Žalias miestas – misija (ne)įmanoma?

2020 gruodžio 9 d.
Freepik nuotr.

Besikeičiantis klimatas, senkantys gamtiniai ištekliai ir į žaliąją kryptį orientuota Europos Sąjungos politika neišvengiamai skatina ieškoti sprendimų, kaip gyventi tvariau. Darnios valstybės kūrimas prasideda nuo aplinkai draugiškos politikos miestuose. Ar Lietuvos sostinėje – Vilniuje – puoselėjama žaliojo miesto vizija ir kaip prie tvaraus miesto kūrimo gali prisidėti gyventojai?

„Situacija pasaulio miestuose dinamiškai keičiasi ir mes turime į tuos pokyčius reaguoti. Didieji pasaulio miestai yra labiausiai atsakingi už klimato pokyčius, todėl būtent miestų darnumas ir tvari jų plėtra yra esminis dalykas. Kai kurie pasaulio miestai auga ypač greitu tempu. Pavyzdžiui, Šanchajuje per metus populiacija išauga maždaug 3 proc. Kalbant konkrečiais skaičiais, Šanchajus per metus paauga daugiau, nei registruota gyventojų visame Vilniuje“, – Žaliosios politikos instituto ir Vilniaus miesto savivaldybės organizuotoje konferencijoje „Vilniaus aplinkos forumas 2020“ sakė Žaliosios politikos instituto prezidentas Remigijus Lapinskas.

Anot jo, kasmet pasaulyje dėl deginamo iškastinio kuro į atmosferą išmetama daugiau nei 40 mlrd. tonų papildomo CO2, kuris skatina klimato kaitą. Todėl ypač svarbu besivystančiuose miestuose atkreipti dėmesį į energijos gavimo būdus, jos naudojimo ir energetinio efektyvumo aspektus. Klimato kaita ir jos valdymas kur kas sudėtingesnis procesas, reikalaujantis kompleksinių priemonių. Be to, eksperto įsitikinimu, miestams ypač svarbu spręsti atliekų tvarkymo iššūkius ir kurti pagrindus žiedinei ekonomikai, užtikrinti žaliųjų zonų ir bioįvairovės apsaugą.

Žaliasis kursas skatins veikti tvariau

Tvariau vystyti miestus skatins ir naujoji Europos Sąjungos politika. Prieš maždaug metus ES suformavo Žaliojo kurso veiksmų planą kaip svarbiausią savo prioritetą ir, anot Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus, neketina šių planų išsižadėti net ir COVID-19 akivaizdoje.

„Praėjus metams galima pasakyti, kad iš tikrųjų dedama labai daug pastangų, kad Žaliasis kursas įvyktų. Nepaisant to, kad COVID-19 grasino sustabdyti tas pastangas, nutiko atvirkščiai – pandemija ne tik, kad nesustabdė Žaliojo kurso ambicijų, bet jas tik pagreitino. Europos Komisija mato žaliąjį kursą kaip vieną svarbiausių Europos ekonomikos augimo strategijų, kaip vieną iš sudedamųjų Europos atsigavimo strategijos dalių“, – virtualioje konferencijoje teigė Europos Komisijos atstovas.

INHUS vizual.

Jis atkreipė dėmesį, kad Žaliasis kursas apima ne tik siaurus aplinkosaugos klausimus, bet ir transporto, žemės ūkio bei energetikos politiką, požiūrį į mokslą, tyrimus ir inovacijas. Be to, A. Pranckevičius pateikė kontrargumentus ES ambicijas kritikuojantiems skeptikams, kurie teigia, kad tai – daug kainuojanti prabanga, galinti sustabdyti ES ekonomikos judėjimą. Europos Komisijos duomenimis, per pastaruosius trisdešimt metų išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis Europos Sąjungoje sumažėjo 23 proc., o ekonomika išaugo 61 proc. Tai rodo, kad nepaisant drastiškų žingsnių mažinant emisijas, ekonomika ir toliau auga.

