– Ar būta bandymų įvertinti, kiek papildomų pajamų iš kultūrinio turizmo padėjo generuoti faktas, kad Vilnius yra UNESCO sąrašuose?
– Apie tokį skaičiavimą nesu girdėjęs ir nemanau, kad tai būtų įmanoma. Mat kas ir kokia apimtimi yra kultūrinis turizmas, o kas – jau nebe, nėra apibrėžta. Manau, šiandien Vilnius didesne dalimi lankomas dėl Rytų Europos turistų – iš inercijos, sentimentų, kainų, o Vakarų Europos ir pasaulio – norint pamatyti dar mažai pažįstamą dėl ankstesnio priklausymo SSRS bei geografinio atokumo unikalų Europos periferijos miestą.
– Tokių miestų kaip Venecija patirtis rodo, kad konfliktas tarp gyventojų interesų ir patrauklumo turizmui neišvengiamas. Kaip šiuo klausimu einasi Vilniui?
– Tai ne paguoda ar nusivylimas, bet turistų skaičius Vilniuje, palyginti su tokio pat dydžio Krokuva ar Talinu, nėra didelis. Tad didesnio konflikto dar nekilo. Senamiestis nebėra tykus įprastas sostinės miegamasis, tiesa, niekad ir nebuvo. Atgijus šaliai ir sostinei, jis tapo ir istoriniu, ir kultūriniu branduoliu: guviu ir šurmuliuojančiu. Turtingas jaunimas ir verslininkai veržiasi čia gyventi. Bet daugumai šeimų su vaikais ar pagyvenusių žmonių čia gyventi nepatinka dėl triukšmo, taršos ir nesaugumo. Tai yra gyvensenos ir visuomenės santykių sostinėje objektyvios kaitos rezultatas. Atvykusiesiems viskas atrodo darnu, gražu ir patrauklu, bet vietiniai mato daugiau trūkumų.
Gyvenimo kokybės gerinimo klausimais tiek, kiek tai susiję su istorinių pastatų ir jų aplinkos tausojimu bei tvarkyba, dirba VSAA: nuolat konsultuojame ir talkiname vietos gyventojams ar bendruomenėms. Bet šio reikalo, kaip bendrojo gėrio, pažanga priklausys nuo gebėjimo tartis ir sutartinai darniai veikti viešajam ir privačiajam sektoriams.
– Forume ne vienas prelegentas kalbėjo apie būtinybę restauravimo procesais sudominti istorinių miestų gyventojus. Vilnius, o ir visa Lietuva, kaip buvo pastebėta, negali pasigirti deramais, nuo pirmųjų etapų bendruomenę įtraukiančiais planavimo reiškiniais.
– Klausimas labai platus, tad atsakysiu aptardamas keletą esminių dalykų, kuriuos iškėliau savo pranešime forumui. Visuomenės švietimą, konsultacijas ir dialogą su istorinių pastatų savininkais pradėjome dar 2000-aisiais. Šį procesą pagal galimybes plečiame ir kokybiškai stipriname – apie tai galite pasiskaityti agentūros svetainės www.vsaa.lt skiltyje „Bendruomenei“.
Tačiau šis reiškinys vaisių atneša lėtai. Tai, kad po karo gyventojai į Vilnių suvažiavo iš kaimų, nes miestiečių beveik neliko, tai, kad vėliau, iki valstybingumo atkūrimo, privačios nuosavybės nebuvo, o ją atkūrus vyko stichiška privatizacija ir turto savininkų kaita, sąlygojo istorinio gyventojų sąmoningumo ir supratimo, atsakomybės už paveldo vertybių tvarkybą stoką. Vis dar labai retas istorinio turto savininkas supranta ir sutinka su kokybiškam restauravimui bei tvarkybai keliamais reikalavimais. Šiandien, deja, dažnai galime pamatyti perdėtą restauravimą, kai pastatai pertinkuojami, perdažomi ar net iš dalies perstatomi turint tikslą, kad tai būtų gražu (ir brangu?).
Europoje restauravimu siekiama minimalios intervencijos į išlikusį vertybės turinį, saugant kuo daugiau autentiškojo, nors ir apnykusio, ir tausojant išteklius bei energiją. Visuomenei matant, koks reiklus, griežtas ir brangus yra restauravimas, retas jos narys gali ar juolab ryžtasi to imtis.
