Sostinės meras Remigijus Šimašius reklamos plakatuose galėtų būti vaizduojamas kaip veiksmo filmų herojus: vienoje rankoje – benzininis pjūklas, kitoje – kastuvas. Vieną dieną nuo mero rankos krinta neteisėtai pasodintos tujos, kitą jis apkasinėja naujai pasodintas liepaites. Vaizdas permainingas, bet, anot Vilniaus savivaldybės Želdynų poskyrio vedėjos Giedrės Čeponytės, neišvengiamas ir neturėtų stebinti – miestų medžiams nelemta mirti sava mirtimi – iki nuvirs ant praeivio ar pastato: vienus medžius sodinant, kitus tenka šalinti.

Želdinių atnaujinimas – itin jautrus klausimas

Kauniečiai tvirtina besitvarkantys net ryžtingiau nei sostinė – prieš kelerius metus moderniai suformavę pagrindinės mieste – Laisvės alėjos – liepų lajas, prieš pusmetį jie paskelbė, kad atėjo laikas atsisveikinti su gretimos Vytauto gatvės senaisiais želdiniais. Mokslininkai nustatė, kad 50 metų urbanizuotoje teritorijoje buvo pražūtingi jų sveikatai. Ligoti medžiai rudenį bus pakeisti miesto sąlygomis augti tinkamais žalialapiais – siauralapėmis liepomis.

Tokių projektų bus vis daugiau – laikas, kai mieste nusikaltimu buvo laikomas kiekvieno, net savaime ir ne vietoje išaugusio, medžio nukirtimas, didmiesčio estetikai ir plėtrai padarė didelę žalą, paliko urbanistinių skylių, įsitikinęs Kauno miesto vyriausiasis architektas Nerijus Valatkevičius.

Kai 2002-aisiais Vilniuje buvo ryžtasi pirmajam radikaliam medžių pakeitimo naujais projektui – Gedimino prospekte iškertant XX amžiaus pradžią ir arklinį tramvajų mačiusias liepas, protestų netrūko, kaip netrūksta ir pastaraisiais metais kiekvienąkart, kai suplanuojama pjauti medžius, vienų ginamus kaip žalioji miesto aura, švaresnio oro ir pavėsio garantas, kitų – kaip dalis brangių senų dienų prisiminimų.

Daugelis miesto želdynų išties turi ne tik su vilniečių asmeniniais prisiminimais susijusias istorijas. Yra ir tokių, kurie kadaise pasodinti dėl konkretaus tikslo, seniai peraugo ir savo galimybes, ir tuos pragmatinius tikslus. Taip kaip senosios tuopos prie Energetikos ir technikos muziejaus – pirmosios Vilniaus elektrinės Upės gatvėje, – greitai augantys medžiai turėjo pridengti elektrinės kamino dūmus, vėliau teikė puikų pavėsį, bet galiausiai jų sausos šakos ėmė kristi ne tik vėjuotą dieną ir ne tik ant šaligatvių. Pasak G. Čeponytės, juos išpjovus ir pasimatė tuščiavidurių kamienų, ir bioįvairovės ten buvo apstu. Vietoj tų medžių prieš trejus metus pasodintos 50 liepų irgi turės savo istoriją – jos skirtos paminėti garsiojo „Liepaičių“ choro 50 metų jubiliejų.

Neapsieinama be „dopingo“

Prisimenantieji 15 metų senumo nuotaikas (nors ir tada buvo pasiryžusiųjų medžius nuo pjūklų ginti prisirakinus prie jų grandinėmis) turbūt patvirtintų – iš už nupjautų medžių atsivėrusių Gedimino prospekto pastatų fasadų grožis apstulbino, gatvę buvo sunku atpažinti. G. Čeponytė patikina – tai yra ir šių dienų, ir ateities siekiamybė: miestą auginti taip, kad jame būtų vietos ir įvairiausių laikotarpių architektūrai parodyti, ir fasadų išraiškingumui neužgožti, ir medžiams puoselėti.

Puoselėti medžius urbanizuotose teritorijose nėra paprasta. „Turime suprasti, kad gyvename ne XIX a. mieste, medžiai nebeauga atviroje vietoje, jie neturi gyvybingo, humusingo grunto, jo išvis turi minimumą. Po šių dienų miestu yra senasis miestas, inžinerinių tinklų raizginys. Miestuose medžiai išgyvena tik su „dopingu“ – laistomi ir tręšiami“, – aiškino už sostinės želdynus atsakinga specialistė.

Atidus nuolatinis genėjimas, toks, kurio neprofesionalo akis nė nepastebi, bet formuojantis lają, neleidžiantis medžiams ištįsti – dar viena miesto želdynų būtinybė. Kai kuriose miesto vietose matomi iki stimburių nugenėti medžiai, pasak G. Čeponytės – įrodymas to, kad kadaise ilgus metus jie buvo apleisti.

Stimburiai – paprasčiausias problemos sprendimo būdas, bet augalui po tokio šoko reikia ne vienų metų atsigauti ir pradėti vėl formuoti lają.

Dažniausiai drastiško genėjimo griebiasi už elektros tinklų priežiūrą atsakingos įmonės – pagal reglamentą 2 metrai iki laidų neturi būti šakų, tad jų darbuotojai ir nurėžia šakas iki kamieno. G. Čeponytė pripažįsta – jei būtų jos valia, ji verčiau ne kankintų taip medžius, o atsiprašytų ir nupjautų, o tada sodintų naujus medžius atokiau. O geriausia būtų, jei elektros tiekėjai tiesiog perkeltų savo tinklus po žeme. Bet nuomonės savivaldybę pasiekia įvairios – dalis miestiečių džiaugiasi, kad medis bent taip išsaugotas.

