Tradiciniame architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondo renginyje Nidoje, kuriame nuo 2003-ųjų paskelbiamas geriausias rekreacinės architektūros kūrinys, šįmet sulaukta ne tik Lietuvos architektų, bet ir atstovų iš vienuolikos savivaldybių.

„Zavišinių“ proga dalyviams organizuotame seminare architektai dr. Dalia Dijokienė, Rokas Kilčiauskas ir Aurimas Baužys bei architektūrologas dr. Vaidas Petrulis  pristatė pranešimus tema „Projektavimas per tyrimus“.

Architekto A. Baužio žodžiais, viešoji erdvė ir viešasis interesas svarbūs šiuolaikinės architektūros elementai. Viešoji architektūra yra matoma, formuoja mūsų aplinkos veidą. Jos dizainą veikia ne vien laikmečio technologijos ar kiti nūdienos procesai, tačiau ir vietos naratyvai, tradicijos, aplinkos elementai, medžiagiškumas ir kita objektyvi bei subjektyvi informacija – tyrimai, istorijos, realijos, kuriomis remiantis kuriamas specifinis dizainas.

Tyrėjų informacija, naudotojų poreikiai ir praktikų interpretavimas sukuria galutinį rezultatą – idėjos ir strategijos evoliucionuoja. Pastaruosiuose fondo renginiuose buvo nagrinėti šiuolaikinės architektūros ir viešojo intereso klausimai, aptarti Kuršių nerijos tapatumo ženklai, suorganizuotos „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje“ kūrybinės dirbtuvės. Suvokiant, kad architektūrą lemia daug veiksnių, kurie vis papildo procesą nauja informacija, o kokybiškas tos informacijos (tyrimų) naudojimas pagerina procesą ir rezultatą.

Seminare buvo akcentuojamos projektavimo per tyrimus metodikos (ang. „research through design“ arba „design through research“) bei praktinės įžvalgos, susijusios su informacijos, lūkesčių ir sprendinių sinteze. Pranešėjų vaizdo įrašai bus patalpinti A. Zavišos fondo socialiniame tinklapyje.

Architektė Gerda Antanaitytė, viena iš fondo iniciatyvinės grupės narių, seminaro pabaigoje pristatė ką tik išleistą knygą „Architektūriniai sustojimai Kuršių nerijoje. Procesas“, kurioje siekiama atskleisti sukauptą 2015 metais įgyvendinto projekto patirtį, akcentuoti regiono savitumą per architektūrinę raišką, pasidalyti gerąja praktika ir skatinti bendradarbiavimą bei ugdyti kultūrinę savimonę projektuojant ypač jautriose teritorijose.

Renginyje Morta Pilkaitė, Gedailė Nausėdaitė, Kipras Kazlauskas pasidalijo įspūdžiais apie Nidoje vykusias „EASA 2016“ kūrybines dirbtuves ir pakvietė kartu apžiūrėti dirbtuvių objektus.

Taip pat tradiciškai pristatyti Lietuvos architektų sąjungos inicijuoto ir A.Zavišos fondo nuo 2003 metų kuruoto konkurso-parodos „Geriausias rekreacinės architektūros kūrinys“ darbai. Pagrindinis konkurso tikslas – išrinkti geriausią 2015 metais realizuotą rekreacinės paskirties visuomenei atvirą architektūrinį, landšaftinį, urbanistinį sprendimą rekreacinėje aplinkoje, pabrėžiantį vietos tapatumą bei kuriantį kultūrinę reikšmę ir socialinę vertę. Šiemet, kaip ir jau praėjusiais metais, fondo atstovai kreipėsi į savivaldybes, kad šios teiktų kandidatus konkursui, taip pat skelbtas viešas kvietimas teikti darbus atrankai. Iš pateiktų darbų konkursui atrinkta 14.

