Kultūros paveldo akademija kartu su Lietuvos liaudies buities muziejumi šįmet ir vėl ėmėsi iniciatyvos kultūros paveldo objektuose dirbančius specialistus sukviesti į teorinius ir praktinius mokymo kursus. Kultūros paveldo akademija parengė ir įgyvendino projektą „Medinis Lietuvos architektūros paveldas: tradicinių/specialiųjų technologijų pažinimas ir tradicinių amatų mokymo aktualizavimas“.

Šįmet mokymai vyko Rumšiškėse, Medinės architektūros tyrimo ir mokymo centre, įsikūrusiame visai neseniai sutvarkytuose Aristavėlės dvaro rūmuose.

Mediniai kultūros paveldo objektai – sudėtinė Lietuvos architektūros paveldo dalis ir vienas svarbiausių bei trapiausių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatų. Deja, medis, kaip statybinė medžiaga, yra trumpalaikė, todėl mediniai kultūros paveldo objektai nyksta sparčiau negu mūriniai statiniai, o procesai, turintys įtakos blogėjančiai būklei, intensyvėja. Paveldosaugininkams susirūpinimą kelia medinės architektūros paveldo, kurio esmę sudaro tradicinės / specialiosios jų statybos technologijos, išlikimas ir reprezentavimas. Pastangos jį išsaugoti dažnu atveju nesėkmingos dėl sisteminio meistrų ir jų kompetencijos stygiaus, procedūrų bei susiformavusios darbo praktikos spragų, atliekant tyrimo, vertinimo, projektavimo, priežiūros ir tvarkybos darbus.

Specialistai sutaria – esamos situacijos pasekmė – negrįžtamas medinio architektūros paveldo nykimas, jo vertės praradimas ir meistrystės, kaip gyvosios tradicijos, tęstinumo praradimas.

Taigi, šiuo projektu buvo siekiama akcentuoti tradicinių ir specialiųjų technologijų medinėje architektūroje svarbą, sykiu užtikrinti, kad joms būtų teikiamas prioritetas medinio nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbuose, o specialiosios technologijos būtų fiksuojamos tyrimų medžiagoje, tvarkybos darbų projektuose ir ypač tvarkybos darbų metu, kuomet atsiskleidžia daugiausia technologinių ypatumų.

Projekto metu įvairių sričių specialistams organizuotuose teoriniuose mokymuose nemažai dėmesio buvo skiriama aktualioms temoms: autentiškų medinių langų išsaugojimo svarbai, medienos rūšims, struktūrai, jos savybėms, biologiniams medinių pastatų pažeidimams – grybams, pelėsiams, A energinio efektyvumo klasės pastatams (medinių pastatų pritaikymui šiandieniams poreikiams, medžiagų suderinamumui, medinių pastatų šildymo sistemų technologiniams ypatumams – krosnims, židiniams ir kt.).

Projekto dalyviai mokėsi ne tik teorijos, bet ir restauravo muziejuje esantį svirną-lobyną. Unikalios architektūros, raiškaus silueto, grakščių formų, nedidelių matmenų dviejų aukštų pastatas itin tiko mokymams – per trumpą laiką buvo galima atlikti dalį skirtingų darbų, aptarti tvarkybos metu iškilusias problemas.

Svirnas-lobynas pastatytas XVIII a. viduryje, 1968 m. į muziejų perkeltas iš Švenčionių rajono.

Praktinių užsiėmimų metu mokymų dalyviai, pasiskirstę nedidelėmis grupelėmis, dirbo su atskirais svirno-lobyno konstrukcijų elementais: buvo tvarkoma (dalinai atkuriant sunykusias medines detales) pastato stogo konstrukcija, pirmo aukšto grindys, balkono tvorelės, laiptai, karnizai ir kiti smulkūs konstrukcijų elementai.

Mokymų dalyviai galėjo išbandyti įrankius ir senąsias medinių pastatų statybos technologijas, su meistrais profesionalais aptarti atskirų pastato konstruktyvų įrengimo bei restauravimo niuansus.

Paskutinią mokymų dieną buvo organizuota apskritojo stalo diskusija „Medinio paveldo (iš)likimas“, kurioje renginio dalyviai aptarė teorinių bei praktinių užsiėmimų rezultatus, išsakė savo nuomones bei pasiūlymus tiek dėl medinio paveldo apsaugos bei tvarkybos, tiek dėl panašaus pobūdžio mokymų bei seminarų rengimo.

Mokymuose iš viso dalyvavo 80 įvairių sričių specialistų.

Projektą dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas bei Lietuvos liaudies buities muziejus. Projekto informacinis partneris – portalas SA.lt

Fotonuotraukų autoriai: E. Šemiotas, A. Žilinskaitė, R. Kraujalis.