Blog

Vilniečių būstų interjerų istorijos

interjerų istorijos
6 pav. T. Vrublevskio buto interjeras, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

Per įvairiausias politines suirutes ir negandas individualių namų savininkai Vilniuje keitėsi ne po sykį. Pastatai netekdavo savo pirminės paskirties, viduje būdavo perplanuojami, o ten stovėjusių baldų niekas nesaugojo. Šiandien nėra paprasta kalbėti apie konkrečius interjerus. Kokiais baldais vilniečiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje apstatydavo savo būstus, geriausiai atskleidžia to meto fotografijos ir dailės kūriniai.

Informacija – iš spaudos

Dar vienas svarbus šaltinis – senojoje periodinėje spaudoje, laikraščiuose publikuojami asmeniniai skelbimai, kai dėl įvairių priežasčių išvykti nusprendę gyventojai parduodavo jiems priklausiusį turtą. Žinutėse randama svarbios baldus apibūdinančios informacijos: iš kokios jie medienos, kokios medžiagos naudotos apmušalams, ar tai importuoti, ar vietinės gamybos baldai. Remiantis šiomis žiniomis, galima iš dalies rekonstruoti vilniečio būsto vaizdą.

Iš skelbimų apie parduodamus baldus formuluočių matyti funkcinis kambarių skirstymas. Didžiausias dėmesys buvo teikiamas svetainei, kabinetui, valgomajam. Šios patalpos – reprezentacinės, jose priimami svečiai, kiti interesantai, todėl jos būdavo apstatomos puošniausiai. O štai kiti kambariai – miegamasis, buduaras – išlaikė didesnį privatumą. Taigi, pasitelkdami vaizdus ir aprašymus, apžvelkime reprezentacines gyvenamųjų būstų patalpas, kuriose būdavo pastatomi svarbiausi ir madingiausi baldai bei jų komplektai. Be to, pateiksime pavyzdžių apie XIX a. antrojoje pusėje įsitvirtinusias naujoves – lenktuosius baldus, baldus iš metalo ir bambuko.

1 pav. Vilniečio Teplovo buto interjeras, XX a. pr., fot. autorius Aizikas Cinovecas, LDM Fi 48.

1 pav. Vilniečio Teplovo buto interjeras, XX a. pr., fot. autorius Aizikas Cinovecas, LDM Fi 48.

2 pav. Vilniečio Teplovo buto interjero fragmentas, XX a. pr., fot. autorius Aizikas Cinovecas, LDM Fi 51.

2 pav. Vilniečio Teplovo buto interjero fragmentas, XX a. pr., fot. autorius Aizikas Cinovecas, LDM Fi 51.

Svetainė. Neatsiejama pasiturinčio vilniečio namų interjero dalis buvo minkštieji baldai, tiksliau tariant, svetainės minkštųjų baldų komplektas. Jį paprastai sudarydavo sofa arba kanapa, foteliai, krėslai, kėdės ir prie jų priderintas staliukas. Svetainė – puošniausia gyvenamojo būsto patalpa. Įvairūs minkštieji baldai interjeruose išplito XVIII a., o XIX a. antrojoje pusėje baldų išvaizdoje atsispindėjo istorinių stilių kartojimas, tapo madingi neorenesansiniai, neobarokiniai, neorokokiniai baldai. Be to, minkštosios baldų dalys interjere derintos su pačiais įvairiausiais tekstilės gaminiais, kilimais ir ypač įmantriai drapiruotomis portjeromis. Tiek paveldėti iš anksčiau, tiek naujai įgyti baldai ar prabangios portjeros kraustantis tapdavusios paklausia preke.

Laikraščiuose užfiksuoti skelbimai atskleidžia, kad XIX a. antrojoje pusėje svetainės baldai neretai būdavo atsigabenami ir iš Sankt Peterburgo ar Varšuvos. Jų apdailoje naudota prabangi mediena – palisandras, raudonmedis, riešutmedis. Minkštieji baldai puošti skirtingų spalvų ir faktūrų medžiagomis – įvairių spalvų pliušu, šilku, štofu, gelumbe, oda.

Pažvelgus į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios interjerų fotografijas, galima pamatyti šiam laikotarpiui būdingus baldus, jų pobūdį, išdėstymą. Fotografams buvo įdomus pasiturinčių miestiečių būstų dekoras. Vienas tipiškiausių pavyzdžių – XX a. pradžios vilniečio Teplovo butas. Nuotraukose (1, 2 pav.) matomas vientisas, skoningai įrengtas interjeras, apstatytas istorizmo stiliaus baldų komplektu – kanapa su puošnia atkalte, staliuku, krėslu ir kėde su tekintomis, profiliuotomis kojomis. Kitoje nuotraukoje matyti tuo laikotarpiu populiarūs foteliai su pufu, apmušti pliušu, dekoruotu kutais. Baldai dera su sienas dengiančiais apmušalais, gausiais paveikslais ir rytietiško stiliaus smulkiais dekoratyviais dirbiniais.

