Aušra Nyman
Miestų viešosios erdvės – aikštės, skverai, gatvės visada buvo labai svarbios visuomenės gyvenime. Vienos jų turi šimtmečius siekiančią istoriją, kitos formuojamos šiomis dienomis. Todėl, kaip ir viskas mieste, jos kinta ir prisitaiko prie laiko poreikių. „DO architects“ komandai per pastaruosius dešimtmečius teko įgyvendinti ne vieną viešąją erdvę, todėl kartu su architektėmis Andre Baldišiūte ir Sabina Grincevičiūte mėginome užčiuopti aktualiausius pokyčius, kurie atveria kelią ir tolesnėms viešųjų erdvių vystymosi tendencijoms.
Viešosios erdvės: nuo išgrynintų funkcijų iki daugiasluoksniškumo
Andrė Baldišiūtė: Iki XX a. miestų planavimo srityje natūraliai vystėsi įvairios funkcijos, kurios buvo susipynusios tarpusavyje: pavyzdžiui, pirmieji pastatų aukštai būdavo ir gyvenamieji, ir komerciniai – galėdavai pro pravirą langą išvysti mažus vaikus, o pro gretimas duris žengti į knygyną ar skrybėlių parduotuvę.
XIX a. pab. ir XX a. pr. įvykus pramonės revoliucijai, visiems masiškai keliantis gyventi ir dirbti į miestus, keičiantis visuomenės socialinei struktūrai, žmonės pažvelgė į daugelį dalykų naujai – kilo modernizmo idėjos. Būtent modernizmas ir pramonės revoliucija suskirstė mūsų miestų rajonus į labai aiškias funkcijas: gyvenamieji (miegamieji), darbo (pramonės) rajonai bei miestų centrai (miestų aikštės ir kt.).
Per XX a. išsigryninome daugelį funkcijų ir šiandien – XXI amžiuje – esame supratę, kad grynosios funkcijos (ar monofunkcijos) mieste nėra įdomios ir natūraliai besivystančiuose miestuose net neegzistuoja. Pavyzdžiui, kavą galima gurkšnoti ir einant gatve, ne tik tam skirtoje kavinėje. Ilsėtis – ne tik poilsio patalpose. Viešosios erdvės gali būti ten, kur mes susitariame užsiimti bendra veikla ir ta veikla nėra jose uždrausta.
Kaip šalis mes gyvename vis geriau. Todėl norime tokių erdvių, kurios yra ne tik mano ir man, bet yra mums visiems, kaip bendruomenei, kaip rajonui, kaip miestui. Ir tai yra mūsų poreikių evoliucija. Kai pagrindinių dalykų nebetrūksta, pradedame rūpintis ir visais kitais.
Privačiose teritorijose atsiranda vis daugiau naujų viešųjų erdvių
Andrė: 1991 metais atgavus nepriklausomybę Lietuvos teritorija buvo sudalinta sklypais. Ir kai kurie verslo subjektai savo teritorijose sukūrė daug viešųjų erdvių. Pavyzdžiui, „Ogmios“ centro teritorija Vilniuje ar Paupio mikrorajonas. Tai privačios verslų teritorijos. Nepaisant to, sukurtos viešosios erdvės šiuose rajonuose nėra atribotos jokiomis tvoromis ir yra laisvai prieinamos visiems miestiečiams, nes taip nusprendė teritorijos vystytojai ir jos gyventojai. Per įvairius elementus – architektūrinius, kaip tvora, želdynas, ar informacinius ženklus galime riboti viešumo lygį – galime rinktis, ar norime naudotis tik mes, ar tik tam tikra bendruomenė, ar visi miestiečiai.
Sabina Grincevičiūtė: Tikrai taip. Kas matyti per paskutinius penkerius ar dešimt metų – ne tik valstybinių, bet ir privačių sklypų savininkai pamatė viešųjų erdvių pridėtinę vertę ir nutarė jas sukurti šalia savo objektų, tad viešąsias erdves ir bendrai erdves mūsų bendruomenėms jau kuriame kiekvienas, ne tik valstybė ar miestas.