Nominuotų darbų albumas

Konkursui atrinktus darbus bei vertinimo procesą pristatė komisijos pirmininkas, architektas Lukas Rekevičius. Priminti bendrieji konkurso atrankos ir vertinimo kriterijai: aplinka (geriausių rekreacinės aplinkos savybių tinkamas panaudojimas, gamtinių vertybių respektavimas, objekto kontekstualumas su susiklosčiusia urbanistine situacija, kultūros paveldo respektavimas, aplinkos vizualinių ryšių respektavimas); forma (originali, novatoriška formos raiška ir jos dermė su aplinka, kompozicinės stilistikos vientisumas: tūrių, plastikos, spalvų, elementų kompozicinė darna, originali tektonikos išraiška, medžiagų ir technologijų panaudojimas atsižvelgiant į vietos specifiką, medžiagų ir aplinkos ryšys, racionali formos ir funkcijos dermė); funkcija (originalūs funkcinės struktūros sprendimai ir jų dermė su aplinka, suplanavimo struktūros ir funkcijos harmonija, objekto vidinių ryšių ir jų santykio su aplinka komfortiškumas).

Vadovaujantis konkurso sąlygomis, įvertinus visus projektus, komisijos narių, architektų Luko Rekevičiaus, Gintaro Prikockio, Kęstučio Mikšio, Rūtos Stuopelienės, Aurimo Baužio, pirmiausia atrinkti šeši darbai (jie pateikiami atsitiktine tvarka):

• Rasų namai Vilniuje (Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Petras Išora, Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, Povilas Daugis, Paleko ARCHstudija ir architektūros studija PLAZMA).

• K. Dineikos sveikatingumo parkas Druskininkuose (Kęstutis Pempė, Vytautas Lukoševičius, Aurimas Syrusas, Viktoras Gricius, Dėja Želvienė, Deividas Kavoliūnas, Vilniaus architektūros studija).

• Delfinariumo rekonstrukcija Klaipėdoje (Algirdas Stripinis, Snieguolė Stripinienė, Elvyra Kaltanaitė, Ingrida Mendelson, „Uostamiesčio projektas“).

• Poilsio ir vandens sporto centras Zarasuose (Henrikas Štaudė, Augustas Minkauskas, „Archartelė ir partneriai“).

• Lajų takas Anykščiuose (Alvydas Mituzas, Arvydas Gudelis, Andrius Dirsė, „Rekreacinė statyba“).

• Kultūros fabrikas Klaipėdoje (Ramunė Staševičiūtė, Monika Knipienė, Rusnė Šilerytė, Dina Timonina, Vaida Petkutė-Jatkauskienė, Gerda Antanaitytė, „Pilis“).

Vėliau renginyje paskelbti atrinkti trys, labiausiai konkurso vertinimo kriterijus atitikę darbai, pretendavę tapti geriausiu 2015 metų rekreacinės architektūros kūriniu: Rasų namai Vilniuje; Lajų takas Anykščiuose; Poilsio ir vandens sporto centras Zarasuose.

Komisijos narių pasisakymai apie atrinktus rekreacinės architektūros objektus: 

Rasų namai Vilniuje (autoriai: R. Palekas, B. Puzonas, P. Išora, R. Mikulionis, G. Vaitkevičius, P. Daugis). Architekto L. Rekevičiaus teigimu, šis architektūros kūrinys atskleidžia tendenciją, kuria ir turėtų būti vadovaujamasi projektuojant saugomose teritorijose: moderni architektūra, tačiau nežaidžianti „tradicinio stiliaus“ žaidimo, kurį taip noriai bruka kūrėjams jau nueinanti teritorijų saugotojų karta. Formos švarios, bet neagresyvios. Modernios, tačiau derančios aplinkoje, išnaudojančios reljefą. Jautriai įsikertančios į žalių Pavilnio miškų masyvą. Įdomus, nestandartinis santykis tarp naujos architektūros ir istorinių parako sandėlių, kurie, bent teoriškai, turėtų būti atviri lankymui ir viešajam pažinimui.

Architekto išsakyta kritika projektui: nors tai pavyzdinis elgesio saugomose teritorijose pavyzdys, tačiau tai nėra rekreacinis objektas, netgi nelabai viešas. Pamėginus neperspėjus aplankyti, prie užkardos pasitiko nedraugiškas sargas, nors čia esantys parako sandėliai yra paveldo objektas, kuris turėtų būti atviras viešajam pažinimui. Taip pat matyti, kad saugomų teritorijų reikalaujami šlaitiniai stogai čia greičiau pakišo koją nei pagelbėjo: tūriai atrodytų mažesni, o gamtinis kontekstas būtų užstojamas mažiau, jei vietoj aukštų stogo šlaitų būtų pasirinktas šlaitinių stogų sprendimas (koks, beje, ir buvo pirmuose šio projekto eskizuose).