3 pav. S. F. Fleury namų interjeras, fot. autorius S. F. Fleury, XX a. 1 deš.

3 pav. S. F. Fleury namų interjeras, fot. autorius S. F. Fleury, XX a. 1 deš.

Dėmesio vertas ir Vilniaus fotografo Stanisławo Filiberto Fleury namo, kurį jis įsigijo apie 1902 m. Rasų priemiestyje, interjeras. Jį aprašė Józefas Mackiewiczius: „Apačioje tiesiog iš prieškambario durys vedė į salonėlį: žalias pliušas, juodas pianinas, daug paveikslų. Toliau valgomasis, kuriame turbūt visada valgymui padengtas stalas. […] Iš čia durys į „kabinetą“, kuriame stovėjo didžiulė XIX a. miestietiško stiliaus lova, taip pat didžiulis rašomasis stalas; pasieniais knygų lentynos, virš jų – paveikslai […].“ Fotografijoje (3 pav.) galima pamatyti, kaip atrodė šis būstas ir jį puošę minkštieji istorizmo stiliaus baldai, dengti tuo metu madingu žaliu pliušu.

4 pav. F. Ruszczyco buto Užupyje interjeras, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

4 pav. F. Ruszczyco buto Užupyje interjeras, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

Žymaus Vilniaus fotografo Jano Bułhako atsiminimuose minimos detalės apie jo ir dailininko Ferdinando Ruščico (Ruszczyco) privačios aplinkos apipavidalinimą liudija, kokia svarbi buvo estetinė gyvenamosios erdvės pusė, reprezentuojanti to laikotarpio menininkų gyvensenos įpročius. 1910 m. rudenį pravėrus dailininko buto duris Užupyje, J. Bułhakas vaizdžiai aprašė pamatytą reginį: „Ruščico butas nebuvo nei išpuoštas, nei puikus – viskas buvo skoningai paprasta, racionalu, su meile apgalvota. Tai buvo skoningai įrengtas menininko žemvaldžio lizdas. Kuklūs stilingi kaimiški baldai buvo ilgaamžiai, lengvos tiulio užuolaidos kambariams teikė diskretišką ramybę, o spalvoti audiniai ir vilniškės verbos, paveikslai ir graviūros, knygos, albumai ir aplankai kiekvieną kampelį pripildė autentiško meniškumo, kuris buvo ne prabanga, bet gyvenimo poreikis.“ Subtiliai įrengtas būstas nešė žinią apie savininko polinkius, gyvenimo būdą, atspindėjo pačią asmenybę, baldų pasirinkimas – buto apstatymas bydermejerio stiliaus dvaro baldais, kuriuos labai vertino dėl natūralaus medžio, aukštos darbo kokybės, stilingumo – priminė aplinką, supusią menininką gimtajame Bogdanovo dvare (4 pav.).

Vėliau, 1912 m. J. Bułhakui įsikūrus Vilniuje, jo butą Portovajos g. (dab. Pamėnkalnio) įrengė pats F. Ruščicas (5 pav.). Skaitant atsiminimus, galima tik stebėtis, kiek daug dėmesio, nepraleidžiant menkiausių smulkmenų, buvo skiriama buto ir studijos interjero dekorui. Projektavimas, pasitarimai, skaičiavimai, medžiagų parinkimas ir spalvų derinimas tęsėsi savaites. Nuosaikų, subtilų buto ir studijos įrengimą galima išvysti kadruose, įamžintuose pačio savininko.

Dekoratyvumu išsiskyrė teisininko Tado Vrublevskio butas Dvorcovajos g. (dab. Universiteto) (6, 7 pav.). Fotografijose matyti daugybė baldų, jų stilistinis nenuoseklumas – gausybė skirtingų formų ir rūšių, tarp jų galima pastebėti net medžiotojų baldų komplektą, puoštą gyvūnų ragais, kurie XIX a. pabaigoje buvo išplitę dvaruose.

5 pav. J. Bułhako buto ir fotostudijos interjeras, fot. J. Bułhakas, 1912–1913 m.

5 pav. J. Bułhako buto ir fotostudijos interjeras, fot. J. Bułhakas, 1912–1913 m.

