Jų funkcija yra stebėti, ar darbai atliekami taip, kaip numatyta projekte ir technologinėje dokumentacijoje. Antru atveju tai žmonės, turintys patirtį, besispecializuojantys konkrečių darbų srityje ir galintys pasiūlyti techniškai pagrįstus konkurencingus alternatyvius darbų atlikimo metodus bei medžiagas. Taigi darbų vadovo kompetencijos ribos – labai plačios.
Statybų aikštelė – ne konvejerio linija
Kartais projekto valdytojai, pasitikėdami specializuotų įmonių vadovais, nusprendžia, kad jų darbų kokybę galima įvertinti jau baigus darbus, t. y. nestebint šių eigos. Tačiau tai ne visuomet pasiteisina, ypač jei subrangovo darbų vadovas aikštelėje būna epizodiškai ar darbininkai lieka be priežiūros, kai jo nėra. Taigi šiandien, kai plačiai šnekama apie statybininkų profesionalumo problemą, kai statybų aikštelėje galima rasti jokios kvalifikacijos neturinčių vakarykščių darbo biržos klientų, reikli kvalifikuotų darbų vadovų vykdoma priežiūra tapo ypač svarbi.
Pirmiausia čia kalbama apie statybų eigą ir techninę priežiūrą turinčius atlikti specialistus, konkrečius – bendruosius statybos, konstrukcijų montavimo, apdailos, elektros, santechnikos montavimo ir pan. – darbus prižiūrinčius darbų vadovus.
„Statybos aikštelė – ne konvejerio linija, kur galima susodinti ištreniruotus žmones. Nors statybų projektai ir yra iš pažiūros vienodi, nėra kartotiniai vien dėl to, kad juos įgyvendina vis kiti žmonės, ką ir kalbėti apie nuolatinius pasikeitimus, korekcijas vykdant projekto statybos darbus. Todėl norint sukontroliuoti, kas ką veikia, reikia tiesiog prieiti ir pasižiūrėti. Taigi norint užtikrinti kokybę, žmonių turi būti tiek, kiek reikalinga. Ir jeigu turime projektą, kuriame reikia apeiti 20–30 tūkst. kvadratinių metrų plotą, o statinys nėra paprastas angaras, ir jeigu statybos darbus prižiūri tik du žmonės, vadinasi, realiai niekas nieko neprižiūri – tiesiog pasikliaujama subrangovais ir jų darbininkais. Tuomet tai loterija – pasiseks ar nepasiseks teisingai atlikti visus darbus ir sėkmingai įgyvendinti projektą“, – aiškino V. Juocevičius.
Ko nemoko aukštojoje mokykloje?
Darbų vadovų darbą koordinuoja statybos vadovas ar vadovai – kiek jų bus, turi nuspręsti projektų vadovas. Ir tas sprendimas, kaip minėta, turėtų priklausyti ir nuo objekto dydžio, ir nuo jo sudėtingumo. Šiaip ar taip, statybos vadovas atsako už visą veiklą aikštelėje: darbų saugą, subrangovų koordinavimą. Šios pozicijos vadovui jau reikalinga nemenka patirtis.
Aukštosios mokyklos suteikia technikos mokslų kvalifikacinį laipsnį, jos nerengia statybų vadovų ar darbų vadovų. Aukštosios mokyklos reikalas, anot V. Juocevičiaus, suteikti būtinas atitinkamos srities žinias, išmokyti žmogų galvoti, vertinti vieną ar kitą sprendimą. O tolesnė specialisto augimo sėkmė daugiau priklauso nuo jo paties suinteresuotumo, įmonės politikos ir tam skiriamo dėmesio. Įprastai tokie specialistai užauga praktikuodamiesi. „Jie privalo nenutrūkstamai lavintis, būti smalsūs, domėtis besikeičiančiomis technologijomis. Ir galbūt kada nors jie taps projektų vadovais, kuriems labai svarbi patirtis – ir gera, ir bloga. Visokios reikia“, – kalbėjo V. Juocevičius.
