Top Baneris

Tobulo miesto paieškos architektūrinėje grafikos novelėje „What if I am you“ (2)

2021 vasario 10 d.
vika pranaityte whatifiamyouTik SA
„What if I am you“.
Pasidalykite straipsniu

Žmonės plūsta į mistinį utopinį miestą. Į vietą, kur visi tampa lygūs – gyvena taip pat, dirba taip pat. Kur neegzistuoja praeitis ir neapibrėžtumas. Miesto struktūra čia virsta simboliniu teatru: visi jo mechanizmo vienetai veikia kaip atskiros magiškų ir kulto ritualų scenos. Kiekvieną dieną žmonėms besilaikant taisyklių, kai kurie iš jų pradeda jausti, kad kažko trūksta. 

Portalas SA.lt kalbina architektę Viką Pranaitytę, kuri išleido architektūrinę grafikos novelę „What if I am you“. Tai audiovizualinis pasakojimas apie utopinį, mėlyname rūke skendintį miestą. Knygoje galima rasti 101 iliustraciją, o verčiant jos puslapius yra galimybė girdėti specialiai sukurtus garso takelius – elektronika nuo ambient iki techno.

– Papasakokite, kaip gimė idėja išleisti utopinės architektūros iliustracijų leidinį.

– Viskas prasidėjo dar 2015 m., kai nusprendžiau kiek paleisti architektūrą ir paieškoti, kas dar manyje slypi. Tuo metu atrodė, jog vidinį kūrybingumą apriboja kartais per aiškios architektūros ribos, o juk yra daugybė kitų „laisvesnių“ menų, kuriuose irgi norėjosi kažką nuveikti. Taigi, pradėjau piešti. Kokius tris mėnesius įnirtingai ieškojau savo stiliaus. Mintyse jau turėjau sukūrus pirmąjį knygos skyrių ir jį vis piešdavau skirtingomis technikomis: pieštuku, rapidografais, akvarele, spalvotais pieštukais, guašu ir t.t.

Bet kažkas man vis nepatikdavo. Vieną dieną, po kokių penkių mėnesių pertaukos nuo architektūrinių programų įsijungiau „Archicad“ programą ir pradėjau piešti linijas: skaitmenines, tiesias, liniją po linijos, kelti 3D tūrius, daryti jų išklotines, pjūvius, aksonometrinius vaizdus. Atsispausdinus keletą variantų, juos pasikabinau ant sienos ir pagaliau pajaučiau tai, ko ilgai laukiau. Taip gavosi, kad knygą „nupiešiau“ didžiąja dalimi su „Archicad“.

Istorija rodo, kad utopijas labai mėgo įvairios politinės santvarkos, kuriose architektūra – tai didingo mastelio įrankis, skirtas valdyti žmogų, priversti jį gyventi pagal tam tikrą ritmą, taisykles, jaustis vienaip ar kitaip.Vika Pranaitytė
7c00a938661275.576a3beec9fd3
pastatas

Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!

[mailpoet_form id="8"]

Kadangi per tą laiką jau buvau spėjus išsiilgti projektavimo, natūraliai projektavosi įvairios struktūros. Supratau, jog galiu kurti architektūrą ir taip. Jai nereikia konkrečios užduoties ar užsakovo – galiu projektuoti bet ką, būti vizioniere ir fantazuoti kitais masteliais. Kadangi mane architektūroje visada žavėjo įvairiausios utopijos, tobulo miesto paieškos, norėjosi pažiūrėti, kokia gautųsi mano utopija.

Pradžioje buvo pavienės iliustracijos, kurias pardavinėdavau kaip spausdintus plakatus. Bet vaizdinių daugėjo, jie lipdėsi į vientisą pasakojimą, kuris ir pavirto į knygą su 101 brėžiniu ir vaizdu.

– Iliustracijomis kuriate iliuzinį miestą. Ar knygoje pasakojate kažkokią istoriją?

– Taip, knyga turi istoriją. Yra dvi siužetinės linijos: architektūrinė (utopinio miesto struktūra ir ritualai) ir žmogiškoji (dvasinė, filosofinė).

Veiksmas prasideda ant stogo. Jis skendi rūke, nieko aplink nematyti. Ten yra daugybė žmonių, kurie niekada nuo to stogo nenulipa. Staiga vienas žmogus sukvestionuoja būties ant stogo prasmę ir nušoka nuo jo. Taip užmenama mįslė, kuri pamažu atsiskleidžia kituose knygos skyriuose.

Pats kuriamas miestas – uždaros stuktūros, brutalus ir griežtas, su aiškiai išreišktais funkciniais vienetais. Jis tarsi scena įvairiems simboliniams ritualams. Jo stuktūrai detalizuoti paskirtas visas antras knygos skyrius – jame architektūrinių brėžinių: aksonometrijų, planų, pjūvių ir fasadų pagalba detalizuojami visi miesto elementai, kiekvienam jų suteikiamas asociatyvinis pavadinimas.

b44b4e35098065.56e97d9b0d4da
4c4e4649919695.58c1d8d18387b

– Ar knygoje nagrinėjamas žmogaus ir miesto santykis?

– Nagrinėjamas ir, kad jis būtų ryškesnis  – savo utopiją iš karto pasmerkiau tapti distopija. Istorija rodo, kad utopijas labai mėgo įvairios politinės santvarkos, kuriose architektūra – tai didingo mastelio įrankis, skirtas valdyti žmogų, priversti jį gyventi pagal tam tikrą ritmą, taisykles, jaustis vienaip ar kitaip. Ji ir duoda, bet tuo pačiu ir atima. Ir tu iš pradžių nežinai, ką.

Žmogus dažniausiai pradeda ieškoti ir kelti klausimus tada, kai jam blogai, kai kažko ima trūkti, kai kažkas į jį kėsinasi. Dėl to vaizduojamo miesto struktūroje atsiranda slapti valdymo mechanizmai, skatinantys ir vystantys žmogišką siužetinę liniją – kaip pats žmogus jaučiasi toje struktūroje.

a4e39135581125.56fc2ba315ed1

– Knygoje nuspręsta naudoti minimaliai teksto. Kuo paaiškintumėte tokį sprendimą?

– Teksto kūrinyje visai nedaug – tik įžanginis pasakojimas apie minėtą stogą, skendintį rūke. Jis parašytas tarsi mįslė, kurią kiekvienas galės išnarplioti savaip. Tuo ir žavi grafika, nes čia nereikia baksnoti žodžiais ir sakyti, kaip žmogus turi suprasti. Tuomet kiekvienas yra laisvas atrasti prasmes pagal save ir jos gali labai skirtis, atsirasti daugybė jų versijų, tačiau taip tik įdomiau.

Man patinka vizualizacijose paslėptomis detalėmis užduoti nebylius klausimus, kad „skaitytojas“ pradėtų nejučiomis mąstyti. Gali knygą perversti greitai, bet jeigu ieškosi, gali kiekvieną puslapį – vaizdą – „skaityti“ lygiai tiek pat, kiek puslapį su tekstu.

whatifiamyou.com


Pasidalykite straipsniu
Komentarai
  • Indre

    2021-02-12, 13:42  

    Skaitydama ir žiūrėdama iliustracijas nusikėliau į tą mėlyname rūke skendintį miestą. Puikūs darbai! Ačiū.

  • Andrius

    2021-02-12, 12:26  

    Įdomi, išskirtinė, originali knyga ir pati autorė.

Rekomenduojami video