Pėsčiojo prioritetas prieš automobilį
Andrė: Apie 2015 m. Lietuvoje pradėjo ryškėti, kad ne automobilis miesto judėjime yra prioritetas ar vienintelis dalyvis. Olandai tai suprato jau XX a. 9-ame dešimtmetyje, kai patyrė daug skaudžių netekčių: miestai buvo tankūs, automobilių srautas didelis ir greitas, tad buvo daug vaikų žūčių. Šiandien ir Lietuvoje akivaizdu, kad, važinėdami tik automobiliais, netenkame labai daug dalykų. Silpnėja gatvės kaip viešosios erdvės, dingsta žmonių tarpusavio bendravimas, mažėja spontaniškų pokalbių miesto gatvėse, kurie yra taip pat labai reikalingi – jie kuria miesto identitetą, leidžia pažinti kaimynus. Pagaliau lėtas eismas itin naudingas ir smulkiajai komercijai bei paslaugoms.
Pamenu, prieš gerus penkiolika metų ieškodami atsakymų senamiestyje, kas traukia žmones jame būti, supratome, kad tai – judėjimo būdų ir funkcijų įvairovė. Judėjimas, vykstantis aiškioje ir lengvai suprantamoje hierarchijoje: tiek automobilių, tiek pėsčiųjų, tiek viešojo transporto. Taip pat funkcinė įvairovė: tuose pačiuose pastatuose arba esančiuose greta statiniuose yra ir gyvenamoji, ir viešoji funkcijos – sukuriamas miesto audinys, kur įdomu ir traukia būti. Tokias idėjas įgyvendinome ir „Ogmios“ mieste. Šis kvartalas sėkmingas ir pilnas žmonių – tai iš tiesų veikia.
Tai, kad šis projektas buvo atrinktas tarptautiniam prestižiniam Europos Sąjungos šiuolaikinės architektūros apdovanojimų „EU Mies van der Rohe awards“ nominantu, tapo žingsniu link supratimo, kas mums, kaip visuomenei, yra vertinga.
Sabina: „Ogmios“ miesto kvartalo teritorija, buvusi 12 hektarų karinio miestelio dalis, nebuvo kurta žmogui ir apie žmogų. Todėl, projektuodami šią teritoriją, pirmiausia galvojome, kaip žmogus galėtų čia jaustis, kaip sukurti patogų ir saugų judėjimą teritorijoje ir pėsčiajam, ir automobiliui. Toliau – kokios viešosios erdvės ir funkcijos čia kviestų vėl būti. Jaukias lauko erdves, pilnas žmonių, natūraliai užpildė biurų ir komercinių plotų nuomininkai, kurie ir siūlė, ką čia miestiečiui veikti, kur leisti laiką, kur žaisti vaikams.
Andrė: Viešosioms erdvėms labai svarbus aiškus ir intuityvus judėjimo ir funkcinis atskyrimas, t. y. kur ir kokiu greičiu juda automobiliai, o kur juda pėstieji ar dviratininkai. Tai sukuria saugumą ir lengvumą naudotis erdvėmis. Būtent todėl dangomis labai svarbu aiškiai suformuoti hierarchiją ir eismo pirmenybę. Jeigu gatvė asfaltuota, krovininis automobilis bus pranašesnis ir taps vizualine kliūtimi sėdintiems ar pėstiesiems, o jeigu gatvė grįsta trinkelėmis, transporto priemonė bus priimta kaip laikinas svečias ir niekam neklius. Tokios architektūrinės priemonės leidžia pasiekti stebuklingų dalykų.
Vaistas nuo visų viešosios erdvės ligų – gatvės, vedančios į ją
Andrė: Visuomet ieškome galimybių į viešąją erdvę patekti iš gatvių. Tai vaistas nuo visų viešosios erdvės ligų. Kuo daugiau žmonių turi galimybę vaikščioti per ją, tuo ji tampa labiau naudojama, saugesnė, matoma. Ir ne visada reikia suoliuko ar net medžio. Yra daug nedidelių aikštelių, visiškai išgrįstų, bet jas supa daugybė mažų kavinukių, ir lygiai taip pat galime turėti variantą, kuriame pridėsime daug dizaino elementų, augalų ir suoliukų, tačiau jeigu turėsime aklinas sienas, ji neveiks.
