Rūtos Leitanaitės pokalbis su instaliacijos „Circularity on the Edge“Arsenalės parodoje, Venecijos architektūros bienalėje 2025 vienu iš kuratorių Roman Puchko (ReThink)
Įžengus į Arsenalėje, Venecijos architektūros bienalėje įrengtą Ukrainos nevyriausybinės organizacijos Re-Think sukurtą paviljoną, į tamsą įsismelkia aitrus šviesos ruožas – jis krinta ant sulankstytų metalo lakštų, apdegusių lentų, apdegusio šiferio, betono nuolaužų. Tai realūs sugriautų pastatų Ukrainoje fragmentai.
Kai ištisos gyvenvietės sugriaunamos iki pamatų, kyla klausimas: kaip statyti iš naujo, kad tai būtų prasmingas, tvarią ateitį lemiantis veiksmas?
Paviljonas „Circularity on the Edge“, eksponuojamas pagrindinėje Carlo Ratti kuruojamoje parodoje „Intelligens. Natural. Artificial. Collective“ per architektūros temą kalba apie nepasidavimą, atkūrimą ir žvilgsnį į ateitį.
Čia demonstruojama, kaip dirbtinis intelektas gali padėti ne tik greičiau ir išmaniau atstatyti sugriautus miestus, bet ir perprasti pačią griuvėsių medžiagą bei ją panaudoti. Ką daryti su milijonais tonų nuolaužų? Ar jos gali virsti žaliava naujiems namams?
Instaliacijoje esantys griuvėsiai – metalo, medžio, betono fragmentai – išdėlioti taip, kaip jas „mato“ DI algoritmas: suskirstytos, pažymėtos, apšviestos tarsi skenerio. Tai ne tik techninis eksperimentas, bet ir politinis, emocinis pareiškimas – kiekvienas nuolaužos gabalas čia liudija ne tik sunaikinimą, bet ir galimybę. Paviljonas kalba apie žiedinę ekonomiką kaip atsparumo architektūrą, o kiekvienas iš šių fragmentų tampa šios atsparumo vizijos dalimi. Paviljonas „Circularity on the Edge“– tai ne memorialas, o dirbtuvės. Čia ne apraudama griūtis, o projektuojama ateitis.
Rūta Leitanaitė:
Būti atrinktam tarp kitų dalyvių į Carlo Ratti kuruotą Venecijos architektūros bienalės parodą – tikrai ne taip paprasta. Kaip jautėtės sužinoję, kad būsite tarp jų?
Romanas Puchko:
Tai nuostabu – tikrai nuostabu. Ypač šiuo metu Ukrainai ir ypač su tokiu projektu, jaučiamės be galo pagerbti. Taip pat jaučiame tam tikrą atsakomybę pasauliui papasakoti, kas vyksta mūsų šalyje ir pristatyti savo idėjas bei viziją, kaip atkurti Ukrainą geresniu, inovatyvesniu, tvaresniu būdu.
Rūta:
Ar atrankos procesas buvo sudėtingas? Ar daug dirbote rengdami paraišką, ar kuratorius C. Ratti jau ieškojo tokių projektų?
Romanas:
Visą paraiškos procesą inicijavo ir įgyvendino Kateryna, padedama kelių labai entuziastingų komandos narių, kuriuos ji pakvietė prisijungti. Kateryna, pagrindinė instaliacijos autorė, jau anksčiau buvo atrinkta ir MIT (Masačusetso technologijų instituto, JAV) stipendijai. Ji turėjo patirties ten vykusiame kurse, ir kai paaiškėjo, kad šių metų bienalė bus skirta dirbtiniam intelektui, skaitmeninėms technologijoms ir žiediškumui, parašė projekto paraišką bienalės kuratoriui.
Dabar ši instaliacija, nors ir nėra nacionalinis Ukrainos paviljonas, atspindi ne tik Ukrainos dalyvavimą, bet ir mūsų įsipareigojimą atkurti šalį apgalvotai ir orientuotai į ateitį.
Rūta:
Kokia pagrindinė jūsų instaliacijos idėja?
Romanas:
Instaliacija parodo, kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojamas atpažinti ir skirti medžiagas apleistuose ar sugriautuose pastatuose. Hermanas Mitishas kartu su Kateryna apmokė DI modelį atpažinti betoną, asbesto stogo dangas, plytas, metalo lakštus, polikarbonatą ir kt.
