Top Baneris

Trumpai – apie kovo mėnesio temas žurnale „Statyba ir architektūra“

2015 kovo 12 d.
Pasidalykite straipsniu

Statybų verslo atstovai išskėstomis rankomis laukė Teritorijų planavimo įstatymo. Priimtas jis sulaukė nemenkos kritikos lavinos, bet šiandien verslas ir vėl gyvena viltimi – gal profesionalumu nustebins Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas.

Laukais pramintas šunkelis, vedantis prie kelių elektros įvadų ir didelėmis raidėmis užrašyto stendo „Parduodami sklypai su įrengta infrastruktūra“ – tai vienas košmarų, kurį gali susapnuoti urbanistai. Vis dėlto priemiesčiuose sklypus parduodantys verslininkai kaip tik taip įsivaizduoja įrengtą infrastruktūrą. Naujakuriams kurį laiką to užtenka. Tačiau ilgainiui pasigendama gerų kelių, apšvietimo, inžinerinių tinklų. Tuomet žvilgsniai nukrypsta į savivaldybes. Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu siekiama tiksliai apibrėžti, kokia turi būti infrastruktūra prie naujų gyvenamųjų kvartalų, kas ją turi įrengti. Į Seimą jau nukeliavusio projekto rengėjai viliasi, kad lygiuosimės į pažangias Vakarų valstybes.

Pasidairyti į darančiuosius geriau reikėtų dažniau. Lietuvius statybininkus vis dar stebina užsienio praktika daugiabučių renovacijos metu pirmiausia dezinfekuoti fasadus – jiems tai atrodo pertekliniai darbai. Vis dėlto Lietuvos ekspertai jau yra sukaupę nemažai vaizdinės medžiagos, kaip atrodo atmestinai apvalyti ir dėl to vėliau mikroorganizmų pažeisti renovuoti fasadai.

Pasimokyti iš vakariečių galima ir kuriant strategijas, kaip įpūsti gyvybės regionams. Prasideda didelių pinigų dalybos, ir būtų gerai juos išleisti ne vien skverams atnaujinti, bet ir investuotojams pritraukti, naujoms darbo vietoms kurti, krašto raidai skatinti. Idėjų, kaip tai daryti, yra.

Universaliojo dizaino pavyzdžiai į Lietuvą atkeliauja irgi iš kitų Europos valstybių. Jo esmė – aplinkos, produktų ir paslaugų projektavimas atsižvelgiant į kuo daugiau įvairių asmenų grupių, įskaitant ir neįgaliuosius, socialinius poreikius bei gebėjimus taip, kad nereikėtų atskiro pritaikymo. Lietuva mokosi ir iš blogosios patirties. Kaip tik todėl šalyje kilo diskusija, kokie statiniai galėtų apsaugoti gyventojus karo atveju.

Gaisrinės saugos reikalavimai norintiesiems rekonstruoti paveldo objektus yra tokie sudėtingi, kad kartais numarina projektus. O kai kas nors giriasi radęs kompromisą, galima įtarti, kad nusižengta arba gaisrosaugai, arba statiniui.

Kaip ant adatų šiandien sėdi architektus rengiančių aukštųjų mokyklų administracijos: dvi ministerijos kuria naują studijų klasifikaciją. Nors valdininkai deklaruoja norintys sukurti architektūrai garbingesnę aplinką, aukštosiose mokyklose abejojama, ar svarstomos permainos tikrai reikalingos.

Architektas Rolandas Palekas Lietuvoje jau lyg ir nebeturi siektinų garbės ženklų. Bet juk ne ordinai ir stumia kūrėjus į priekį. Sveikindamas būsimuosius kolegas, apdovanojimų „Geras“ laureatus, Nacionalinės premijos laureatas mokė: „Svarbiausia – ne apdovanojimai. Svarbiausia, kad tikėtumėte tuo, ką darote, ir kad tai teiktų džiaugsmą.“ To palinkėti galima kiekvienam.

 


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video