Esą seniau vargino lėšų ir medžiagų stygius, o šiandien neretai jų yra per daug, ir paveldui tai yra net pavojingiau.
– Pirmoji klausimo dalis – A. Gučui ir Jonui Glemžai. Tuomet tebuvau piemuo, o vertinti iš šiandienos pozicijų anuometes klaidas nebūtų korektiška.
Paminėčiau šiandienes problemas: kokybiškos ir pavyzdinės viešųjų institucijų inicijuotos, atliktos restauracijos stoka; viešosiomis lėšomis atliekamas neadekvatus, perteklinis ir perdėtai brangus – neracionalus restauravimas. Pavyzdžiai – gynybinė bastėja, Šv. Mykolo bažnyčia ir vienuolyno ansamblis (Religinio meno muziejus). Sapiegų rūmai Antakalnyje, kur į pastatą investuojami milžiniški pinigai neapsisprendus, kam ir kaip jis bus naudojamas, yra ypač geras neracionalios vadybos pavyzdys. Kad ir kaip paveldo mylėtojai garbstytų ten atliktus svarbius ir net pavyzdinius tyrimų, konservavimo bei restauravimo darbus, joks racionalus turto šeimininkas neinvestuotų į jį nežinodamas pritaikymo ir naudojimo tikslų.
Kita esminė problema yra aptariamas senamiesčio gyventojų ir pastatų savininkų ar investuotojų skatinimas. Viešajam sektoriui neįliejant savo pozityvios energijos ir lėšų, kultūros paveldo objektų tvarkybą paliekant dvipusę, t. y. tvarkomą atskirai viešosiomis ar savininkų lėšomis, bendra restauravimo darbų apimtis ir kokybė augs lėtai. Vėl paminėčiau Talino ir Krokuvos pavyzdžius, kur viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė įkvėpė įtikinamą kokybinį bei kiekybinį paveldotvarkos augimą.
– Forume VSAA kvietimu dalyvavo dešimtys svečių iš užsienio valstybių: miestų planuotojai, paveldotvarkos vadybos specialistai iš miestų, irgi nusipelniusių eilutės Pasaulio paveldo sąraše. Per forumą kalbėta, kad tokie susitikimai specialistams padeda sutvirtėti – įsitikinti, kad jie nėra vieniši su savo geromis idėjomis ir siekiais. Ar išgirdote per forumą patirčių, kurias norėtumėte išbandyti Vilniuje?
– Forume dalyvavo svečių net tik iš kaimyninių Europos Sąjungos valstybių, bet ir iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos. Peterburgo atstovai kalbėjo apie tęstinius istorinio centro analizės ir planavimo darbus, Rygos – apie paveldosaugos planavimo santykius su šiuolaikine miesto plėtra. Šių darbų kokybė tobulintina ir Vilniuje. Neabejoju, kad mums aktualiausia Talino patirtis, įspūdinga jo senamiesčio tvarkybos istorija, kuri jau daug metų puoselėjama plėtojant bendradarbiavimą su paveldo objektų savininkais ir teikiant jiems paramą.
Todėl ir savo pranešime kalbėjau apie integruotą teritorinį urbanistinį valdymą, kuris apima socialinę bei ekonominę sritis. Siekiant darnesnio ir kokybiškesnio senamiesčio atgaivinimo, būtina skirti daugiau dėmesio ir lėšų dialogui su vietos bendruomenėmis plėtoti, bendriems poreikiams nustatyti ir jų siekimo būdams kurti. Šie procesai skatina socialinių santykių pažangą, žinių, energijos ir turtinių išteklių sutelkimą. Mokydamiesi iš kitų turime nuosekliai ir atsakingai kurti savo.
– Forumas baigėsi ne rezoliucijos priėmimu, bet kvietimu visiems įvardyti miestų kraštovaizdžio plėtros prioritetus. Taigi kaip keisis istorinis Vilniaus centras? Kokie darbai ir pokyčiai laukia senamiesčio ir jo gyventojų bei naudotojų 2015-aisiais? Koks jis bus dar po 20 metų?
– Rengdami forumą, tardamiesi su tarptautinių organizacijų atstovais – Pasaulio paveldo miestų organizacijos vadovu Denisu Richardu ir ICCROM (Tarptautinis kultūros paveldo tyrimų ir studijų centras Romoje) Paveldo vietovių skyriaus vadovu Joe Kingu, gana skeptiškai įvertinome standartinio baigiamojo dokumento naudą.
