Šiuo metu projektuojami ir statomi tiltai Lietuvoje – pavyzdys to, kaip dera modernios technologijos, unikalūs konstrukciniai sprendimai ir išraiškingos architektūrinės formos. Tiltai nebe tik infrastruktūros objektai, bet ir išskirtiniai inžinerijos mokslo ir architektūros kūriniai, teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Metalinių ir kompozitinių konstrukcijų katedros doktorantas ir projektavimo įmonės „TEC Infrastructure“ projektų vadovas Vilius Karieta, jau 11 metų dirbantis tiltų projektavimo srityje.
Ar bėgant laikui keičiasi tiltų konstrukcijos ir jų statybai naudojamos medžiagos?
Be abejo, pokyčių nestinga. Pasaulis tobulėja, atsiranda naujų medžiagų, technologinių galimybių. Tiltų projektavimas taip pat nuolat tobulėja. Siūloma naujų techninių galimybių išspręsti sudėtingus inžinerinius uždavinius, atnaujinamos normos, standartai, reikalavimai. Mokslas suteikia projektuotojams galimybių taikyti naujas medžiagas. Stengiamasi projektuoti ir statyti ilgaamžiškesnius inžinerinius statinius, kurie ilgesnėje perspektyvoje yra naudingesni. Jauni žmonės, svarstantys rinktis projektavimo sritį, turi žinoti, kad čia nestinga naujų galimybių, nebėra dogmų.
Tikrai nėra taip, kad projektuojami tik standartiniai tiltai, kad nėra įdomesnių projektų. Nepaisant to, rinkoje vis dar reikia tam tikrų pokyčių, inovatyvių sprendimų, kurie leistų statyti lengvai prižiūrimus ir ilgaamžius transporto statinius. Artimoje ateityje didės išmaniųjų tiltų poreikis, kuris palengvins tiltų priežiūrą ir eksploataciją.
Inžinieriai tik per patirtį išlavina intuityvų inžinerinį mąstymą, gebėjimą suprasti ir kurti konstrukcijas. Ateityje dar didesnę pridėtinę vertę kurs kūrybiški sprendimai. Kūrybiniai procesai labai svarbūs – tik žmogus gali suprasti, ko reikia žmonėms.
Kokį tiltą galima vadinti išmaniuoju?
Išmanumo sąvoka skirtingose situacijose varijuoja. Išmanusis tiltas galėtų būti toks inžinerinis statinys, kuris palengvina eksploataciją, pavyzdžiui, informuoja tilto savininką apie defektų atsiradimą. Išmanusis tiltas gali būti dalinai kompiuterizuotas, prisitaikyti prie apkrovų, reguliuoti neigiamus svyravimus, keisti spalvas, formas ir pan.
Elementarus pavyzdys – pakeliamieji tiltai. Anksčiau juos pakeldavo budintis žmogus. Dabar to nebėra – viską reguliuoja davikliai ir kompiuterizuoti procesai. Panašiai ir su išmaniaisiais tiltais, kurie ilgainiui bus pradėti statyti.
Standartiniams transporto ir geležinkelio statiniams dažniausiai pakanka pastatyti kuo paprastesnį inžinerinį statinį, bet pritaikyti inovatyvius inžinerinius sprendimus. Miestuose kokybiškos tiltų architektūros poreikis didesnis. Dažnai reikia išplėsti statinio ribas, kad jis atliktų daugiau funkcijų nei tik padėtų susisiekti. Pavyzdžiui, taptų viešąja erdve. Tiltai nuo seno – kaip simboliai. Ne veltui sakoma, kad, pasižiūrėjęs į miesto tiltus, gali spręsti apie valstybės išsivystymo lygį.
Kalbant apie Kaune ir Vilniuje projektuojamus pėsčiųjų tiltus, „Kild architektai“ patvirtino, kad svarbi jų architektūrinė pusė, tiltas projektuojamas kaip ženklas, ikona. Kaip tokiu atveju sekasi architektams ir konstruktoriams suderinti ambicijas?
