Nesibaigiant diskusijoms dėl teisingų viešųjų erdvių pokyčių ir jų projektams dažnai nugrimztant archyvuose, architektas, prof. Gintaras Čaikauskas užsimena apie būtiną brandžią sistemą procesams suvaldyti ir ryžtą sprendimams priimti – kitaip nepavyks nieko realizuoti, diskusijos ir abejonės niekada nesibaigs.

[su_quote cite=”Gintaras ČAIKAUSKAS”]Viešosios erdvės visais laikais turėjo aiškią paskirtį ir išraiškos formą, jų sprendiniai atspindėjo visuomenės civilizacijos lygį, gyvenimo būdą, netgi politinę santvarką.[/su_quote]

Nuo miesto branduolio iki ideologijos simbolio

Anot architekto, prof. G. Čaikausko, viešosios erdvės visais laikais turėjo aiškią paskirtį ir išraiškos formą, jų sprendiniai atspindėjo visuomenės civilizacijos lygį, gyvenimo būdą, netgi politinę santvarką. Į istoriją tvirtai įėjo demokratijos ištakas žyminčios senovės graikų „agora“, senovės romėnų „forumas“ ir kitos viešosios erdvės.

Architektūros profesorius pažymi, kad viduramžiais daugelio miestų centruose, šalia judrių prekybos kelių, jų susikirtimo vietų dažnai natūraliai susiformuodavo turgaus aikštės, kurios turėdavo įtakos pačių miestų atsiradimui ir plėtros priežastims, tapdavo ekonominio, socialinio gyvenimo informaciniais ir komunikaciniais centrais.

„Aikštės tapdavo ir urbanistinės struktūros raidos branduoliais, aplink kuriuos formuodavosi miesto audinys: kurdavosi amatininkų dirbtuvės, steigėsi krautuvės, gyvenamieji pastatai, rotušės, iškildavo net šventovės. Šie antropogeninės aplinkos požymiai pasiekė mūsų laikus praktiškai visoje Europoje, išliko ryškūs ir Lietuvos miestuose, miesteliuose, bažnytkaimiuose“, – sakė architektas.

Prof. G. Čaikauskas atkreipia dėmesį, kad savo pėdsakus miesto viešosiose erdvėse palieka kiekviena epocha. Joms kintant, centrinės aikštės daugiau ar mažiau adaptuojamos prie besikeičiančių gyvenimo poreikių. Pasak architekto, Vilnius pagrįstai didžiuojasi istorine Rotušės aikšte, tačiau kitos viešosios erdvės (skverai, parkai, sukultūrinti natūralios gamtos plotai) atsirado gana skirtingomis aplinkybėmis: valant miestą karų, mūšių ar pokario metu, išlikusios arba naujai sukomponuotos vietoj sugriautų kvartalų ar pastatų, buvusių priemiesčių turgaviečių ir kt.

Architektūros specialistas tvirtina, kad sovietinės okupacijos metais dalis Lietuvos viešųjų erdvių tapo savotiškais politizuotais ideologijos ruporais, o šio palikimo padariniai tebekelia aistras iki šiol. Jis primena dar nuo caro laikų, o kai kur ir seniau, susiformavusią tradiciją statyti aikštėse paminklus, monumentus. Visi memorialiniai ženklai tarsi įtvirtino vyraujančios santvarkos ir kasdienio gyvenimo realijas, suteikė joms dvasinį pagrindą, laipsniškai tapo ideologijos dalimi, savotiška galios simbolika.

„Santykis su miesto audiniu būdavo formuojamas pagal vyravusias urbanistines sampratas, per daug nekvaršinant galvos dėl to, ką ten kasdien galės veikti gyventojai. Pavyzdžiui, Lenino aikštėje, priešais KGB pastatą, ištisą parą budėdavo milicininkai, o per šventes prie paminklo būdavo nešamos gėlės. Apie kažkokius nenumatytus didesnius susibūrimus ar neprognozuojamus, iš anksto nesuplanuotus veiksmus negalėjo būti nė kalbos, nesusiformavo ir tokios tradicijos. Kiekvieną pavasarį visi praėjimai būdavo uždaromi, atnaujinami maltų raudonų plytų atsijų takai“, – sovietinio režimo realijas prisimena architektas.

Nuomonių įvairovė ir galutiniai sprendimai

Kalbėdamas apie demokratinėje visuomenėje vyraujančią viešųjų erdvių kūrimo ir naudojimo sampratą, prof. G. Čaikauskas pažymi, kad visuomenė stengiasi labai aktyviai dalyvauti tiek projektavimo procese, tiek kasdieniame gyvenime.