R. Stuopelienės nuomone, išgrynintos architektūros formos, architipinė architektūra gamtos kontekste atrodo labai efektingai. O kur dar vaizdai – paveikslai, kuriuos matys gyventojai pro langus. Santūrūs sprendiniai puikiai įrašyti į esamą gamtinę situaciją. Taip ir pasijunti kaip X–XI amžiaus kaime.“

Anot A.Baužio, „Rasų namų“ Vilniuje architektai sukūrė tradicijų įkvėptą modernų kvartalą, jautriai įkomponuotą į sudėtingą slėnio erdvę ir puikiai panaudojo gamtinius jos elementus sukurdami įsimintus vidaus ir išorės erdvių scenarijus. Pastatai puikiai dera gamtinėje aplinkoje. Linijinė struktūra išlaiko natūralų slėnio erdvinį charakterį. Pastatai komponuojami šlaito terasose. Skirtingi lygiai sukuria kelis erdvės tipus – viešą ir privatų. Sukurti du namų ir aplinkos patyrimo scenarijai – nuleisti namai glaudžiai susiję su terenu, o iškelti namai sąveikauja su medžių lajomis. Šachmatiškai sklypo plane išdėlioti namai užtikrina maksimalų vidaus erdvių ryšį su supančia aplinka. Ant polių pakelti namai moderniai išsaugo istorinius Rasų amunicijų sandėlius, tačiau nustumia senuosius jų fasadus į antrą planą.

Istoriniai pastatai tampa privačios erdvės dalimi ir taip eliminuojami iš viešojo pažinimo. Nuosaiki pastatų architektūra ir mastelis puikiai įsilieja į gamtinę aplinką. Šlaitinių namų siluetai kuria dinamišką, aplinkoje derančią kompoziciją. Natūralios medžiagos ir modernus jų panaudojimas dera prie miškingos vietovės. Tamsūs tūriai susilieja su medžių kamienų fonu. Pastatų fasadus pagyvina erkerių ir tūrinių stoglangių elementai. Stiprioji projekto pusė skirtingi apatinių ir viršutinių namų scenarijai glaudžiai susiję su slėnio topografija. Rekreacinių elementų gausa – terasos, balkonai kuria kokybiškus poilsio scenarijus ir leidžia gyventojams ir lankytojams gėrėtis aplinka bei ją įsileisti į pastato vidų“.

Lajų takas Anykščiuose (autoriai: A. Mituzas, A. Gudelis, A. Dirsė). G. Prikockio manymu, vienas atraktyviausių rekreacinių objektų Lietuvoje. Puiki idėja, kuri praminė takus architektūrai saugomose teritorijose.

Kalbėdamas apie poilsio ir vandens sporto centrą Zarasuose (autoriai: H. Štaudė, A. Minkauskas), A. Baužys priminė, kad vingiuoja du Zaraso ežero krantai – natūralus ir dirbtinis. Artėdami ir toldami vienas nuo kito jie kuria skirtingas erdves. Architektų sukurta dirbtinė kranto linija įsilieja į gamtinį kraštovaizdį.

Poilsio ir vandens centras puikiai išnaudoja ežero pakrantės teikiamus rekreacinius išteklius. Kompleksas veikia tiek kaip takas, skirtas pasivaikščioti pakrante, kaip apžvalgos vieta palypėjus apžiūrėti apylinkes ir kaip pastatai, skirti sportininkams ir poilsiautojams. Trimatis takas įsilieja į gamtinę ir urbanistinę aplinką, respektuoja susiklosčiusius vizualinius ryšius ir pats kuria naujus scenarijus. Stiprioji projekto pusė – vientisa ir aiškiai suvokiama architektūrinė išraiška, suteikianti objektui ikoniškumo.