Svarbiausia – komandinis darbas. Architektai žiūri plačiau nei inžinieriai. Inžinieriai dažnai siūlo savas idėjas, kaip paprasčiau įgyvendinti vieną ar kitą sprendinį. Niekada nebus taip, kad architektai pasiūlo idėją ir ji išsyk patvirtinama. Labai svarbu komandoje pažinti vieniems kitus ir tuomet jau gali remtis nuojauta. Bendrų sprendimų paieška – gana intensyvus darbas. Konstruktorius apibrėžia pirminę situaciją: koks upės plotis, ar vyksta laivyba, kokie reljefo ypatumai, ledo ar tik vandens tėkmės poveikis, geologinė situacija. Tuomet gimsta apribota ir laisva erdvė, kur architektai ir gali įgyvendinti savo idėjas.
Kitame etape architektai, matydami apribojimus, kuria tūrius, sprendinius, čia jau konstruktoriaus darbas įvertinti, ar tie sprendiniai realiai įgyvendinami, ar ne, kokios medžiagos reikalingos. Galiausiai ieškoma kompromiso.
Ar Lietuvoje statant tiltus naudojamas išskirtinai tik betonas? Ar atsiranda daugiau sprendimų?
Kalbant apie naudojamas medžiagas, didelis skaičius Lietuvos tiltų – gelžbetoniniai. Nedidelėms tiltų angoms gelžbetonis yra itin racionalus sprendimas. O dėl architektūros, projektuojant ilgesnius tarpatramius, nepralenkiamas yra plienas.
Dėl architektūrinių ambicijų kartais architektai patys nori, kad būtų naudojamas būtent gelžbetonis. Bet jei ilgesnis tarpatramis ar sudėtingesnė situacija, plienas pranašesnis dėl stiprumo savybių, ilgaamžiškumo, lengvumo, paprastesnio montavimo.
Kartais gelžbetoniniai infrastruktūros statiniai remontuojami naudojant kompozitines medžiagas – stiklo ar anglies pluoštą. Mokslininkai naujas medžiagas aktyviai tyrinėja, apibrėžtos ir patvirtintos jų taikymo ribos. Manau, ateityje pėsčiųjų ir automobilių tiltus bus galima statyti naudojant būtent kompozitines medžiagas. Tokių statinių pasaulyje yra, bet kol kas jie eksperimentinio pobūdžio. Kabamieji tiltai įprastai statomi plieniniai. Mat yra galimybių pasiekti labai dideles plieno stiprumo ribas.
Kokie pagrindiniai kabamosios tiltų konstrukcijos pranašumai?
Kabamųjų tiltų Lietuvoje yra pastatyta. Pagrindinis jų pranašumas – tarpatramis. Kiekviena konstrukcija turi savo racionalumo ribas. Mano nuomone, nedideliam tiltui nevertėtų taikyti klasikinės kabamosios konstrukcijos.
Iki tam tikro ilgio – racionalūs sijiniai tiltai. Paskui – santvariniai, arkiniai, vantiniai, galiausiai kabamieji. Kai kuriose situacijose net ir vidutinio ilgio tiltams tiek vantinė, tiek kabamoji konstrukcija yra gana racionali, bet prie tokių konstrukcijų neįpratę statytojai retai ryžtasi tokias rinktis – jiems priimtinesnė paprastesnė technologija. Neabejoju, kad Lietuvoje atsiras didesnių tiltų poreikis, bus pastatyta kabamųjų.
Kalbant apie projektuojamą Kauno pėsčiųjų tiltą, jo tarpatramis gana didelis – tinkamas kabamajai konstrukcijai, bet šiuo atveju yra kitų apribojimų: aukštingumo, saugomos zonos, taigi, negalima su pilonais iškilti į aukštį.
Tiltų projektavimas visuomet įdomus procesas. Negalima teigti, kad, pavyzdžiui, kabamoji konstrukcija – pati racionaliausia ir priimtiniausia. Ji tinka ten, kur tinka. Tiltas turi derėti prie kraštovaizdžio, atitikti funkciją. Kabamieji tiltai įdomūs, nedaug kas Lietuvoje geba juos projektuoti.