Keičiasi miesto erdvės ir gyventojų įpročiai

Gera ekonominė situacija leidžia miestams vystytis – plečiasi nekilnojamo turto rinka, tiesiami nauji keliai ir kita infrastruktūra. Tiesa, ne visi dėl to džiūgauja. Miestų antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė dr. Jekaterina Lavrinec pastebi, kad Vilniuje vis labiau plečiasi asfaltu padengtas plotas, todėl per vasaros kaitras miestas ilgiau vėsta. Per kaitrą kai kurios gatvės būna sunkiai naudojamos dėl medžių ir jų kuriamo pavėsio stokos. Jos teigimu, ypač svarbu, kad miesto plėtra vyktų tvariai ir būtų išsaugomi žalieji koridoriai.

Dar viena nerimą kelianti grėsmė pėsčiųjų judėjimui – nepalankus užstatymas, kai nepaliekama galimybės teritoriją kokybiškai apželdinti. Anot specialistės, net ir 30 proc. siekiantis formalus teritorijos apželdinimas nebūtinai bus kokybiškas. Dabar žaliąja zona greta naujo pastato gali būti laikoma žole užsėta teritorija, nors joje nėra nė vieno medžio, arba skalda padengtas žemės plotas su keliais dekoratyviniais augalais.

J. Lavrinec tikino, kad sprendžiant žaliųjų erdvių klausimus dažnai praleidžiama ir triukšmo problema. Jos teigimu, mieste beveik nebėra žaliųjų zonų, kurios nebūtų paliestos triukšmo, o ekspertams sunku nustatyti, kur Vilniaus mieste galėtų būti tyliosios zonos. Kaip pavyzdį ji pateikė tranzitine tapusią Verkių gatvę, kuri vingiuodama palei upę kelia triukšmą net dviems teritorijoms – Verkių ir Valakampių žaliosioms zonoms.

Tirdama, kaip keičiasi gyventojų įpročiai naudojantis miesto viešosiomis erdvėmis, antropologė pastebi: „Galime matyti, kad prieš dešimt metų populiarios kelionės tarp rajonų dabar ima nykti. Priežastis, kodėl tokios kelionės vis dar egzistuoja, yra žalioji infrastruktūra. Alėjos ir kitos žaliosios zonos, dėl kurių gyventojams patogu vaikščioti tarp rajonų ar jų viduje. Be to, žalioji infrastruktūra sudaro sąlygas socializacijai“, – pasakojo J. Lavrinec.

Apie kelionių pėsčiomis galią kurti tarp žmonių bendrystę ir poveikį socialinės atsakomybės ugdymui pasakojo žygio „Už švarią Lietuvą“ organizatorius Giedrius Bučas. Keliaudami per skirtingus Lietuvos miestus žygio dalyviai rinko pakeliui rastas atliekas, jas rūšiavo ir analizavo. Per 77 dienas buvo įveikti 1363 km ir surinkta 1,133 tonos atliekų. Žygis padėjo įvertinti aplinkos būklę skirtinguose miestuose ir prisidėjo prie gyventojų švietimo apie perteklinio vartojimo keliamas problemas, jų poveikį planetai, šalies miestams ir gyventojų sveikatai.

Žaliasis tiltas, meninė instaliacija
S. Žiūros nuotr.

Gyventojai gali prisidėti prie miesto tvarumo

Anot ekspertų, kiekvienam miestui svarbu ne tik išsaugoti žaliąsias erdves, kurios sudaro sąlygas patogiai žygiuoti po miestą pėsčiomis bei puoselėja gyventojų socializaciją, bet ir skatinti jų įsitraukimą į atliekų rūšiavimą. Juk prisidėti prie tvaraus miesto kūrimo gali patys gyventojai – paprasčiausiai, pradėdami rūšiuoti.