7 pav. T. Vrublevskio buto interjero fragmentas, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

7 pav. T. Vrublevskio buto interjero fragmentas, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

Kabinetas. Kabinetą ir valgomąjį įsirengdavo praturtėję miestiečiai. Tai išimtinį socialinį ir materialinį statusą liudijančios namų erdvės. Įprasti kabineto atributai – rašomasis stalas, bibliotekos spintos, krėslai, kėdės. Iki šių dienų išlikęs Grigorijaus Puškino kabineto interjeras Markučių dvare (8 pav.) leidžia pamatyti autentišką kabineto apstatymą. Šio, buvusio Vilniaus užmiesčio dvarelio, interjerą ir jo įrengimo sąnaudas palyginus su vidutinio miestiečio galimybėmis, akivaizdu, kad tai daug didesnis ir finansiškai pajėgesnis ekonominis vienetas. Aiškiai matyti, kad privilegijuotą padėtį, reprezentatyvumą liudija specialūs, masyvūs, kokybiški, pagal užsakymą vietinių meistrų gaminti baldai. Tokiu interjero apipavidalinimu – puošyba, minkštųjų baldų gausa pabrėžiama išskirtinė visuomeninė ir finansinė padėtis.

Buvusiame Markučių dvare esantys ąžuoliniai baldai yra pagaminti vietinių meistrų XIX a. pabaigoje pagal specialų užsakymą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai išliko duomenų apie konkrečius vietinius baldų gamintojus. Jie buvo identifikuoti 1984 m. restauravimo metu (restauratoriai J. Kornikas, V. Brazauskas, A. Zakaras). Tuomet vidinėje spintos durų pusėje aptiktas R. Boguslavskio dirbtuvių ženklas, kuriame nurodoma, kad spintos pagamintos Vilniuje, 1884 m. Specialiai užsakyti masyvūs, kokybiški baldai papuošti Puškinų giminės herbu ir išraižytais Varvaros Puškinos inicialais liudija nemenką XIX a. antrosios pusės vilniškių dirbtuvių meistrystę.

8 pav. Grigorijaus Puškino kabinetas, fot. autorius nežinomas, XIX a. pab.–XX a. I p., LPM N 21.

8 pav. Grigorijaus Puškino kabinetas, fot. autorius nežinomas, XIX a. pab.–XX a. I p., LPM N 21.

Išlikusiose nuotraukose įamžinti prabangūs interjerai išsiskiria sienų ir lubų puošybos gausa ir prabangiais baldais. Galima pastebėti, kad juose nėra tuo metu jau įsitvirtinusių masinės, pramoninės gamybos baldų, dominuoja masyvūs, reprezentatyvūs, brangūs, kurti pagal vienetinius užsakymus. Matome gausiai naudotus bydermejerio, istorizmo stiliaus minkštuosius baldus, perduodamus iš kartos į kartą.

Valgomasis. Pagrindinis šios patalpos akcentas buvo didelis stalas, aplink kurį sustatomos kėdės. Prie sienų šliedavosi bufetai, spintelės, komodos ir veidrodžiai. Valgomojo stalai būdavo itin tvirtos konstrukcijos, iš patvarių medžiagų, dažniausiai ąžuoliniai, masyvūs, ilgaamžiai, tarnaudavę ne vienai giminės kartai. Kėdės, apsaugant jas nuo maisto ir gėrimų, neretai būdavo be paminkštinimo ir apmušalų, o paprastos medinės, naudotos ir kėdės pintomis pasostėmis. Jau minėtą Markučių dvaro valgomojo erdvę užpildė didžiulis stalas, apsuptas Savonarolos tipo krėslais, pagamintais XIX a. pagal Italijos renesanso laikotarpio pavyzdžius (9 pav.). Šie krėslai išsiskiria savo išvaizda – stačiakampėmis pasostėmis, žemomis profiliuotomis atkaltėmis, puoštomis miestų herbais ir sukryžiuotomis kojomis, sudarytomis iš daugelio lentelių, apačioje sutvirtintų skersiniu. Valgomąjį reprezentuoja įmantraus dekoro bufetai (stalo reikmenų spintos), kurių puošyboje naudotas neorenesansinis dekoras.

9 pav. Markučių dvaro valgomojo fragmentas, fot. autorius nežinomas, XIX a. pab.–XX a. I p., LPM N 27.

9 pav. Markučių dvaro valgomojo fragmentas, fot. autorius nežinomas, XIX a. pab.–XX a. I p., LPM N 27.