Trimatė tako–pastato linija puikiai dera su kalvotomis Zarasų ežero apylinkėmis. Penktasis pastato elementas – stogas – ne vien saugo nuo lietaus, tačiau tampa tako dalimi – virsta apžvalgos aikštelėmis.

Kitas stiprus aspektas – tektoninė objekto išraiška. Mediena puikiai dera prie gamtinės aplinkos, pastato plano konfigūracijos yra pritaikyta basoms lankytojų pėdoms. Modernus tradicinės natūralios medžiagos – medžio – panaudojimas dera gamtos fone. Objektas tapo neatsiejama Zarasų salos dalimi. Funkcinė komplekso struktūra susijusi su tako parametrais. Vienur takas – apžvalgos aikštelė, virš ežero jis tampa pirsu, o išplatėjęs virsta laiptuotu amfiteatru žiūrovams stebėti įvairius ežere vykstančius renginius. Objektas pritaikytas ne vien poilsiautojams, bet ir sportininkams.

Vidaus erdvės atsiveria tiesiai į taką bei į ežero panoramas. Komplekso planas leidžia iš bet kurios objekto vietos apžvelgti visas jo dalis, kas suteikia objektui jaukumo. Pasak R. Stuopelienės, Zaraso ežero saloje suprojektuotas kompleksas labai šiltas, humaniškas, papildo ežero pakrantę šiuolaikiška architektūra, taip išryškindamas vandens ramybę ir grožį. Principas – papildyti, išryškinti ir nesugadinti atrodo pavyko.

Anot. K. Mikšio, šis kūrinys vertintinas už gamtinių vertybių respektavimą, objekto kontekstualumą su susiklosčiusia aplinka, geriausių rekreacinės aplinkos savybių tinkamą panaudojimą, originalią tektonikos išraišką, medžiagų ir aplinkos ryšį, suplanavimo struktūros ir funkcijos dermę, objekto vidinių ryšių ir jų santykio su aplinka tinkamumą.

Komisijos pirmininko L. Rekevičiaus nuomone, tai puikus pavyzdys, kaip investicija į infrastruktūrą kokybiškos architektūros priemonėmis pasiteisina ir atgaivina kurortinių miestų erdves. Šis objektas yra itin smagiai naudojamas miestiečių, ir to būtų beveik gana. Tačiau jis taip pat ir labai grakščių formų, medinės bangos atkartoja Aukštaitijos smėlėtų pušynkopių formas, o bendra intervencija į pakankamai unikalaus kraštovaizdžio Zarasų zoną yra ir labai santūri, taip pat turinti savo identitetą ir padedanti Zarasams kurti savo unikalų veidą tarp kitų Lietuvos kurortų.

Bendru komisijos sprendimu nutarta ir paskelbta, kad LAS ir A. Zavišos fondo apdovanojimas, skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo autorinis darbas, už geriausią 2015 metų rekreacinės architektūros kūrinį skiriamas – poilsio ir vandens sporto centrui Zarasuose.

Pirmos dienos oficialioji renginio kulminacija – A. Zavišos fondo apdovanojimas „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“ įteiktas architektui habilituotam humanitarinių mokslų daktarui, prof. Jurgiui Bučui. Fondo įsteigėjas ir ilgametis pirmininkas, architektas Leonardas Vaitys sveikindamas laureatą, akcentavo J.Bučo žmogiškąsias vertybes ir pristatė architekto įspūdingą veiklą bei garsiausius darbus.

Prof. J. Bučui 2002 metais įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius. Profesorius – Rytų Europos kultūrinių kraštovaizdžių nominacijai į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą ekspertas. LR Valstybinės paminklosaugos komisijos narys. Su bendraautoriais parengė apie 40 projektų. Taip pat daugiau kaip 130 mokslinių straipsnių, monografijų, vadovėlių autorius, kolektyvinių leidinių bendraautorius, mokslo tiriamųjų darbų atsakingas vykdytojas arba vadovas.

Renginio organizatoriai: Architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondas, Neringos savivaldybės administracija, Lietuvos architektų sąjunga, renginį iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Renginio partneris – Lietuvos architektų rūmai.

Tekstą parengė architekto A. Zavišos fondo projektų vadovė, KU Rekreacijos ir turizmo katedros lektorė Jurgita Raišutienė.