Antroji Vilniaus klubo premija, kuria siekiama skatinti Lietuvos ir užsienio autorius rašyti apie Vilnių ir jį populiarinti, šiemet įteikta vienai įdomiausių ir skaitomiausių miesto knygų – „Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas“ (leidykla „Lapas“).

Viena šios knygos autorių architektė Julija Reklaitė, atsiimdama premiją pabrėžė, kad didžiulis architektūros gidų rengimo kolektyvas nuolat kinta ir pildosi. Tai – natūralus procesas, kaip ir pats gidų leidybą inicijavęs „Architektūros fondas“ – gyvybiška ir dinamiška iniciatyva ir institucija, kilusi iš meilės miestui, net ne architektūrai, o supančiai aplinkai. J. Reklaitė nuo 2009 metų vadovavo „Architektūros fondo“ veiklai.

„Vis galvoju, jog „Architektūros fondas“ jau yra pilietinė iniciatyva, nes nuo meilės savo artimui ir savo aplinkai labai priklauso ir meilė savo šaliai. „Architektūros fondas“ leidžia gidus, rengia „Open house“ festivalį, begalę kitų iniciatyvų, kurios visos jos turi vieną tikslą – pažinti architektūrą ir pasakoti apie architektūrą. Ne apie plytą ir ne kvadratinį metrą, o apie architektūrą pačia plačiausia prasme. Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog ši iniciatyva yra vis labiau pastebima ir įvertinama, o Vilniaus klubo formuluotės apdovanojant gidą, jog tai knyga, kuri sudomins ne tik Vilniaus miesto svečius, užsienio keliauninkus, bet ir vilniečiams suteiks galimybę geriau, o gal net naujai ir netikėtai pažinti gimtąjį miestą, yra be galo taikli“, – kalbėjo architektė.

J. Reklaitės žodžiais, Vilnius yra jaunas, dinamiškas ir veržlus. Vilniuje nuolatos kyla nauji statiniai. Taigi, nieko keista, jog atnaujinami, papildomi ir perleidžiami architektūros gidai. Vis dėlto architektė apgailestauja dėl dviejų pastatų, kuriuos įveikė buldozeriai ir kuri būsimajame „Vilniaus architektūros gide“ nebebus.

Įdomiausia, kad perleidžiamo gido apimtis dėl to nesikeis. Tiesiog tų pastatų vieta persislinks iš vieno skyriaus į kitą, o „Lietuvos“ kino teatro ir buvusio Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje vietoje stovės nauji pastatai.

J. Reklaitė neabejoja, kad naujieji pastatai pateks į „Vilniaus architektūros gidą“, jog jie žymės naują kokybę, kitaip, ar gali turėti toks procesas prasmės? Ši kaita iliustruoja kintantį požiūrį, poreikius ir prioritetus, ji natūraliai iliustruoja ir kintančius verslo poreikius. Kita vertus, architektūra mums gali papasakoti kur kas daugiau nei jos plytos, plotai ir kiekiai. Tai labai ilga, labai plati istorija apie jų savininkus, jų užsakovus, kūrėjus ir statytojus. Tai, galų gale, visas platus kultūrins, politinis, socialinis, ekonominis kontekstas. Pastatas yra laikotarpio atspindys. mūsų mąstymo, mūsų požiūrio į save ir kitus, mūsų požiūrio į kūrinį ir mus supančią aplinką.

Architektė viliasi, jog du pastatai, kurių netrukus neliks, paliks rėžį mentalinėje mūsų visų istorijoje ir net nebebūdami fiziškai savo vietoje gebės mums papasakoti savo istorijas anapus pastatų. Mat jie abu yra susiję su lėtais, sunkiais, sudėtingais demokratėjimo procesais. Tiek „Lietuvos“ kino teatras, tiek Kelių policijos pastatas daug papasakotų apie prie jų vykusias akcijas, kurios toli pražengė architektūros supratimo, naudojimo ir vertinimo ribas, abu šie pastatai savo laiku ir kiekvienas savaip buvo demokratinių procesų, idėjų ir kūrybiškumo simboliai.

Beje, knygos autoriai nusprendė premiją skirti parodos, skirtos Kelių policijos pastatui Giraitės gatvėje, rengimui. Autorių kolektyvas tiki, kad tai – dar vienas žingsnis praplečiant architektūros supratimo ir vertinimo ribas šiek tiek plačiau nei vertinimas gražu mums tai ar negražu, brangu mums tai, ar kaip tik pigu..

„Vilniaus architektūros gido“ tekstus parengė: Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė – Kepežinskienė.
Fotografijų autoriai: Audrius Ambrasas, Raimondas Urbakavičius, Norbert Tukaj ir kiti.