Ką apie miestą ir jo gyventojus gali papasakoti tik planuose ir eskizuose išlikę projektai? Kokios buvo praeito amžiaus architektų ir urbanistų ambicijos dėl Lietuvos sostinės? Apie tai – leidyklos „Lapas“ išleista Marijos Drėmaitės ir Rasos Antanavičiūtės knyga „Neįgyvendintas Vilnius“, lydinti Vilniaus muziejaus parodą „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“.

„Vilnius yra tokioje geografinėje padėtyje, kur susidaro didžiojo tarpkontinentalinio susisiekimo mazgas, ligi šiol tinkamai neišnaudotas dėl politinių sąlygų. Didžiųjų kelių susikryžiavimas duoda impulso mūsų sostinei augti ir plėstis“, – tokiais Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, vieno iš ankstesniųjų Vilniaus miesto vyriausiųjų architektų, žodžiais pradedamas „Neįgyvendintas Vilnius“.

Ši knyga – tai vaizduotę audrinantis pasakojimas apie laiko ir ideologijų keičiamą miestą. Skaitytojai kviečiami pažinti urbanistines utopijas, architektūrines ir memorialines vizijas, taip ir netapusias realybe. Daugiau nei 100 knygoje pristatomų projektų pasakoja apie siekį sukurti geresnę visuomenę, tenkinant modernių miestiečių poreikius.

Leidinys leidžia pasivaikščioti po kitokį, menamą Vilnių: nuo praeito amžiaus pradžios iki pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio, skiriant dėmesį svarbiausioms, kartais net užkeiktomis vadinamoms miesto erdvėms ir objektams. Knygoje detaliai pristatomi vizionierių projektuoti Jono Basanavičiaus namai ir mečetė Lukiškių aikštėje, Tautos namai, svogūno formos nacionalinė galerija, komunistų tvirtovė, nacionalinis stadionas, aštuoni baseinai, trejos marios bei kiti abejingų nepaliksiantys projektai.

Pasak vienos iš knygos autorių, architektūros istorikės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorės Marijos Drėmaitės, pradėti tyrimą paskatino noras pažinti Vilnių tokį, koks jis galėjo būti: „Žinant, kad tik nedidelė dalis architektų sumanymų įgyvendinami, norėjosi kuo plačiau atskleisti visą didžiulį sluoksnį neįgyvendintų projektų, – o tokių yra tūkstančiai. Stengėmės atrinkti tuos, kurie geriausiai perteikia įvairių kartų, įvairių laikotarpių ir įvairių asmenybių troškimus pertvarkyti miestą – nuo kurioziškiausių iki labai gražių ir sumanių.“

Kaip teigia knygos bendraautorė, menotyrininkė, Vilniaus muziejaus direktorė Rasa Antanavičiūtė, tai Vilniaus tobulinimo ir gražinimo idėjų enciklopedija. „Iš jos galima pasisemti patirties ir drąsos kurti ateities Vilniaus planus. Žiūrint į projektus ir su palengvėjimu atsidūstant „Kaip gerai, kad šito nepastatė…“, galbūt galima išvengti tam tikrų klaidų. Be to, kai kurių idėjų istorija rodo, kad geri sumanymai anksčiau ar vėliau vis tiek yra įgyvendinami.“