praktikų – jo gyventojų veiklos ir gyvenimo būdo – savitumas“, – komentavo J. Lavrinec.
Miesto įvaizdis, anot VGTU dėstytojos, neretai tapatinamas su išskirtine architektūra – atpažįstami architektūriniai objektai tampa miesto simboliais. Bet jų nepakanka siekiant sukurti patrauklaus ir gyvybingo miesto įvaizdį. „Prieš porą metų teko bendradarbiauti su Škotijos miestelio Sterlingo savivaldybe, verslo atstovais ir miesto bendruomene – aptarėme jų miesto įvaizdžio kūrimo klausimus. Šiame regione populiarus turistavimo būdas yra toks: turistai siekia apkeliauti kuo daugiau Škotijos miestelių, trumpai apžiūrėti senovines pilis ir pasigrožėti miesto apylinkėmis, bet neužsilikti miesto centre. Netgi įspūdinga senovinė pilis negarantuoja
turistų investicijos į vietos ekonomiką“, – sakė pašnekovė.
Naujos idėjos miestui
Šiuolaikinėse diskusijose apie miesto įvaizdžio formavimo strategijas nemažai dėmesio skiriama miesto festivalizacijos idėjai: festivaliai iš tiesų pritraukia turistų srautus ir prisideda prie miesto žinomumo. Bet savaime jie negali tapti įvaizdžio veiksniu. Mažesniuose miesteliuose festivaliai neretai formuoja laikinus šventinius getus. Jeigu vietos gyventojai neprisideda prie festivalio organizavimo arba jame nedalyvauja, tokio tipo šventės tėra laikina intervencija.
Šiuolaikinėje urbanistikos praktikoje egzistuoja vietų kūrimo (angl. placemaking) koncepcija, kuri, pasak J. Lavrinec, gali tapti miestų įvaizdžio kūrimo arsenalo dalimi. Ji orientuota būtent į miesto erdvių reorganizavimą mažu masteliu, prisidedant miesto gyventojams – taip siekiama miesto erdves paversti jaukesnėmis, patogesnėmis naudoti, patraukliomis emociškai.
„Įspūdis apie miestus formuojasi sunkiai artikuliuojamų kūniškų ir emocinių kasdienių patirčių pagrindu. Mes su džiaugsmu prisimename miestus, kuriuose patogu vaikščioti, ilsėtis ir dirbti, kurių viešosiose erdvėse yra įdomių, netikėtų, interaktyvių elementų, miestus, kurių gyventojai yra malonūs. Į tokius norisi grįžti“, – įsitikinusi VGTU dėstytoja.
Siekiant formuoti miesto įvaizdį, verta ne tik įsižiūrėti į jau susiklosčiusias miesto vietos praktikas, bet ir įsiklausyti į miesto svečius. Kartais žvilgsnis iš šalies apie gerai pažįstamą miestą atskleidžia netikėtų dalykų. J. Lavrinec prisiminė riedlentininką iš Vokietijos, kuris pastebėjo, kad Vilnius galėtų tapti Europos riedlentininkų sostine, mat čia nėra kliūčių laisvam judėjimui: į dangą neįkomponuoti judėjimą varžantys metaliniai elementai.Tai jam leido keliauti iš miesto centro iki gyvenamųjų rajonų, įtraukti į savo miesto žemėlapį kasdienius miestiečių maršrutus. „Tokia netikėta miesto perspektyva gali gimti tik gyvos patirties pagrindu, gatvėse, o ne valdininkų kabinetuose“, – neabejoja J. Lavrinec.
