Nedarbo lygis šių metų trečią ketvirtį Lietuvoje, palyginti su atitinkamu 2015 metų laikotarpiu, buvo 0,8 procento mažesnis – 7,5 procento. Tiesa, bedarbių skaičius vis dar dvigubai didesnis, palyginti su geriausiu laikotarpiu darbo rinkoje prieš 2008–2009 metų ekonomikos nuosmukį. Padėtis statybų sektoriuje taip pat neprimena geriausių laikų, nors atlyginimai ir čia pamažu auga. Tiesa, tik geriausiems darbuotojams.
Be to, nedarbo lygis Lietuvoje, nepaisant labai garsių kalbų apie darbuotojų trūkumą, yra vienas didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Darbo rinkoje galimybių tolesniam nedarbo lygio kritimui tikrai yra ir labai aiškią žinutę siunčia verslas, kuriam reikia paklausiausias kvalifikacijas turinčių darbuotojų.
Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje praėjusį ketvirtį darbo neturėjo 111 tūkst. gyventojų. Tai mažesnis bedarbių skaičius negu skelbia darbo birža, nes ne visi bedarbiai, užsiregistravę darbo biržoje, nuolat ieško darbo, o dalis užsiregistravusių biržoje verčiasi šešėline veikla. Darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių skaičius per metus sumažėjo 20 tūkstančių.
Vis dar labai didelis nedarbas Lazdijų, Kalvarijos ir Ignalinos rajonuose, kur bedarbių dalis daugiau negu du kartus didesnė negu Vilniuje ar Klaipėdoje. Tai rodo, kad rimtos regioninės politikos problemos yra įsisenėjusios. Lietuvoje yra nemažai tokių ekonomikos aklavietėje atsidūrusių regionų, kuriuose nedarbas dešimt metų yra didžiausias šalyje. Liūdniausia tai, kad iki šiol aiškinamasi, kas kaltas ir ką daryti, bet rezultatai rodo, kad niekas taip ir nepasikeitė. Didelio nedarbo rajonuose tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, yra beveik nulinės. Žinoma, galima ir toliau neskatinti investicijų į regionus, leisti emigracijai iš regionų šienauti gyventojų skaičių ir guostis, kad būtent taip mažėja nedarbas, bet akivaizdu, kad tai veda tik į dar didesnę tokių regionų atskirtį.
Nors Lietuvoje gyventojų skaičius per metus dar sumažėjo 36 tūkst. dėl neigiamų emigracijos padarinių, darbo jėga, kurią sudaro užimti gyventojai ir bedarbiai, per metus padidėjo 10 tūkstančių, o užimtumo lygis pirmą kartą istorijoje perkopė 70 procentų. Visų pirma, tai parodo, kad ekonomiškai neaktyvių gyventojų skaičius ir toliau mąžta dėl krintančio studijuojančių ir nedirbančių jaunuolių skaičiaus bei kasmet didinamo pensinio amžiaus. Antra, užimtųjų skaičiaus augimas rodo, kad verslas išties toliau kuria naujas darbo vietas. Neseniai SEB banko atliktos didžiausių Lietuvos įmonių apklausos duomenys parodė, kad beveik pusė apklaustų bendrovių ateinančiais metais ketina didinti darbuotojų skaičių, nors ir skundžiasi, kad trūksta būtent kvalifikuotų darbuotojų.
Norint didinti darbuotojų skaičių, Lietuvos bendrovėse vis daugiau įdarbinama užsieniečių iš trečiųjų šalių. Per devynis šių metų mėnesius darbo birža leido 14,6 tūkst. užsieniečių atvykti ir dirbti Lietuvoje, t. y. maždaug tiek, kiek gyventojų turi Rokiškis. Šis skaičius yra 2,4 karto didesnis negu prieš metus, o daugiausia užsieniečių, kurių daugiau negu pusę sudaro ukrainiečiai ir beveik trečdalį baltarusiai, įdarbinta krovinių vežimu kelių transporto priemonėmis besiverčiančiose įmonėse. Tokį užsienio piliečių įdarbinimo poreikį lemia šio sektoriaus Lietuvos įmonių plėtros galimybės Vakarų rinkose. Akivaizdu, kad tiek naujų lietuvių vairuotojų neatsirastų, todėl vis daugiau dėmesys krypsta į Rytų šalis. Kad būtų įdarbinama daugiau užsieniečių, kol kas lietuviai akivaizdžiai nepastebi, nes įdarbinti trečiųjų šalių vairuotojai į Lietuvą su kroviniais turbūt dažnai neužsuka.
Tikėtina, kad trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo mastas nemažės, nes vis daugiau įmonių susidurs su darbuotojų trūkumu, ypač tose srityse, kuriose jaunimas vis mažiau nori dirbti.
Statybų sektorius – ne išimtis. Remiantis Lietuvos darbo biržos duomenis, galima apytiksliai apskaičiuoti, kad statybų sektoriui šįmet išduota (pratęsta) apie 7 proc. visų ne ES piliečių įdarbinimo leidimų – maždaug 1 tūkst.
Manau, kad pernelyg gąsdinamasi, jog asmenims iš ne ES šalių bus mokami daug mažesni atlyginimai negu lietuviams. Ne ES šalių piliečiai daugiau dirba bendruosius ir mažiau apmokamus statybos darbus, o aukštesnę kvalifikaciją turintiems, patikimiems, sąžiningiems ir geresnes galimybes didesnę algą gauti statybų sektoriaus žmonėms, ta konkurencija beveik nieko nekeičia.
Statybų sektoriuje vidutinis atlyginimas auga: nereikėtų suprasti, kad visiems auga ir auga vienodai: vieniems atlyginimai didinami daugiau, kitiems mažiau, tretiems jie apskritai nedidėja, bet bendras algų krepšelis auga, metinis darbo užmokesčio augimas statybų sektoriuje II ketv. buvo 9 proc., o tai daugiau negu augo atlyginimai šalyje.