Mūsų komandos tikslas – išplėsti šį modelį iki miesto ar net nacionalinio lygmens, tiek karo metu, tiek po jo, kad būtų galima optimizuoti logistiką, statybinių medžiagų perdirbimą, pakartotinį panaudojimą ar perdirbimą į aukštesnės vertės produktus. Modelis taip pat padeda identifikuoti pavojingas medžiagas, pavyzdžiui, asbestą. Šis praktinis aspektas pademonstruotas naudojant tikras medžiagas iš sugriauto namo Hostomelyje. Taigi instaliacija jungia meną, skaitmenines technologijas ir žiedinės rekonstrukcijos temą.
Rūta:
Instaliacijos aprašyme minima, kad analizavote tokio skenavimo ir duomenų apdorojimo proceso kliūtis ir galimybes. Kokie pagrindiniai jūsų atradimai?
Romanas:
Supratome, kokia svarbi yra pirminių duomenų kokybė. Iš pradžių naudojome 2022 m. dronų darytas nuotraukas, skirtas tik žalai įvertinti. Bet tokie duomenys davė tik apytikslę griuvėsių medžiagų proporciją, o ne tikslius kiekius. Norint tiksliai nustatyti medžiagas, reikia vaizdų iš įvairių kampų ar 3D modelių. Papildomi infraraudonųjų spindulių jutikliai ir tolesnis modelio mokymas gerina tikslumą. Atlikome 32 dirbtinio intelekto mokymo iteracijas – ir vis tiek tai tik pradžia.
Modelis yra optinis – tai konceptinis įrodymas, kurį galima patobulinti naudojant papildomus duomenis ir jutiklius. Didžiausia galimybė – tai mastelio plėtra: taikyti šį metodą visiems karo nuniokotiems miestams, kad būtų galima automatizuoti statybinių medžiagų skirstymą.
Rūta:
Ukrainoje sugriauta daug pastatų, bet turbūt ne visos medžiagos tinka pakartotiniam naudojimui? Kaip jas atskiriate? Ką galima panaudoti iš naujo, o ką tenka tiesiog utilizuoti?
Romanas:
Taip, pirmiausia mes atliekame pirminę patikrą miesto lygmeniu, prieš imantis medžiagų tvarkymo. Didžiausia kliūtis – kai viskas sumetama į vieną krūvą. Jei norite aukštos kokybės perdirbimo, medžiagas reikia rūšiuoti pačioje pradžioje, vietoje.
Čia ir pritaikomas mūsų metodas. Pirmiausia – analizė, o sprendimas, ką su tuo daryti – tik po to. Deja, tai dar nėra įprasta praktika. Dauguma griuvėsių tiesiog suverčiami kartu, ir tada jų panaudoti nebėra galimybių. Be to, karo sugriauti pastatai yra daug sudėtingesnis atvejis nei planuotas griovimas. Raketos ir bombos sumaišo viską.
Dar gali prisidėti teršalų, pavojingų medžiagų, pvz., asbesto iš stogų ar vamzdžių. Tai nagrinėjame ir kituose projektuose – pavyzdžiui, turime bandomąjį projektą apie betono perdirbimą, atskiriame cemento pastą nuo žvyro bei smėlio ir tikriname, ar medžiaga saugi naudoti.
Rūta:
Ar esate išbandę savo medžiagų identifikavimo modelį realiomis sąlygomis – ne tik tyrime, bet ir praktiškai panaudodami medžiagas statyboms ar rekonstrukcijai?
Romanas:
Ir taip, ir ne. Mes atlikome visapusišką medžiagų analizę Bučos mieste – šią informaciją galima rasti internete. Yra interaktyvus žemėlapis, kuriame galima paspausti ant bet kurio pastato ir pamatyti jo medžiagų sudėtį diagramoje. Tačiau kai tik baigėme duomenų apdorojimą, tų medžiagų vietoje jau nebebuvo. Buča – simbolinis miestas, todėl jis buvo greitai atstatytas.
Tos medžiagos dabar jau kitur – išvežtos, utilizuotos ar perdirbtos. Tiksliai nežinome. Tačiau kitais projektais testuojame pakartotinį medžiagų naudojimą ir perdirbimą.