2014 metais Lietuvoje pradėta rūšiavimo konteinerių plėtra leido rūšiavimo rodikliams augti. Surenkamų stiklo ir lengvųjų pakuočių kiekio augimo tendenciją ekspertai vertina teigiamai, tačiau pasitempti dar yra kur. „Žaliojo taško“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje konteinerinėje sistemoje gyventojai išrūšiuoja 32 proc. pakuočių atliekų. Iki 2030 metų valstybė yra įpareigota pasiekti, kad būtų surenkama, sutvarkoma ir perdirbama 70 proc. visų į rinką išleistų pakuočių.

„Žaliojo taško“ generalinis direktorius Kęstutis Pocius konferencijoje teigė, kad pernai sostinėje buvo užfiksuoti ypač pagerėję rūšiavimo rodikliai. Tokius rezultatus jis taip pat sieja su išplėsta rūšiavimo infrastruktūra. Vis dėlto, į antrinių žaliavų konteinerius surenkamas atliekų kiekis dar nėra pakankamas. Vilniaus miesto gyventojai išrūšiuoja tik ketvirtadalį į rinką išleistų stiklo atliekų ir mažiau nei trečdalį lengvųjų pakuočių.

„Reikia analizuoti priežastis, kodėl rūšiavimas yra toks nedidelis. Manau, viena iš pagrindinių priežasčių – ekonominio skatinimo nebuvimas“, – sakė K. Pocius. Kaip teigiamą pavyzdį jis pateikė Belgiją, kurios gyventojai mišrias komunalines atliekas gali mesti į specialiai tam skirtą maišą, kurio kaina siekia 3 eurus. Tuo metu pakuotės yra metamos į maišelį, kurio kaina – 0,03 centai. Toks modelis leidžia aktyviai rūšiuojantiems gyventojams sutaupyti, o valstybei pasiekti gerų rušiavimo rezultatų.

Kaip sukurti idealų miestą?

„Nors nesu vilnietė, man teko gyventi įvairiuose sostinės rajonuose. Fabijoniškėse džiugino geras susisiekimas, bet stebino tebenaudojami šachtiniai konteineriai ir gyventojų pasipriešinimas savivaldybės sprendimui juos panaikinti. Perkūnkiemyje gyvena daug jaunų žmonių, bet nėra žaliųjų erdvių, kur būtų galima pasivaikščioti. Karoliniškėse priešingai – šalia Karoliniškių draustinis, bet ten gausu daugiabučių namų, kurių energinio efektyvumo būklė itin prasta, vis dar išlikę seni langai ir durys. Kai turėjau kraustytis į Naujininkų rajoną, nerimavau dėl saugumo, bet paaiškėjo, kad tai greičiau stereotipas. Šiame mikrorajone galima rasti naujos statybos namų, kuriuose naudojamas geoterminis šildymas, sudarytos puikios sąlygos rūšiuoti.

Trumpai tariant, stebina, kad tokiame kompaktiškame mieste, kaip Vilnius, galime pamatyti tiek įvairovės. Sudėjus visus pliusus iš skirtingų mikrorajonų būtų galima sukurti idealų miestą. Kadangi sprendimų miesto tvarumui užtikrinti yra, o juos įgyvendinti padės Europos Žaliasis kursas, mūsų, vilniečių, užduotis – pasinaudoti šiomis galimybėmis ir kurti tvarų miestą“, – pasakojo Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė.

Paklausta, kokią viziją sostinė numato mikrorajonams, Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus patarėja Giedrė Čeponytė teigė, kad reikėtų keisti tai, kas yra blogai, o tai, kas yra gerai – išsaugoti ir puoselėti. Kai kuriuos žingsnius tvarumo link savivaldybė jau įgyvendina, pavyzdžiui, yra formuojami sklypai želdynams, o tai – juridinė žaliųjų plotų apsauga. G. Čeponytė taip pat patvirtino, kad siekiant efektyvių sprendinių, ypatingai svarbus ekspertų, gyventojų ir sprendimų priėmėjų dialogas. Jam Vilniaus miesto savivaldybė yra atvira.

Konferencijos organizatoriai tikisi, kad esminių iššūkių identifikavimas ir pasidalinimas gerosios praktikos pavyzdžiais įkvėps Vilniuje tvarius pokyčius.

Dalintis:
komentarai