Nepaisant to, kad daugelis renovaciją sieja su pastato sienų apšiltinimu ir fasado sutvarkymu, daliai visuomenės grupių taip renovuotas statinys vis tiek kelia nemažų rūpesčių. Kaip laiptais užvažiuoti į trečią aukštą neįgaliojo vežimėliu? Ką daryti paaugliams, kai kieme nėra nė vienos jiems pritaikytos erdvės? Ir kodėl net pristačius šiukšlių rūšiavimo konteinerių šiukšlynas vis tiek bado akis? Visa tai galėtų išspręsti universalus dizainas, pritaikytas visoms visuomenės grupėms.

Nepatogu ne tik neįgaliesiems

Pagrindinis universalaus dizaino principas – įrengti pastatai ar sukurti produktai suteikia vienodą galimybę tuo pačiu daiktu naudotis kiekvienam, neišskiriant žmonių pagal jų galimybes. Šiandien Lietuvoje, anot Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotojos Jolantos Šliužienės, specialių poreikių žmonių grupės ne tik neturi tokios pačios galimybės naudotis tam tikrais daiktais ar pastatais, bet ir apskritai neturi jokios galimybės jais naudotis.

„Sunku pasakyti, kuri neįgaliųjų grupė šiandien nuskriausta mažiausiai, o kuri daugiausiai. Gal kurtiesiems yra paprasčiau. Štai akliesiems apskritai niekas nepritaikyta. Judėjimo negalią turintiems žmonėms nauji statiniai jau nebekelia tiek daug rūpesčių. Bet didelių problemų gali turėti net ir įgalūs senyvo amžiaus žmonės. Pažiūrėkite, kokiomis smulkiomis raidėmis yra padaryti įvairūs užrašai. Čia ir paprastam žmogui sunku įskaityti“, – sakė J. Šliužienė.

Nors Lietuvoje vis daugiau pastatų atnaujinami, renovacijos tikslas yra energinis naudingumas, o ne universalus dizainas. „Negalime tikėtis, kad renovacija viską išspręs, bet tam tikri žingsniai jau daromi. Pavyzdžiui, mums pavyko susitarti su Aplinkos ministerija, kad į finansavimo taisykles, kuriomis remiantis pasirenkami projektai, įtrauktų reikalavimą dėl neįgaliųjų. Tarkim, jei tvarkomi įėjimai ar liftai, kad jie būtų pritaikyti ir neįgaliesiems“, – pabrėžė pašnekovė ir pridūrė suprantanti, kad didžiosios dalies senų pastatų Lietuvoje, deja, net techniškai pritaikyti neįmanoma.

Paklausta, kaip tokios problemos sprendžiamos kitose šalyse, direktoriaus pavaduotoja teigė, kad ir ten neįgalieji vis dar susiduria su tam tikrais nepatogumais. „Kitur šios bėdos taip pat nėra iki galo išspręstos. Be to, turime nepamiršti, kiek mums metų. Atsižvelgiant į tai, gana sparčiai žengiama pirmyn. Mokomės, kaip kalbėtis su politikais, kaip informuoti visuomenę. Pamenu, Švedijoje kartą paklausiau, ar reikia pritaikyti įėjimą neįgaliajam, jei ten užeina vos vienas toks žmogus. Anot jų, reikia, nes Lygių galimybių įstatymas draudžia bet kokią diskriminaciją“, – pasakojo J. Šliužienė.

Riboja įstatymai ir žmonių nenoras

Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir teritorijų planavimo departamento vyresnysis patarėjas Dangyras Žukauskas pasakojo, kad pastatų renovacijos tikslas yra energinis naudingumas, bet daugiabučių modernizavimo programa kiek platesnė. „Šioje sistemoje yra numatyta įėjimų pritaikymo galimybė neįgaliesiems, tačiau reikia suprasti, kad sename pastate visko pritaikyti neįmanoma. Riboja jo konstrukcija. Be to, pastato modernizavimo programoje patys gyventojai sprendžia, ką daryti, o ko atsisakyti. Juk jie už tai moka pinigus“, – sakė D. Žukauskas. Specialistas pabrėžė, kad jei modernizuojamame pastate yra tvarkomi, tarkim, laiptai, jie dažniausiai būna pritaikomi ir neįgaliesiems, jei įėjimas – pritaikomas ir jis. Tiesa, renovacija nė kiek nepaliečia aplinkos aplink pastatą, todėl jei ten nebuvo vaikų aikštelės, jos ir neatsiras. „Aplinka yra savivaldybės, o pastatas – savininkų, dėl to sistema čia neveikia. Jei kalbėtume apie renovaciją, kur būtų įtraukta ir aplinka, situacija būtų kitokia. Juk jei tvarkomi keliai, padaromi nuolydžiai ir neįgaliesiems“, – pažymėjo vyresnysis patarėjas.