Miestų medžių gyvenimas – trumpesnis

Prieš keliasdešimt metų genėjimą iki stimburių patyrė ir senosios šiuo metu rekonstruojamos Lukiškių aikštės liepos, kurių ateitis kelia nerimą vilniečiams. Anot G. Čeponytės, dažnas naujas lajas suformavusių stimburių dabar viduje išpuvęs ir laikosi iš paskutiniųjų. Specialistė šiandien negali atsakyti, koks sprendimas dėl šių medžių bus priimtas. Laukiama leidimo tvarkybos darbams – aikštė yra kultūros paveldo objektas, tad leidimą turi išduoti Kultūros paveldo departamentas. O tada sprendimą – kiek ir kas bus pjaunama – aiškinsis savivaldybės administracijos įsakymu sudaryta komisija, atsižvelgdama į želdynų specialistų pateiktą medžiagą. Diskutuojama bus dėl kiekvieno medžio.

„Reikia suprasti – kartais mes turime atsiprašyti medžių ir pakeisti juos kitais galvodami apie tai, kad medžiais norės džiaugtis ir mūsų vaikai bei anūkai, – sakė G. Čeponytė. – Net specialiai prižiūrint, miesto medžių amžius triskart trumpesnis nei augančių „laisvėje“ – laukinėje gamtoje, tad būtinas laipsniškas jų atnaujinimas.“

Sostinės savivaldybė šįmet žada pasodinti daugiausia medžių per pastaruosius penkerius metus – 1140, miesto biudžetui tai kainuos apie 250 tūkst. eurų. Į Lietuvą specialiai medeliai, (jie įprastai būna jau 14–15 metų amžiaus) atkeliauja iš Lenkijos, Nyderlandų ir Vokietijos – Lietuvoje, puoselėjančioje gilias miško sodinukų tradicijas, miestui pritaikytų medžių medelynų, galinčių pasiūlyti ne kelerių, o keliolikos metų augalų, dar nėra.

„Kviesčiau kokią garbią šeimą įkurti Lietuvoje medelyną ir turėti omenyje, kad pelną gaus tik jų anūkai, – šyptelėjo pašnekovė. – Garsiųjų Olandijos medelynų, iš kurių keliauja medžiai į Europą, Aziją, Rusiją, pradžia buvo XIX amžiuje.“

Medis prieš namą

Daugiausia Vilniuje sodinama kelių rūšių liepų – kompaktiškų lajų, lėtai augančių medžių, medelyne užauginamų su suformuotomis kapiliarinėmis šaknimis, paruoštų greitam ir kiek įmanoma garantuotam prigijimui naujoje vietoje. Pasak G. Čeponytės, tai vienas atspariausių miesto medžių, kurio lają labai lengva formuoti. Liepos Vilniui būdingos nuo senų laikų, vis dėlto rūpinamasi ir medžių įvairove – taip atsiranda uosių, šermukšnių, klevų, kitų medžių. Daugiabučių rajonuose specialistai rekomenduoja sodinti šermukšnius, gudobeles, ožekšnius, totorinius klevus, putinus, jazminus, lanksvas, atokesnėse jų dalyse – klevus, liepas, beržus, pušis, egles, raudonuosius ąžuolus, jazminus, alyvas.

G. Čeponytė sveikina iniciatyvą Neries pakrantėje, kur privataus koncerno lėšomis pasodinta apie 70 ornitologinių augalų – šermukšnių, gudobelių, putinų – jie patys finansavo, patys organizavo šią akciją.

Vis dėlto, įsitikinusi specialistė, ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai dar reikia susidėlioti aiškesnes etiketo planuojant želdinių apsaugos taisykles – taip, kaip tai įprasta daugelyje valstybių.

„Yra vieta pastatui, yra vieta gatvei, yra vieta medžiui, ir yra vieta parkui. Viskas prasideda nuo projektavimo, nuo apsisprendimo – ar norima platinti gatvę, ar svarbiau išsaugoti medį. Išsiginčyti reikia ant popieriaus lapo – planavimo ir projektavimo dokumentuose. Tada investuotoją ar statytoją pasiekia labai aiški žinutė – šitą medį turi saugoti, kad ir kiek tai kainuotų. Ir tada šis gali galvoti – ar pažeisti reikalavimus ir mokėti baudas, bet pasistatyti didelį namą, ar mažinti lūkesčius. Bet diskusija turi vykti pačioje pradžioje.

Norėčiau, kad ir Lietuvoje ta diskusija persikeltų į projektavimo stadiją, o ne į leidimo kirtimui išdavimo stadiją, kai jau mes, Želdynų poskyris, esame priversti išduoti leidimą kirtimui, nes ir techninis, ir leidimas statybai, ir visi kiti dokumentai yra suderinti teisės aktų nustatyta tvarka. Po truputėlį to link einame, tikiuosi, eisime greičiau. Diskutuoti apie tai tikrai reikia, ginčytis reikia, išklausyti, vertinti. Miestas susideda tikrai ne vien iš nekilnojamojo turto elementų ir jo magnatų“, – sakė G. Čeponytė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 2.