Projektų vadovų aukštosios mokyklos irgi nerengia. Bet svarbiausių šiai pozicijai reikalingų žinių studijuojant galima sukaupti. „Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Jeigu studijuodamas supranti, kad patinka ir sugebi valdyti, iš pradžių, bakalauro studijose, gavęs bendrųjų žinių apie statybas, technologijas, inžinerines sistemas, magistrantūros studijoms galėsi rinktis valdymą. O gal norėsi rinktis projektavimą. Bet kuriuo atveju aukštoji mokykla gali išmokyti tik mokytis, vadinkime, metodo. O ką su tomis žiniomis veikti, priklauso nuo paties žmogaus ar įmonės, jos poreikių“, – aiškino V. Juocevičius.
Projektų vadovui – didžiausia atsakomybė
Kvalifikacinių reikalavimų projektų vadovui vardijimą V. Juocevičius pradėjo nuo gebėjimo vadovauti, puikių psichologinių žinių. Bet reikalavimų jiems sąrašas toks pat ilgas, kaip ir pareigų. „Projektų vadovas turi sugebėti vadovauti projektuotojams, suprasti, kaip jie dirba, kaip veikia statybų aikštelė. Jis nėra žmogus, kuris statybų aikštelėje praleidžia visą darbo dieną. Jis yra tas, kuris koordinuoja pirkimų procesą, surenka projekto komandą, numato, kiek žmonių turi būti aikštelėje, kaip bus užtikrinama darbų kokybė, tvarko biudžeto reikalus“, – sakė VGTU mokslininkas.
Disponuoti visa informacija apie medžiagų tiekimą, tikslius grafikus ir pagal tai organizuoti darbus irgi privalu projektų vadovui. „Čia tik laiko valdymas, bet tokia pat atsakomybė projektų vadovui tenka ir planuojant biudžetą, užtikrinant kokybę. Taigi svarbu, kad projektų vadovas informacijai kaupti ir jos srautui valdyti turėtų jam talkinančių žmonių arba IT priemonių, suteikiančių galimybę tai daryti tiesiogiai“, – pastebėjo V. Juocevičius.
Faktą, kad projektų vadovais Lietuvoje kartais skiriami inžinerijos pagrindų neturintys vadybininkai, V. Juocevičius vadina viena projektuose pasitaikančių keistenybių. „Juk projektų vadovas turi suvokti ir kaip turi būti, ir kodėl turi taip būti. Jis atsako už viską: už tai, ką gavo iš projektuotojų, ką perdavė statybų aikštelės vadovui ir kaip parinko subrangovus. Jis turi suvokti, kodėl subrangovas pasielgė vienaip ar kitaip, turi atsidurti jo kailyje, kad suprastų, iš kur kyla bėdų. Tik tada projektas bus suvaldytas, – komentavo pašnekovas. – Jei projektas bus tiesiog administruojamas, nė nesuprantant, ko kuriamam produktui reikia, galbūt visai nepažįstant proceso dalyvių, bus sudėtinga. Bus labai sunku apsieiti be konfliktų, be klaidų, perdarymo, teismų ir papildomų išlaidų.“
Kaip suformuoti komandą?
V. Juocevičius labai paprastai formuluoja principą, kuriuo projektų vadovas turėtų vadovautis rinkdamas komandą. „Kiekvienoje pozicijoje turi būti toks žmogus, kuris jai geriausiai tinka ir kuriam ji labiausiai patinka. Tad jei komanda projektų vadovui yra primesta, jeigu jis neturi svertų ją valdyti, jei turi ne teises, o tik pareigas, ir vien administruoja komandos darbą, tai jis paskirtas ne į projekto vadovo poziciją, bet į projekto administratoriaus“, – sakė specialistas.
