Bet paveldosauginio švietimo ir rėmimo reikalai įgauna pagreitį.
Vis dėlto, mano supratimu, procesui dar trūksta kokybės, nes dauguma bendrų projektų vykdomi „aukštuomenės“, pasiturinčiųjų, lygmeniu, aplenkiant potencialią platesnę auditoriją bei poreikį paveldo tvarkybą pristatyti ir skatinti kaip kruopščios, atsakingos, bet minimalios statybinės intervencijos praktiką. Matyt, tai pateisinama tuo, kad viešojo sektoriaus už paveldosaugą atsakingos institucijos per ilgai neskatino ir menkai siekė lygiateisio dialogo su turto savininkais. Laimė, padėtis gerėja.
– Gyventojai kartais sako, kad pats efektyviausias būdas įtraukti juos į šiuos procesus būtų skirti finansinę paramą jų būsto tvarkybos darbams. Kokių galimybių paremti gerus gyventojų norus VSAA turi šiandien? Koks paramos modelis būtų idealus?
– Taip manau ir aš, nes kokybiškas restauravimas, kuris prasideda nuo išsamių tyrimų ir projektavimo, gali būti net keleriopai brangesnis už įprastą statybą. Tuo įtikinome ir Vilniaus miesto tarybą.
1999 metais jai patvirtinus paramos senamiesčio gyventojams, saugomų istorinių pastatų bendrasavininkiams, skyrimo tvarką, jau 2000 metais bendradarbiaujant su pastatų savininkais buvo sutvarkyti pirmieji pastatai ar jų dalys. Paramos skyrimas buvo paremtas keletu esminių sąlygų: bendrasavininkių susitarimu ir įsipareigojimu drauge skirti didesniąją dalį lėšų numatytiems tvarkomiesiems pastato ar jo aplinkos darbams, kokybiškai parengtu, suderintu projektu bei numatytų tvarkybos darbų sąmata, jos atlikta ekspertize.
Ilgainiui paaiškėjo, kad sudėtingiausia užduotis yra gyventojų gebėjimas, noras sutarti ir susitarti bendrai veikti. Turiu pasakyti, kad žmonių tarpusavio susikalbėjimą ir supratimą apie restauracinę pastatų tvarkybą, tyrimus bei projektavimą smarkiai lėmė aktyvus agentūros specialistų darbas: bendri pasitarimai, konsultacijos, diskusijos. Iki 2009 metų ekonominės recesijos finansinė parama pastatų savininkams saugomų kultūros paveldo objektų, jų aplinkos tvarkybai sostinėje buvo planuojama ir skiriama kasmet.
2014-ųjų rudenį VSAA kreipėsi į Valstybinę kultūros paveldo komisiją ir Kultūros ministeriją, kad tokia parama pasaulio paveldo vietovėse Lietuvoje būtų skiriama iš nacionalinių fondų. Man pačiam smalsu, kiek valstybės institucijoms užtruks įvertinti šio proceso svarbą ir ar bus skirta tokia parama.
O atsakant į klausimą dėl idealaus modelio, manyčiau, šiuo metu ir esamomis aplinkybėmis svarbiausia yra dialogo bei pasitikėjimo tarp viešojo ir privačiojo sektorių kokybė. Nes tai labiausiai lemia tvarkybos darbus ir jų kainą. Kaip įžanga į kokybinės pažangos kelią galėtų būti tai, apie ką daugelis kolegų kalba jau seniai – valstybės ir savivaldos lėšomis apmokėti priešprojektinius tyrimus ir dalį projektavimo darbų, išsiaiškinant ir sutariant dėl jų apimties bei kainos. Tai padėtų vienu metu ugdyti žmonių supratimą apie paveldo apsaugos bei tvarkybos praktiką ir formalų dialogą paversti atsakingu bendradarbiavimu.
Deja, šiandien dar dažnai susiduriame su tuo, kad įvertinę, kiek pastangų ir laiko reikalauja derama restauracija, besitvarkantieji atsisako paramos ir veikia patys, naudodamiesi viešosios vadybos bei įstatymų spragomis ar korupcinėmis priemonėmis.
– Kokios buvo didžiausios sostinės senamiesčio problemos paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais ir kokios jos šiandien? Tarkime, architektas, paveldosaugos specialistas Augis Gučas yra sakęs, kad dabar problemų yra dar įvairesnių.