Miegamasis ir buduaras. Šios patalpos išlaikė didesnį privatumą. Iš 1900 m. Vilniuje surengtos baldų ir audinių parodos, kurioje baldus demonstravo vietiniai baldžiai, katalogo galima sužinoti apie šių erdvių apstatymo tendencijas. Pavyzdžiui, tuomet buvo pristatytas naujojo – moderno stiliaus miegamojo baldų komplektas iš raudonmedžio, kurį sudarė 2 lovos su čiužiniais, veidrodinė spintelė, buduaro staliukas, praustuvas, 2 kėdės, 2 naktinės spintelės. Kitas angliškojo stiliaus miegamojo komplektas susidėjo iš 2 sofų, veidrodžio spintelės, praustuvo, 2 naktinių spintelių, 2 kėdžių.

Parodoje buvo pristatomi ir baldai, skirti moteriškam buduarui, nedideliam kambariui, dažniausiai įrengiamam tarp miegamojo ir svetainės, skirtam nedideliems namų šeimininkės priėmimams, jaukiam bendravimui. Apstatymui siūlyti baldai iš raudonmedžio – staliukas, sofutė, 2 kėdės, rašomasis staliukas. Kitas pasiūlytas variantas – Boulle‘io stiliaus (baroko stiliaus baldai, gausiai puošti marketri technika, pradėti gaminti Prancūzijoje XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. viduryje buvo populiarūs ir XIX a.) baldai iš ąžuolo: spinta, staliukas, krėslas, veidrodis, širma, 4 kėdės.

Beveik neturime galimybių pamatyti mažiau pasiturinčių miestiečių namų buities, butų įrengimo. Tačiau žinome, kad čia daugiausia naudoti nuo XIX a. vidurio sparčiai plitę masinės, fabrikinės gamybos tiražuoti gaminiai. Visgi XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje pramoniniai baldai buvo pritaikyti įvairių socialinių sluoksnių ir skonių vartotojams, todėl juos matome ir didikų bei naujosios buržuazijos aplinkoje.

Tarp Vilniaus miestiečių ypač buvo populiarūs lenktieji, arba dar kitaip vadinami „Vienos“ baldai. Nuo XIX a. vidurio Michaelio Thoneto (1796–1871), o vėliau pagal jo technologiją kitų gamintojų daryti baldai išplito ir užkariavo visą Europą. Žinomiausias ir labiausiai išplitęs įmonės gaminys – kėdės, įgavusios Thoneto, brolių Thonetų, „Vienos“ ar lenktųjų kėdžių pavadinimus. Dėl masinės, pigios gamybos lenktieji baldai įsitvirtino ne tik gyventojų būstuose, bet ir viešosiose erdvėse, kurioms reikėjo daug baldų. Šie gaminiai paplito kavinėse, teatruose, koncertų salėse.

Kada lenktosios kėdės pasiekė Lietuvą, tiksliai pasakyti kol kas negalima, įdomu, kad vieni ankstyviausių šių kėdžių naudojimo atvejų užfik-suoti XIX a. 7 dešimtmečiu (apie 1863 m.) nežinomų fotografų nuotraukose, kuriose įamžinti sukilėliai dvarininkas Gabrielius Ciolkevičius ir dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Apie 1876 m. datuojamoje Verkių dvaro fotografo Johano Hiksos darytoje nuotraukoje aiškiai galima matyti lenktąsias kėdes, naudotas arbatos gėrimams sode (10 pav.). Šie žinomi vaizdai mums leidžia teigti, kad XIX a. 7–8 dešimtmečiais vilniečiai tokius baldus žinojo ir noriai naudojo.

10 pav. Thoneto tipo kėdės Verkių dvare, fot. autorius Johanas Hiksa, 1876 m.

10 pav. Thoneto tipo kėdės Verkių dvare, fot. autorius Johanas Hiksa, 1876 m.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į Lietuvą buvo importuojami lenktieji baldai, pagaminti Brolių Thonetų ir Wojciechów baldų fabrikuose. 1895 m. Vilniuje atidarytas pirmasis Šiaurės Vakarų krašte Leibos Gilelso lenktųjų baldų fabrikas. Prasidėjo vilniškių lenktųjų baldų masinė gamyba. Vilniuje esančiuose memorialiniuose butuose-muziejuose gausu išlikusių lenktųjų baldų pavyzdžių. Šių baldų gausa autentiškumą išlaikiusiuose interjeruose liudija apie jų populiarumą tarp vilniečių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje.

