Blog

Vainų rūmuose veikusio M. Šlapelienės knygyno erdves siekiama pritaikyti miestiečiams

1931 m. Dominikonų gatvėje esantis M. Šlapelienės lietuvių knygynas švenčia 25-erius gyvavimo metus. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr.

Vilniaus senamiestyje Dominikonų gatvėje esančiuose Vainų rūmuose, plačiau žinomuose kaip Pociejų, atliekami architektūriniai tyrimai padėjo nustatyti įdomių istorinių faktų, susijusių su XX a. pirmoje pusėje ten veikusiu Marijos Šlapelienės lietuvių knygynu – vienu pirmųjų ir reikšmingiausių Lietuvoje.

Pasak projekto architektės Gilmos Teodoros Gylytės, architektūros tyrimų metu nustatyta, kad M. Šlapelienės knygynas veikė vienoje seniausių pastato dalių – joje buvo aptikta XV a. buvusio namo, kuris vėliau sujungtas į Vainų rūmus, liekanų. Vainų rūmai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1668 metais kaip Aleksandro Jasienskio Vainos (Vitebsko vaiskio ir Vilniaus pavaivadaičio) mūrnamis.

Pastato šeimininkai – 2017 metais Vainų rūmus įsigijusi „Asgaard Property“, priklausanti Danijos investicinei bendrovei „Asgaard A/S“, siekia atverti rūmų komplekso kiemą, kad į jį galėtų laisvai patekti vilniečiai ir miesto svečiai, o M. Šlapelienės knygyno erdves pritaikyti visuomenei.

„Planuojame, kad XX a. pradžioje veikusio ir Lietuvai itin reikšmingo knygyno patalpose įsikursianti jauki vieta taps kultūriniu traukos tašku ir burs bendraminčius pokalbiams bei diskusijoms“, – sako Niels Peter Pretzmann, Vainų rūmus įsigijusios „Asgaard“ valdybos pirmininkas ir akcininkas.

Projekto architektų komandos teigimu, bus restauruojama ypatinga ir autentiška fasadinė sienų apdaila – tamsiai pilko tono akmens imitacija.

Dominikonų gatvė – dabar ir po restauracijos. „DO architects“ vizual.

Dominikonų gatvė – dabar ir po restauracijos. „DO architects“ vizual.

Inteligentijos susibūrimo vieta

M. Šlapelienės knygynas atliko svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Net keturis dešimtmečius (1906–1947 m.) vienoje judriausių Vilniaus senamiesčio Dominikonų gatvių veikęs knygynas buvo ne tik spaudos mėgėjų traukos taškas, tačiau ir labai populiari inteligentijos susibūrimo vieta.

Knygyno savininkė M. Šlapelienė besąlygiškai mylėjo Vilnių ir negailėdama jėgų rūpinosi šviečiamąja veikla bei niekada nesutiko palikti savo miesto ir knygyno.

„M. Šlapelienė buvo stipri asmenybė. Ji neemigravo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nesutiko iškeisti sudėtingo gyvenimo lenkų okupuotame Vilniuje į saugų ir ramų laikinojoje sostinėje Kaune. Marija stoiškai atlaikė šešias Vilniaus okupacijas, o apie savo pasirinkimą tęsti knygyno veiklą tvirtai sakydavo: „Okupantai ateina ir išeina, o mes darome savo darbą“, – pasakoja Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė, išsamiai tyrinėjanti Šlapelių šeimos istoriją.

M. Šlapelienė bendravo su žinomais Lietuvos patriotais
Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje, Miko Petrausko operoje „Birutė“, 1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pagrindinio vaidmens atlikėja pirmojoje lietuviškoje operoje, Miko Petrausko operoje „Birutė“, 1906 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr.

M. Šlapelienė buvo bajoraitė, užaugo lenkiškai kalbančioje šeimoje, o XX a. pr. kilęs tautinis atgimimas ją visam gyvenimui įkvėpė tapti atkaklia lietuvybės gynėja ir propaguotoja. Skleisti lietuvišką žodį pirmaisiais XX a. metais knygyno savininkę įkvėpė lemtingos pažintys su Lietuvos nepriklausomybei ypač nusipelniusiais žmonėmis.

