Atgimstantys Jono Juozapo Tiškevičiaus rūmai (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1087) Vilniuje, Žygimantų g. 3, tampa dar vienu geruoju nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos pavyzdžiu, ne tik primenančiu XIX a. pab. urbanistinės plėtros istoriją, bet ir iliustruojančiu praeities išsaugojimo ir šiuolaikinio miesto vystymo dermę.
Teritorija mena Radvilų laikus
Kelis šimtmečius Neries pakrantėje, dabartinėje Žygimantų gatvėje, stovėjo Radvilų rezidencijos statiniai – aplinkinė teritorija, vėliau dėl čia liejamų patrankų imta vadinti Puškarnia, šiai giminei priklausė nuo pat XV a. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad XVI a. čia stovėjo Jurgio Radvilos I dvaras, vėliau – Vilniaus kašteliono rūmai. Kiek daugiau apie čia buvusius statinius žinoma iš XVII a. dokumentų.
Anuomet rūmai buvo mūriniai, italų manierizmo stiliaus, trijų aukštų, su masyviu bokštu pastato kampe. Nors Tvano laikotarpiu nusiaubtą rezidenciją, regis, mėginta atkurti, istoriniai virsmai buvo nepalankūs – rūmai darsyk smarkiai nukentėjo Šiaurės karo metais, o po to buvo visiškai apleisti.
XIX a. pr. rūmų ir kitų jiems priklausiusių statinių griuvėsiai galutinai nugriauti ir panaudoti kaip statybinė medžiaga.
Būtent šios aplinkybės sudarė sąlygas teritorijos pertvarkymui ir iki šiol išlikusios struktūros susiformavimui.
Bulvare palei Nerį iškyla I. Karabanovičiaus rūmai
Šiame procese atsispindėjo ir platesnės Vilniaus miesto urbanistinio vystymo vizijos – jau XIX a. pradžioje palei Neries upę buvo suprojektuotas bulvaras, kurį XIX a. viduryje pradėta įrenginėti. Greta jo imtas formuoti užstatymas reprezentaciniais pastatais, o pirmuoju tokiu statiniu tapo XIX a. viduryje iškilę, pagal architekto Nikolajaus Čiagino projektą pastatyti valstybės patarėjo Ignoto Karabanovičiaus rūmai.
Nors pirminis projektas nebuvo išpildytas visiškai tiksliai, remiantis 2017 m. Vytenio Zilinsko atliktais architektūriniais tyrimais, tuometis statinys buvo dviejų aukštų su rūsiu, simetriškas, „U“ formos plano su „pagrindine laiptine centre, koridoriais vidinio kiemelio pusėje, patalpomis, orientuotomis į išorę, ir ūkinėmis laiptinėmis fligelių galuose“.
Be to, pasak V. Zilinsko, šie rūmai laikytini vienu iš vėlyviausių statinių, kuriame panaudotas vėlyvajam klasicizmui būdingas mūras.
J. J. Tiškevičius rūmus rekonstruoja, įkuria oranžeriją
Neilgai trukus, 1891 m. rūmus nusipirko Jonas Juozapas Tiškevičius. Pagal architekto Kiprijono Maciulevičiaus projektą statinys buvo rekonstruotas, greta įkurtas sodas. Vis dėlto, statybų metu nuo projekto gerokai nukrypta – oranžerija pastatyta aukštesnė ir ilgesnė, nesuformuotas priestatas kiemo fasade, kitaip išpildyti fasadų dekoro sprendiniai.
Be to, įgyvendinant pertvarkymus įrengtos puošnios vidaus patalpos šiaurės rytinėje ir gatvės pusėse, rekonstruotos langų angos, įrengti papildomi balkonai ir pan.
XX a. pr. rūmus valdė Mykolas Tiškevičius, tarpukariu kai kurios patalpos buvo nuomojamos. 1931 m., kai Vilnių užtvindė kaip niekada smarkiai pakilęs Neries upės vanduo, nukentėjo pastato rūsiai ir pamatų konstrukcijos. 1940 m. rūmai buvo nacionalizuoti ir perduoti Raudonojo Kryžiaus ligoninei.
Pasikeitus pastato paskirčiai, imtasi vis ryškiau pertvarkyti vidaus patalpas, jau 1944 m. įrengta naujų pertvarų, užmūrytos kai kurios durų ir langų angos, suformuotas uždaras praėjimas į pastatą Žygimantų g. 2.
Vėliau patalpos buvo dar kelis kartus perplanuotos, įrengti nauji priestatai, pakeistos durys ir pan.
Tebevykstantys tvarkybos darbai
Šiuo metu baigti Jono Juozapo Tiškevičiaus rūmų fasadų tvarkybos darbai. Prieš tai atliktų tyrimų metu aptikti reikšmingi pažeidimai pamatų srityje, mūro ir tinko trūkiai visuose fasaduose.