Mūsų idėja – naudoti skaitmeninius įrankius, žiedinės architektūros mąstymą ir technologijas, leidžiančias chemiškai atskirti medžiagas. Tai galima spręsti tik holistiškai, o mūsų sukurtas skaitmeninis įrankis padeda šio proceso pradžioje. Paskui reikia viską protingai organizuoti visoje grandinėje.
Rūta:
Skamba kaip labai novatoriškas projektas. Kokia šiuo metu yra žiediškumo situacija Ukrainoje ir kaip matote jos ateitį? Ar žiediškumas taps nacionalinės atstatymo politikos dalimi?
Romanas:
Labai norėčiau taip pasakyti. Kaip mevyriausybinė organizacija, mes labai aktyviai to siekiame. Visi kalba apie „žalią“ ar „geresnį“ atstatymą, bet pirmiausia reikia apibrėžti, ką tai reiškia. Vėliau tai reikia paremti fiskaline politika, reguliavimu, vietinės teisinės bazės sutapdinimu su ES teisės aktais. Bet taip pat reikia apmokyti statybos sektorių, įgalinti vietos bendruomenes.
Tai mes darome po truputį. Labai svarbūs yra bandomieji projektai – nes kai norime keisti teisę, iš karto gauname klausimą iš vyriausybės: „O ar tai įmanoma? Kur tai jau veikia?“ Tada turime įrodyti, kad galima: perdirbti betoną, atskirti medžiagas ir jas naudoti naujoje statyboje. Net jei betono sudėtyje bus 10–20% antrinių žaliavų – tai jau pažanga.
Tas pats su biogeninėmis medžiagomis, pvz., mediena. Kol kas pas mus nėra įprasta statyti aukštesnius ar viešuosius pastatus iš medienos, CLT ar kitų biomedžiagų. Kodėl? Nes mūsų priešgaisrinės normos labai senos ir griežtesnės nei ES. Jas reikia keisti, bet tam reikia laboratorijų, įrangos.
Tai – milžiniškas iššūkis, bet mes dirbame glaudžiai su valdžia, bendruomenėmis ir net verslu. Ukraina galėtų tapti žiedinės statybos lydere Europoje – turime potencialą, turime žinių, ir, deja, turime griuvėsių. Bet galime visa tai paversti inovacijomis.
Rūta:
Šių metų Venecijos architektūros bienalėje Ukraina pristatoma keliose vietose: nacionalinis paviljonas, jūsų instaliacija pagrindinėje parodoje, netgi nevyriausybinės orgazanizacijos „ro3kvit“ projektai Prancūzijos paviljone. Kaip jaučiatės dėl tokio Ukrainos matomumo?
Romanas:
Labai gerai. Ką tik grįžau iš Prancūzijos paviljono – jie labai svetingi. Nors pats paviljonas rekonstruojamas, jie suteikė erdvę Charkivo architektūros mokyklai ir „ro3kvit“ organizacijai. Ukrainos nacionalinis paviljonas „Dakh“ / „Stogas“ – tiesiog neįtikėtinas. Organizatoriai turėjo vos kelis mėnesius viskam paruošti. Dar sausio pabaigoje net nebuvo aišku, ar jis įvyks.
Jie sukūrė koncepciją per kelias dienas ir pastatė visą instaliaciją per tris savaites – tai beprotiška! Jų žinutė apie „dakh“ – ne tik kaip stogą, bet ir kaip saugumo bei apsaugos simbolį – labai stipri. O mums dalyvauti pagrindinėje kuruojamoje parodoje – nuostabi patirtis. Šiais metais bienalė labai tanki, kuruojamoje parodoje sutalpinta daug projektų, tad kartais sunku įsigilinti į kiekvieną.
Mūsų projektui, manau, reikia ramesnės, ambientinės aplinkos, kad jį būtų galima tinkamai įvertinti. Visgi, galimybė, kurią suteikė Carlo Ratti ir parodos organizatoriai – neįkainojama, ypač šiuo metu. Jaučiuosi išdidus ir labai dėkingas.
Instaliacijos „Circularity on the Edge“ Venecijos architektūros bienalėje, Arsenalės parodoje autoriai: Kateryna Lopatiuk, Herman Mitish, Yana Buchatska, Anastasiia Lopatiuk, Orest Yaremchuk, Oleksandr Sirous, Roman Puchko (ReThink)
Remia: Lietuvos kultūros taryba