Šlapelių šeima artimai bendravo su žinomais Lietuvos patriotais ir šviesuoliais: kunigu Juozapu Ambraziejum, Povilu Višinskiu, broliais Vileišiais, Gabriele Petkevičaite-Bite, Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu, Jurgiu Šauliu, Jonu Jablonskiu, Miku Petrausku, Vaižgantu, Vydūnu, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana ir daugeliu kitų. Pažiūrų artumas atvedė prie nuoširdžios draugystės su Lietuvos nepriklausomybės patriarchu Jonu Basanavičiumi, kuris vėliau tapo antrosios Šlapelių dukros Gražutės krikšto tėvu.

Iš knygyno spaudiniai sklido po visą pasaulį

Pasak J. Paškevičienės, kitos tokios moters, kuri taip ilgai vadovautų knygynui, Lietuvos istorijoje nebuvo. „Dauguma to meto knygynų gyvuodavo porą ar kiek daugiau metų. Paskui – bankrutuodavo. Šlapeliai dažniausiai iš jų supirkdavo visą lietuvišką spaudą ir leidinius apie Lietuvą kitomis kalbomis“, – pasakoja muziejaus direktorė.

Marija kaupė, kolekcionavo viską, kas buvo išleista lietuvių ar kitomis kalbomis apie Lietuvą. Į knygyną suplaukdavo leidiniai iš viso pasaulio. Jų gaudavo ir iš Mažosios Lietuvos, taip pat Rygos, Peterburgo, Berlyno, JAV ar net Australijos.

Knygynas ir pats leido tuo metu gyvybiškai reikalingus žodynus ir vadovėlius, kalendorius, katalogus, grožinę literatūrą ir atvirukus. Pavyzdžiui, knygynas pirmasis Lietuvoje išleido Marijos vyro, autoritetingo kalbininko Jurgio Šlapelio parengtus ir suredaguotus Kristijono Donelaičio „Raštus“. Iš kny¬gyno spaudiniai taip pat pasklisdavo po visą pasaulį, pasiekdavo net Pietų Afriką ar Kiniją. Pastebėję, kad ne visi lankytojai sugeba įpirkti knygas, Šlapeliai įkūrė skolinamąjį knygynėlį, kuriame už užstatą buvo galima parsinešti knygą namo ir duoti perskaityti šeimos nariams ar draugams.

Dominikonų gatvė – dabar ir po restauracijos. „DO architects“ vizual.

Dominikonų gatvė – dabar ir po restauracijos. „DO architects“ vizual.

Dėl lietuviškos spaudos teko kalėti

Knygynas buvo visų valdžių stebimas, čia dažnai buvo atliekamos kratos. Ieškodami vieno ar kito draudžiamo leidinio žandarai net neįtardavo, kad čia pat, už sienos, yra paslėpti knygų kalnai. Knygynas turėjo ne vienas slaptas patalpas, kuriose saugojo valdžios draudžiamą literatūrą.

Už prekybą draudžiama spauda M. Šlapelienė ne kartą kentė įvairių valdžių represijas – baudos, areštai, dėl knygų teko net atsidurti kalėjime. Skaudžiausia Šlapeliams buvo sovietų okupacija, kada neišlaikęs politinių įvykių tragizmo mirė J. Šlapelis, vaikai emigravo į Vakarus, šeimos namai buvo nacionalizuoti, o knygynas likviduotas.

„Nacionalizuotame Šlapelių name buvo įkurdintas saugumietis – kad sektų, kas ir kada pas Šlapelienę ateina. Kartą, imituojant apiplėšimą, į namus buvo įsilaužta ir 90-metė senolė buvo sumušta. Tik apsimetusi negyva, ji išvengė mirties“, – pasakoja J. Paškevičienė.

Muziejaus direktorės teigimu, M. Šlapelienė knygyną laikė tarsi savo vaiku – taip ji ne kartą yra užrašiusi atsiminimuose. Visi trys Šlapelių vaikai, per karą pasitraukę į Vakarus, pasuko tėvų pėdomis – buvo tikri patriotai, visi baigė humanitarinius mokslus ir puikiai valdė žodį.

M. Šlapelienės knygynas – vienas iš Vainų rūmų objektų, kuriuos planuojama atkurti ir atverti visuomenei. „Jaučiame pareigą Vainų rūmuose veikusio knygyno erdves pritaikyti miestiečiams ir sugrąžinti šiai vietai kultūrinę atmosferą“, – sako N. P. Pretzmann.

    www.paveldosprendimai.lt_2

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.