Nuolat atsiranda iniciatyvių, progresyviai mąstančių žmonių, kurie užsispiria sukurti kažką nauja, jei tik mato galimybių. Jie patys įtikina užsakovus, kad to reikia, neina lengviausiu keliu. Tiesa, kartais pačios užduotys riboja sprendinius.
Neretai teigiama, kad Lietuvoje tiltai nėra statomi, tik remontuojami ar rekonstruojami.
Lietuvoje yra daugiau kaip 4000 tiltų. LAKD valdomų tiltų yra daugiau apie 1500, iš jų ~400 šiandien reikalingas remontas arba rekonstravimas. LG valdomų tiltų yra apie 500, kiti tiltai priklauso savivaldybėms. Vien Vilniuje yra apie 80 tiltų.
Kadangi Lietuva turi tokį skaičių tiltų, natūralu kad jie dažniausiais remontuojami ar rekonstruojami.
Tiltą rekonstruojant, kai kuriais atvejais pastatomas kone naujas tiltas. Panaudojama dalis esamų konstrukcijų, sustiprinami pamatai. Kartais pritrūksta šiek tiek šiuolaikiškesnių sprendimų, nes tiltų, kurie buvo pastatyti tam tikru laikmečiu, konstrukcijas sunku tam pritaikyti. Kitą vertus, kam tą statinį keisti, jei jis dar tarnauja.
Alytaus tiltas – aukščiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje. Šis projektas labai įdomus. Turėjome užduotį naują tiltą suprojektuoti ant seno išlikusio geležinkelio tilto pamatų. Konstrukcijas turėjome išsaugoti ir pritaikyti būsimo naujojo tilto apkrovoms. Projektas unikalus ir dėl mastelio, tūrio, erdvės, aukščio, išskirtinės statybos technologijos. Mums teko atlikti visus įmanomus tyrimus, įvertinti esamų konstrukcijų būklę.
Kaip gimsta vienokie ar kitokie sprendimai projektuojant konstrukcijas?
Man patinka naujovės, tobulėti. Netipinėje situacijoje nesistengiu taikyti tipinių sprendimų. Mano „liga“, kad nuolat domiuosi, kaip keičiasi konstrukcijos. Mano minėto Alytaus tilto konstrukcijai nėra analogų. Mazgai, kiti sprendiniai pritaikyti būtent konkrečiai situacijai. Mano darbe kone 60 proc. sudaro kūryba. Kurdamas remiesi normatyviniais dokumentais, privalai juos pažinti, pagrįsti kūrybą, pritaikyti skaičiavimo metodus ir pan.
Ar projektuojant tiltus remiamasi Europos normomis?
Lietuvoje galioja statybų techniniai reglamentai, juos galima taikyti, nemanau, kad jie prastesni. Visgi mūsų šalyje perimti ir įprastai taikomi Europos standartai. Kol nebuvo perimti eurokodai, nebuvo plieninių konstrukcijų projektavimo tiltams reikalavimų, tik bendrieji reikalavimai. Eurokoduose atskirtas ir tiltų projektavimas.
Tiltų projektuotojai skiriasi nuo pastatų projektuotojų tuo, kad išmano platesnį apkrovų spektrą, o tai, kalbant apie pastatus, atitinka ypatingų statinių kategoriją.
Projektuojant tiltus, vertinamas įvairių transporto ir pėsčiųjų apkrovų, vėjo, vandens tėkmės poveikis, ledo poveikių apkrovos, transporto apkrovų smūgiai į konstrukcijas, dinaminiai ir kiti poveikiai, atsižvelgiant į įvairias projektines situacijas. Platesnė apkrovų apimtis leidžia projektuoti labai platų spektrą ypatingų statinių konstrukcijų.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]DEFORMACINIŲ SIŪLIŲ SPRENDIMAI
TILTAMS | VIADUKAMS | AUTOMOBILIŲ STOVĖJIMO AIKŠTELĖMS
UAB „Delta Nova“ pasiūlė nestandartinį deformacinių siūlių su įkomponuota drenažine lietaus vandens nuvedimo sistema sprendimą Alytaus Baltosios rožės pėsčiųjų tiltui, taip pat šio tilto perdangos konstrukcijų atraminius guolius.
[/one_half] [one_half_last]
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 rugsėjis.