Metaliniai baldai. Atkreiptinas dėmesys, kad XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniuje ypač suklestėjo prekyba baldais, pagamintais iš metalo. Viena labiausiai paplitusių prekių tapo metalinės lovos, kitaip dar vadinamos angliškosiomis. Jų importas turėjo pasiekti ir Vilnių, o žinios apie tai, kad šios lovos gamintos Didžiojoje Britanijoje, matyt, lėmė, angliškųjų lovų pavadinimo prigijimą. Šalia metalinių lovų išskiriami lauko ir sodo baldai, taip pat smulkesni dirbiniai – įvairios paskirties stovai ir stoveliai. Dar vienas šiuo metu išplitęs gaminys – ugniai atsparios spintos, vadinamos pinigų spintomis.

Metalinių lovų išplitimas siejamas su požiūrio į higieną kaita. Manyta, kad jos higieniškesnės nei medinės. Daugelyje parduotuvių prekiauta metalinėmis lovomis, jų importas iš Varšuvos, Rygos, Balstogės, Minsko buvo gana gausus. Atsižvelgiant į didelę šių dirbinių pasiūlą, galima teigti, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šios lovos buvo išplitusios vilniečių namuose. Nežinoma, kiek jų galėtų būti išlikusių privačiuose būstuose, taip pat ar šios lovos buvo ženklinamos fabrikų įspaudais. Saugomų geležinių lovų muziejuose beveik neturime dėl to, kad tai nesenas, pramoninės gamybos, tiek medžiagine, tiek estetine prasme nepatrauklus eksponatas. Tik buvusiame Markučių dvare galima pamatyti autentišką XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dvigulę sulankstomąją metalinę lovą (11 pav.).

11 pav. Dvigulė metalinė lova, XIX a. pab.–XX a. pr., fot. E. Bagušinskaitė, 2013 m.

11 pav. Dvigulė metalinė lova, XIX a. pab.–XX a. pr., fot. E. Bagušinskaitė, 2013 m.

Bambukiniai baldai. Japonijai XIX a. antrojoje pusėje nutraukus izoliacinę politiką, šalį užplūdo keliautojai iš Europos. Tai lėmė Europoje greitai paplitusias įvairias vaizduojamojo ir taikomojo meno tendencijas, paveiktas Tolimųjų Rytų, ypač Japonijos kultūros. Šis poveikis lėmė susidomėjimą bambukiniais baldais. Jų mada pasiekė ir Vilnių. 1906 m. buvo atidarytas japoniškų bambukinių baldų fabrikas „Mikado“ (išvertus iš japonų kalbos tai reiškia imperatorių). Šiame fabrike gamintus baldus galima traktuoti kaip savotiškus ir unikalius dirbinius taikomosios dailės istorijoje. Vilniškiai bambukiniai baldai – tarpinė produkcija tarp rytų ir vakarų, kai perimamos rytietiškos medžiagas, tačiau pritaikomos savaip, baldai gaminami atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius ir supratimą apie jų išvaizdą. Kalbant apie šių baldų paveldą, galima pažymėti, kad jie turėjo mažai galimybių išlikti, pirmiausia dėl medžiagų netvarumo. Bambukiniai baldai pagal poreikius galėjo būti dengiami įvairiais apmušalais, tarp jų ir pliušu, pagražinti japonišku laku su ornamentais. Bambukai tuščiaviduriai, todėl jų viršutiniai galai apkaustyti metalu (12 pav.).

12 pav. Bambukinė kėdė, Vilnius, XX a. pr. (?). Fot. autorius T. Kapočius, 2014 m., MPM-1162-4.

12 pav. Bambukinė kėdė, Vilnius, XX a. pr. (?). Fot. autorius T. Kapočius, 2014 m., MPM-1162-4.

Pastebėtina, kad mažiau pasiturintys XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miestiečiai, kurie neturėjo iš kartos į kartą perduodamo turto, taigi, ir baldų, aktyviai naudojosi naujovėmis, kurios, pasitelkus pramoninę gamybą, buvo ir ne tokios brangios. Todėl neatsitiktinai tyrinėjant baldus kuklesniuose interjeruose galima matyti tuo metu ypač reklamuotus ir naują būsto sampratą atitinkančius egzempliorius.

Autorės dosjė

Eglė Bagušinskaitė – istorikė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) menotyros doktorantė, nuo 2013 m. dirba Kultūros paveldo centre. Mokslinių tyrimų sritis – pramonės perversmo naujovės baldųgamyboje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, baldų gamyba ir importas Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje ir jų paveldas, Vilniuje dirbę baldų meistrai ir jųgaminiai, muziejuose ir viešosiose erdvėse išlikę baldai.

Autorė 2008–2014 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 2012 m. įgijo istorijos bakalauro, 2014 m. paveldosaugos studijų magistro laipsnį. 2013 m. pradėjo dirbti Kultūros paveldo centre. Nuo 2016-ųjų studijuoja VDA, menotyros krypties doktorantūroje.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.