Nustačius, kad fasado tinkas ir dekoro elementai yra pažeisti druskų, konstatuota būtinybė atlikti architektūrinių paviršių dangų konservavimą ir restauravimą. Pirmiausiai atlikti avarijos grėsmės pašalinimo darbai – pamatų pavedimas, sienų ir sąramų susiuvimas, perdangų stiprinimas ir pan.
Tvarkybos darbų metu buvo restauruojamas fasadų tinkas, rustika, karnizai, profiliuotos tinko detalės, kapiteliai, langų apvadai ir kt. Taip pat restauruotos puošnumo fasadui suteikiančios gipsinės skulptūros ir kiti gipsiniai dekoro elementai.
Virš įėjimo, remiantis ikonografine medžiaga ir tyrimų metu rastomis tvirtinimo detalių liekanomis, atkurtas stogelis. Įgyvendinti langų ir durų konservavimo ir restauravimo darbai, keli langai atkurti restauruotose angose.
Atliekant rūmų fasadų polichromijos tyrimus buvo užfiksuoti 9 dažų sluoksniai ir 3 pagrindiniai polichromijos etapai. Remiantis šiais duomenimis pastato fasadams buvo grąžinta XIX a. pab. spalvinė išraiška.
Greta to, prie buvusios autentiškos eksterjero išvaizdos grąžinimo reikšmingai prisidėjo pagal istorinę ikonografiją ant oranžerijos stogelio atkurta baliustrada (buvo sunaikinta vėlyvuoju sovietmečiu).
Rūmų interjero elementų konservavimo ir restauravimo darbai vis dar tęsiasi, tvarkybos darbų metu siekiama atkurti pirminę autentišką pastato planinę struktūrą, demontuojamos vėlyvos pertvaros, restauruojamas parketas, koklių krosnys, konservuojamas-restauruojamas tinkas su polichrominio dekoro fragmentais ir t. t.
Autentikos rasta ir išsaugota daug
Nepaisant dažnų pertvarkymų XX a., pastate išsaugota daug autentiškų architektūrinių ir konstrukcinių elementų, išliko nemažai vertingo, XIX a. II pusės ir XIX a. pab.–XX a. pr. statiniams būdingo dekoro.
Remiantis dr. Dalios Klajumienės dailėtyrinės analizės ir 2017 m. atliktų polichrominių tyrimų duomenimis, rūmuose išlikę sienų tapybos fragmentai mena ne tik J. J. Tiškevičiaus, bet ir pirmojo jų savininko – I. Karabanovičiaus laikus.
Pastato sienos puoštos dekoratyviniais ornamentiniais rėmeliais, tapytomis apmušalų imitacijomis, trafaretinėmis ornamentinėmis frizinėmis juostomis ir pan. Pagal tuometes tendencijas, interjeras puoštas ne tik sienų tapyba, bet ir popieriniais apmušalais – tyrimų metu pastate Žygimantų g. 3 taip pat pavyko aptikti nedidelius fragmentus autentiškų XIX a. II p. tapetų.
Pirmajame aukšte, kur buvo įkurtos reprezentacinės patalpos, klotos parketinės ornamentuotų medinių skydų grindys, prie reprezentatyvios sienų ir lubų ornamentikos buvo priderinami durų puošybos elementai, vyravo dekoras lipdiniais.
Pastarieji nebuvo paliekami balti, jų spalvų deriniai būdavo pritaikomi prie bendro patalpų interjero, į kurį darniai įsiliejo ir skirtingos krosnių koklių glazūrų spalvos.
Rūmuose yra išlikę ir keraminių plytelių dangos fragmentų. Manoma, kad jos, kaip ir medinis parketas, mena J. J. Tiškevičiaus laikus, t. y. XIX a. pab.–XX a. pr.
Išskirtine rūmų struktūros dalimi laikytina jau minėtoji oranžerija – jos dideli arkiniai langai ne tik užtikrino tinkamą apšvietimą viduje buvusiems augalams, bet ir suteikė pastatui dar daugiau puošnumo. Pasak dr. D. Klajumienės, tokie priestatai visų pirma buvo būdingi dvarų architektūroje, o šiuo konkrečiu atveju „gana kukliam rūmui suteikia reprezentacinį vaizdą“.
Šios patalpos interjero išskirtinumą taip pat kūrė nedidelis balkonėlis su metaline neobarokinių formų baliustrada. Mįsle tyrėjams tapo ant oranžerijos lubų išlikę du metaliniai kabliai.
Keliama versija, jog jie galėjo būti skirti sietynams pakabinti, kita vertus, prie jų galėjo būti tvirtinami ir pakabinami vazonai. Juo labiau, kabantys augalai ar gėlių krepšeliai to meto oranžerijose buvo gana įprastas reiškinys.
Jono Juozapo Tiškevičiaus rūmai su pastatui puošnumo suteikiančia oranžerija. KPD (Pijaus Brazinsko) nuotrauka.