Kai kuriais atvejais tai būna iš anksto sąmoningai suplanuotas darbo metodas, kai dar pačiame pirminiame procese, rengiant užduotis ir koncepcijas, kviečiami įvairių visuomenės sluoksnių atstovai ir profesionalai, kuriamos darbo ir darbo priežiūros grupės, rengiamos kūrybinės dirbtuvės, konkursai, vieši pristatymai ir aptarimai.

Architekto teigimu, nepaisant visų nuosekliai ir kruopščiai įgyvendintų procedūrų, vis tiek visuomet atsiranda nepatenkintų žmonių, teigiančių, kad nieko nematė, negirdėjo, ir reikalaujančių viską iš esmės daryti kitaip. „Realybėje visais atvejais vieša diskusija ir įvairios nuomonės vis tiek neišvengiamos. Matyt, tai ir yra išskirtinė demokratijos ypatybė, tačiau nuomonių įvairovė privalo būti apibendrinta, galutiniams sprendimams priimti yra daugiau ar mažiau nustatytų veiksmų algoritmas, juridinė bazė“, – teigia pašnekovas.

Anot architektūros profesoriaus, net ir kruopščiai įgyvendinus visas juridines procedūras ir numatytas priemones, atveriančias oficialų kelią įgyvendinti projektus, kartais teismuose viskas būna įrodoma atvirkščiai, kitaip interpretuojant ne visada vienodai suprantamus įstatymus.

Pašnekovas linkęs manyti, kad viską nulemia teisinės valstybės teisinės tradicijos ir jų stabilumas, tačiau pastarųjų metų viešųjų erdvių kūrimo praktika parodė, kad net aiški demokratinė sistema realybėje veikia ne taip sklandžiai ir paprastai kaip to norėtųsi. „Matyt, niekada nepavyks visiškai eliminuoti subjektyvaus žmogiškojo faktoriaus, ambicijų, interesų ir kitų veiksnių. Juolab esant įteisintai žodžio laisvei praktiškai nėra galimybės uždrausti skirtingų nuomonių. Tiesiog reikalinga brandi sistema sprendimų priėmimui ir procesų suvaldymui, kitaip nepavyks nieko realizuoti, diskusijos ir abejonės niekada nesibaigs. Ne paskutinėje vietoje, priimant galutinį sprendimą, išlieka ir politinės valios vaidmuo, drąsa ir rizika ištarti „tebūnie“ ir pasirašyti…“ – šiandienos situaciją vertina prof. G. Čaikauskas.

Nelengva surasti vieną tiesą

Paklaustas apie šiuolaikinių viešųjų erdvių kūrybos procesus, architektūros profesorius pabrėžia, kad neįmanoma būtų jų vienareikšmiškai vertinti ir prognozuoti, nes jie labai priklausomi nuo socialinio užsakymo, aplinkos konteksto, finansinių galimybių, netgi politinių aplinkybių, o meninė raiška be galo individuali. Sprendinius taip pat lemia kiekviena konkreti vietovė ir jos specifika – reljefas, gamtos ypatybės, urbanistinis kontekstas. Visa tai, anot architekto, dar būdingiau istoriniams miestams, kuriuose jau susiklosčiusios gyvensenos tradicijos, susiformavusi žmonių aplinkos samprata, įpročiai, nuomonės. Juose joks naujas judesys ar pertvarka negali įvykti nepastebėti ir neįvertinti visais aspektais. „Natūralu, kad kiekvienas miestelėnas vertina pirmiausia iš savo asmeninių pozicijų, ką tai duos jam asmeniškai. Todėl lūkesčiai būna labai skirtingi“, – pažymi architektas.

Istorinių aikščių, susiformavusių parkų, reprezentacinių erdvių kontekstus pašnekovas išskiria kaip ypač sudėtingus, nes jie reikalauja itin gilaus aplinkybių suvokimo, išskirtinių specialistų, politikų ir visuomenės pastangų viską įvertinti ir pasirinkti teisingiausius sprendimus. „Praktika ne kartą įrodė, kad net, atrodytų, bekompromisė konkursų praktika ne visada duoda laukiamų rezultatų. Realybė po konkurso, veikianti juridika ir laiko tėkmė dažnai viską gerokai pakoreguoja. Juk visur veikia žmonės, o demokratijos aplinkybėmis tikrai nelengva surasti vieną, nenuginčijamą tiesą“, – komentavo architektūros specialistas.

Žaliųjų plotų klausimas – sudėtingas

Prof. G. Čaikauskas pabrėžia, kad vienas iš pagrindinių viešųjų erdvių vertinimo kriterijų – žaliosios erdvės santykis su kietųjų dangų paviršiais. Senamiesčiuose, miestų centruose gamtos poreikio klausimai dar aktualesni – viešosios erdvės tampa masinių renginių, žmonių poilsio, laisvalaikio, vaikų žaidimų, netgi šunų vedžiojimo plotais, o šiuolaikinės technologijos leidžia net ir darbo reikalus spręsti sėdint parke ant suoliuko ar išsitiesus ant žolės.