Sabina: Bet kuriai viešajai erdvei reikia jungčių, žmonių srauto. Kas pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje, tai viešosios erdvės demokratiškėjimas. Ji miestiečių sąmonėje yra daug lankstesnė ir apima daugiau skirtingų funkcijų. Kai kuriose aikštėse išliekantis monumentalumas netrukdo jas naudoti koncertams, pavyzdžiui, Lukiškių aikštės. Labai gražus viešųjų erdvių kaip demokratijos ženklo pavyzdys, kai jos naudojamos visuomenės demokratinėms veikloms – štai kad ir neseniai įvykęs ūkininkų protestas Vilniaus gatvėse. Vienomis dienomis čia Kaziuko mugė, kitomis – lėtas eismas, dar kitomis – pėsčiųjų zona ar minėtas protestas. Tai, kad aikštės ir gatvės naudojamos skirtingų visuomenės ir socialinių grupių, yra stiprios demokratijos ženklas.
Aikštės identitetas
Andrė: Šalia šio lankstumo aikštėms svarbu turėti ir identitetą. Vis tik, jei reikėtų rinktis, geriau yra suteikti aikštei daugiau galimybių ir lankstumo nei ieškoti priežasčių to lankstumo neturėti. Tarkim, Lukiškių aikštė turi ir suoliukų, ir fontaną, kurie skatina ilgiau joje pabūti. Katedros aikštė, nors atrodo gan paprasta, erdviškai yra įgilinta ir iš trijų pusių perimetre turi briauną, tarsi didelį suolą, leidžiantį prisėsti. Olandijoje dirbant kraštovaizdžio architektūros biure, kuris projektuodavo daug viešųjų erdvių, būdavo svarbu surasti priemonių, kaip padaryti ją patrauklią (sticky public space). Platūs bortai (Sitting edges) aplink įvairias klombas, lygių kaita ar maži laipteliai visuomet būdavo sėkmės receptas viešajai erdvei. Pati erdvė gali būti didelė, bet skirtingi lygiai tarsi suskirsto ją į smulkesnes, leidžia prisėsti ir būti tiek stebėtoju, tiek įvykių dalyviu. Deja, pavyzdžiui, aikštė tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir „Europos“ prekybos centro, nors ir turi didelius praeivių srautus, bet nėra pritraukianti žmones būti joje. Galbūt taip yra todėl, kad aikštė iškilusi, o ne įdubusi, o galbūt dėl kitų priežasčių. Tačiau tai pavyzdys, kad praeivių srautas nebūtinai užtikrina erdvės sėkmę.
Sabina: Aikštės yra ir idėjiniai ar ideologiniai simboliai mieste, todėl tam tikroms aikštėms reprezentatyvumo, be abejo, reikia. Susluoksniuoti laisvę ir demokratiją bei galimybę simboliais ar minėjimais pažymėti istorinį atminimą svarbu ir labai sveikintina.
Svarbiausias viešosios erdvės elementas – žmogus
Andrė: Viešoji erdvė be žmonių netenka prasmės. Žmonės – esminis elementas, kuris būtinas viešajai erdvei. Todėl kaip architektai nuolat galvojame, kokiomis priemonėmis galima į šią erdvę pakviesti žmones. Nes jeigu joje sninga, lyja ir yra tamsu, tai tinka vienos priemonės, o jeigu kaitina saulė, visada karšta, trūksta vandens, tada kitos. Per poreikį turėti žmonių ir konstruojama vienokia ar kitokia viešoji erdvė.
Sabina: Dar svarbu ir viešosios erdvės prieinamumas ir saugumas. Taip pat pridėčiau, kad viešąsias erdves mes turėtume matyti kaip tinklą, o ne kaip smulkius, miesto žemėlapyje pabirusius taškus su 10 proc. žolės vejos. O kuo labiau jos bus skirtingos – viena rami ir reprezentatyvi, o kita triukšminga, su klegančiu turgumi, tuo geriau, nes žmonės yra skirtingi ir svarbu atliepti jų poreikius.
Andrė: Kartais atrodo, kad kaip miestiečiai visur norime kuo daugiau viešųjų erdvių, bet jų nereikia kuo daugiau. Gal pakaktų esamas apipavidalinti, sutvarkyti taip, kad jos išryškėtų: įrėminti pastatais, funkcijomis ir kai kur palikti atvėrimus. Mūsų nežavi didelės plynės, todėl be reikalo nuogąstaujama, kad kas nors visas tuščias erdves užstatys pastatais. Iš tikrųjų kartais tikrai reikia ką nors užstatyti, kad kitos vietos sužibėtų. Kad pamatytume jų grožį, vertingumą per visai kitokį santykį.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 VIEŠOSIOS ERDVĖS