Anot AM specialisto, apie universalų dizainą ir renovaciją reikėtų aktyviau informuoti visuomenę. D. Žukauskas siūlė inicijuoti socialinę reklamą, kuri galėtų pakeisti esamą situaciją: „Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, kurie su tuo susiduria, pastebiu, kad didžiausios problemos yra ne teisės aktai, o žmonių požiūris. Daugelis mano, kad čia ne jų problema, todėl ne jie turi ją ir spręsti.“

Vis dėlto net ir pakeitus žmonių požiūrį, viskas nebūtų išspręsta. „Reikia suprasti, kad seno pastato nepritaikysi. Jis taip sukonstruotas. Galime praplatinti duris, bet jei liftas stoja tarp aukštų, situacijos nepakeisi. O jei lifto apskritai nėra, jo neįstatysi. Žinoma, yra sprendimų, tarkime, jei kalbame apie vieną kokį nors asmenį, prie jo balkono galima pristatyti keltuvus, bet prie kiekvieno balkono jų neįrengsi“, – sakė pašnekovas.

Kitose šalyse situacija įvairi. „Didžiausias dėmesys skiriamas naujiems pastatams, o esamų yra ir pritaikytų, ir nepritaikytų. Ten situacija kitokia, nes anksčiau pradėta apie tai galvoti. Be to, yra kitokia nuosavybės padėtis – dažniausiai daugiabutis priklauso vienam savininkui, todėl galima imtis drastiškų sprendimų. Pavyzdžiui, nugriauti esamą pastatą ir pastatyti naują. Pavyzdžiui, Vokietijoje griaunami ištisi kvartalai. Lietuvoje taip negalima, nes namą valdo daug savininkų.

Formalumas, o ne patogumas

Anot Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros profesoriaus Mariaus Šaliamoro, universalaus dizaino sąvoka yra kiek platesnė nei vien tik neįgaliųjų įrangos pastatymas. „Jei įranga pritaikoma tik neįgaliesiems, labai maža dalis gyventojų ja naudosis. Paskui stovi ta įranga, rūdija, o sveikas žmogus pasinaudoti negali. Tarkim, Anykščiuose, Lajų take, kabo užrašas: tik neįgaliesiems. Tai absurdas“, – apgailestavo profesorius. Universalaus dizaino principas teigia, kad jei aplinka pritaikoma silpniausiai grandžiai, ji bus tinkama visiems – ir neįgaliesiems, ir vaikams, ir mamoms su vežimėliais. Neįgaliojo sąvoka, anot M. Šaliamoro, apskritai labai plati. Tarkime, tėvai, stumiantys vežimėlį, gali naudotis tik viena ranka. Jei žmogus neša kokį krovinį, apskritai neturi laisvų rankų. Būtent dėl to parduotuvėse durys atsidaro pačios. Verslininkai greitai perprato šį principą. Statistika rodo, kad universalus dizainas, jei jis tinkamai pritaikytas, verslo apyvartą padidina iki 40, o turizmą – iki 20 procentų.

Deja, Lietuvoje žmogus ir jo poreikiai dažnai lieka užmiršti. „Renovacija yra geras reiškinys, bet ji energetinė. Geriname varžą, žmonės tą junta, mokėti reikia mažiau. Bet gyvenimo lygis nuo to nesikeičia. Vykdant kompleksinę renovaciją, reikėtų įvesti liftus, pirmo aukšto gyventojams įrengti terasas. Padaryti, kad automobilių stovėjimo aikštelė neužimtų viso vidinio kiemo, kad ji būtų atskirta nuo žaidimų aikštelių, nuo pasivaikščiojimo ir dviračių takų. Kompleksinė renovacija turėtų išspręsti visas konfliktines situacijas, pagerinti gyvenimo sąlygas ir pakelti būsto vertę“, – sakė M. Šaliamoras.