Architektas sako, kad esant bent mažiausiai galimybei visuomet pasisako už želdinių išsaugojimą arba jų plotų gausinimą. Vis tik, jo nuomone, želdynai urbanizuotoje aplinkoje – itin sudėtingas klausimas, taigi, ir gražūs ketinimai išsaugoti želdinius ne visur ir ne visada būna sėkmingi: „Jeigu išbandžius įvairius variantus želdynai niekaip neįsikomponuoja projekte, tenka juos persodinti arba tiesiog pašalinti. Pagal galiojančias nuostatas, privalu pasodinti naujų medžių tiek pat, kiek buvo, arba daugiau. Teko įvertinti visas įmanomas darbo su želdynais galimybes, net perkelti itin augalotus kaštonus iš vienos miesto gatvės į naujai kuriamą skverą. Tai itin brangus malonumas, nes reikia specialios technikos, ne visi medžiai sėkmingai prigyja.“

Pašnekovo nuomone, medžių gydytojais vadinamų arboristų taikomi metodai, nors ir pažangūs, yra sudėtingi ir ne visuomet įperkami, ypač biudžetiniuose projektuose. Todėl tenka vien apgailestauti, kad pastaruoju metu dažniausiai apsisprendžiama eiti lengviausiu keliu – pašalinti senuosius medžius ir sodinti naujus, teigiant, kad jie atsparūs agresyvios miesto aplinkos poveikiui.

Architektūros specialistas ragina nepamiršti apie garsiai ir daug kartų deklaruotą pasaulinę civilizacijos raidos tendenciją: miestuose nuolatos pavojingu greičiu didėja kietųjų dalelių ore taršos rodikliai. Akivaizdu, kad prie to prisideda ir kietųjų paviršių dangų įrengimas žaliųjų plotų sąskaita. Pašnekovas neabejoja, kad ši problema neaplenkė ir mūsų, nors vis dar dažnai didžiuojamės Vilniaus žaliojo rūbo plotu, kaip vienu iš didžiausių Europoje. Juk aiškiai matyti, kad miesto nuotekų tinklai kol kas nėra paruošti tokiai urbanizacijai – surinkti paviršinius vandenis darosi vis sunkiau, o po rimtesnės liūties kartais po viadukais galima net baidare praplaukti.

Sėkmė ir nesėkmė – visada greta

Paklaustas, ar įžvelgia šiandienį viešųjų erdvių projektų kokybės nuosmukį, architektas teigia, kad teisti kolegų sprendimus būtų pats nedėkingiausias užsiėmimas. Jis primena, kad šiais laikais galimai geriausius darbus vertina ir renka įvairiausios komisijos, vyksta konkursai, apklausos, o konkurso kriterijai būna suformuluoti iš anksto. Vis tik pasiekti rezultatai dažnai nustebina ir sukelia dar daugiau abejonių.

„Visi suprantame, kad bet kokie rinkimai yra subjektyvūs, dažnai įvyksta tiesiog momentinis pasirinkimas. Jis būna paremtas ne racionaliais apskaičiavimais, o įspūdžiu, emocija, nuotaika ar net ir nusiteikimu. Visose komisijose dirba žmonės, jie turi teisę klysti. Tik gyvenimas ir laikas viską sudėlioja į vietas, nedarydamas klaidų“, – analizuoja architektas.

Prof. G. Čaikausko nuomone, dirbant sėkmė ir nesėkmė visuomet egzistuoja greta. Rodos, šiais gausos ir begalinio pasirinkimo laikais geram rezultatui pasiekti neturėtų trūkti nieko, tačiau akivaizdu, kad tai ne visada pavyksta. Pašnekovas įvardija įvairias nesėkmių priežastis: patirties, žinių, tradicijų stoką, nedidelius biudžetus ir su jais susijusį projektavimo ir darbų įgyvendinimo tempą, apimtį, pradingusį įkvėpimą, idėjos pasirinkimą ir kt. O kūrybą lydintis sunkus darbas – vienas esminių sėkmės veiksnių.

„Kūryba yra kūryba. Ne kartą moksliškai įrodyta, kad viena iš pagrindinių galimos sėkmės prielaidų – kantrybė ir kruopštus darbas, mažai kas atsitinka staiga ir labai gerai. Pasirodo, kol iškilo garsioji Tadžmahalo šventovė Indijoje, iki jos buvo pastatyta gausybė panašių pastatų, kurie nebuvo tokie pavykę ir apie juos mažai kas težinojo. Tiesiog dėl nuolatinių darbų pavyko ištobulinti įgūdžius, sprendinius ir detales. Tik sukaupta ilgametė sėkmių ir nesėkmių patirtis parengė prielaidas šedevro gimimui“, – apibendrino architektas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 rugsėjis.