Nepaisant akivaizdžių pranašumų, kalbant apie daugiabučių renovaciją, dažniausiai apsiribojama tik formaliu reikalavimų patenkinimu. „Pavyzdžiui, privaloma įrengti žaidimų aikštelę 3–7 m. vaikams. Bus. Kartais atsiranda įranga senjorams ir suaugusiesiems. Bet, pavyzdžiui, pažeidžiamiausia grupė – paaugliai – neturi nei riedučių, nei laipiojimo įrangos. Nėra noro priimti ilgalaikių sprendimų. Juk projektuojame ne energetikai, o žmogui. Jo laimė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek gaus dėmesio ir kiek patogu bus naudotis vienu ar kitu pastatu. Kita vertus, gal trūksta ir politinės valios. Visi įstatymai reguliuoja per draudimą. O norint ko nors pasiekti reikia reguliuoti padedant, o ne draudžiant“, – svarstė profesorius.

Per sunku finansiškai

Anot pašnekovo, kompleksinės renovacijos procesai tokie lėti yra dėl nesusitarimo tarp politikų ir savivaldybių. „Politikai turėtų derintis su savivaldybėmis, verslininkais ir sukurti tam tikrą finansinį modelį, kuris išjudintų kompleksinę renovaciją iš mirties taško. Kai Europos Sąjunga prispaudė uodegą dėl energinės renovacijos, ji kaipmat prasidėjo. Dėl patogumo žmogui ir jo gyvenimo sąlygų Europos Sąjunga nieko nesako, mano, kad patys turime tuo rūpintis, tai viskas ir sustojo“, – tvirtino M. Šaliamoras.

Nors yra šalių, kur padėtis dar prastesnė, pasak profesoriaus, Lietuvoje trūksta noro viską atlikti kokybiškai: „Pas mus norima panaudoti pinigus, o ne padaryti ką nors gero. Jei kalbėtume apie renovaciją, nemačiau nė vienų viešųjų pirkimų, kurie būtų nukreipti į kokybę. Didžiausias dėmesys skiriamas greičiui ir kainai. Įsivaizduokite kokį maistą gautumėte, jei atėję į restoraną paprašytumėte kuo greičiau ir pigiau“, – retoriškai klausė Vilniaus dailės akademijos profesorius. Pašnekovas sutiko, kad paprastiems gyventojams kompleksinės renovacijos projektai iš tiesų būtų per brangūs, bet čia turėtų į pagalbą ateiti savivaldybės, verslininkai, politikai. Net Skandinavijoje gyventojai tokių projektų nepatempia. Bet ten sistema veikia taip, kad prisideda visos grupės.

Modernizuojant daugiabučius turėtų būti panaikinti laipteliai prie įėjimų, sutvarkyti stogeliai, apšvietimas, įrengti suoleliai, jei įmanoma, įrengta kokia dviračių, vežimų stoginė lauke. Kitas lygmuo – pagalvoti apie liftus ir terasas pirmųjų aukštų gyventojams, paskui planuoti automobilių stovėjimo aikštelę.

Humaniškesnė aplinka

Pasak profesoriaus, net ir nauji pastatai Lietuvoje neatitinka universalaus dizaino principų. „Labai patogu, kai viskas padaryta pagal šiuos principus. Informacija žmogui būna perduodama skirtingais formatais – ir garsu, ir faktūra. Net eidamas gatve gali nežiūrėti, tiesiog pajusi, kad artėja perėja, kad iš šoninės gatvės išvažiuoja automobilis. Tai ir labai didelė nelaimingų atsitikimų prevencija“, – sakė pašnekovas.

Klaipėda buvo optimistiškai nusiteikusi viską padaryti pagal universalaus dizaino principus, bet, įvertinus ekspertams, paaiškėjo, kad investicijų reikia daugiau, nei buvo tikėtasi. „Turi pasikeisti mąstymas. Reikia pradėti mylėti ne vamzdžius ir energetiką, kas irgi svarbu, bet žmogų. Tik dėmesys jam pamažu padarys aplinką humaniškesnę“, – tvirtino profesorius.

Tiesa, kad aplinka taptų humaniškesnė ir visiems pritaikyta, padeda ne tik architektai, bet ir naujausios technologijos. Vienas universalaus dizaino principų teigia, kad informacija turėtų būtų teikiama keliais būdais. Tarkime, šiuolaikiniuose liftuose aukštai ne tik užsidega švieslentėje, bet ir yra pasakomi balsu. Tas pats vyksta ir perėjose, kur švelnus signalas informuoja, kada galima eiti per gatvę.

Nepaisant to, kad šiandien Lietuvoje M. Šaliamoras nemato nė vieno visiems visiškai pritaikyto pastato, bent jau specialistų šioje srityje netrūksta, todėl, reikia tikėtis, situacija ateityje pagerės.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.