Tekstilė, audiniai – svarbi interjero sudedamoji dalis. Tiek namuose, tiek visuomeniniuose interjeruose ji sukuria norimą nuotaiką, sukelia šilumos pojūtį. Kokios tendencijos vyrauja pastaraisiais metais, savo įžvalgomis dalijasi interjero dizainerė Edita Stankevičiūtė-Righetto ir architektas Viačeslavas Malenko.
Šiltos, gilios spalvos ir rankų darbo gaminiai
„Jau antri metai važiuojame į „M&O“ („Maison and Object“) parodą Paryžiuje, – sako interjero dizainerė E. Stankevičiūtė-Righetto. – Rudenį joje pristatomi aksesuarai namams, o pavasarį – tekstilė. Šių metų rugpjūčio pabaigoje Paryžiuje vykusioje parodoje vyravo šiltos, gilios spalvos. Nes „M&O“ Paryžiuje ekspozicijos gerokai skiriasi nuo Milano ar Frankfurto parodų.
Prancūzijoje daug regioninių – belgų ir prancūzų gaminių. Tai labai naminė ir šilta paroda. Teko matyti ir biurui skirtų stendų. Tiesa, jų buvo ne tiek daug. Viename jų, pristatytame vokiečių gamintojų, – visiškai natūralūs, sendinto medžio motyvai, labiau primenantys mūsų Rumšiškių muziejaus eksponatus. Net ir biurams Paryžiuje siūloma rankų darbo gaminių, vyrauja tarsi savotiškas „etnokraftas“.
Impresionistinė paletė
Kalbant apie pasaulines tendencijas, tiek Milane, tiek Paryžiuje nebelieka baltų ir pilkų sienų. Akivaizdūs gilių ir ryškių spalvų deriniai. Interjerai tampa ryškūs ir spalvoti – nuo sienų, tekstilės iki apdailos elementų. „Ši tendencija labiausiai ir krenta į akis“, – sako dizainerė. Tai yra gilios, „murzinos“ spalvos santykis su tapyba, kuri vėl grįžta į interjerus. Prancūzai pasižymi meistriškumu suderinti daugiasluoksnius motyvus – nuo spalvų iki faktūrų, įvairius spalvų persiliejimus ir perėjimus. Skirtingi gamintojai pateikia įvairius sprendimus.
Kai kuriuose stenduose vyravo pastelinės spalvos su ryškesniais akcentais, pavyzdžiui, oranžine. Gelsva, melsva dera su rotango baldais. Juodos detalės – tik kaip savotiškos grafikos elementai. Prisiminkime – impresionistai buvo atsisakę juodos ir baltos. Tą patį galima pastebėti interjeruose – vyrauja labai daug atspalvių. Juoda nėra dominuojanti, tik kojelės, rėmeliai. „Milanas su šia tendencija jau praeitais metais keliavo į priekį – su plytų spalva, tamsiai žalia, samanų žalia, mėlynos spalvos tonacijomis – nuo gilios iki skaisčios, priderintomis su vyšninėmis spalvomis, – atkreipia dėmesį dizainerė. – Aukso atspalviai iš interjerų taip pat dar nedingsta. Nors varis ir bronza jau šiek tiek pabodo, bet jie dar yra, tiktai šiek tiek keičia pavidalus. Atsiranda vis labiau nestandartinių sprendimų su šių metalų atspalviais, jų galima pamatyti net sienų, lubų detalėse.“
Spalvos yra prabanga
Į klausimą, ar tamsias spalvas galima pritaikyti mūsų platumoje, kur ir taip didesnę metų dalį vyrauja tamsa ir pilkas dangus, dizainerė atsako, kad spalvas naudoti yra prabanga. Panašiai kaip spalvotai rengtis. „Visų pirma, spalvas reikia meistriškai suderinti, priešingu atveju labai greitai galima nuklysti į lankas, – perspėja dizainerė. – Tuomet jos pradeda erzinti.“ Jeigu teisingai sudėlioti spalviniai santykiai ir iš to atsiranda gražūs ir drąsūs spalviniai deriniai, atitinkantys žmonių, kurie jas naudoja, poreikius, – tai džiugina. Ypač mūsų platumose. Interjeras iš esmės yra daugialypis, jis turi daug detalių, tai grindys, sienos, užuolaidos, baldai.
Jeigu detalės yra spalvotos, tuomet jas suderinti yra nelengvas iššūkis, tam reikia nemažai patirties ir žinių. Todėl rimtos kompanijos dažniausiai bendradarbiauja su tapytojais, koloristais. „Taip, ten yra tokia specialybė kaip koloristas, – sako Edita. – Kartais net pavydas apima žiūrint į mizanscenas, kurios yra absoliutus meno kūrinys. Kad tai gali kažkada pabosti, taip pat tiesa. Reikėtų ne tik tendencijomis vadovautis, o žiūrėti, kiek tau yra miela ir priimtina. Kita vertus, tokie deriniai, panašiai kaip muzikoje, kai yra du garsai ir viena gaida, pasitaiko ir interjeruose: labai neteisinga, kai įvedama, tarkime, raudona spalva, tada ir sienos turi būti raudonos, ir pagalvėlės prie jų raudonos, ir visa kita. Tai vadinama vientisumu, o iš tikrųjų tai yra monotonija.“
Laviruoja tarp medžiagų, pasitelkdami niuansą
Kalbant apie „murzinas“ spalvas, niuansus, kas tuomet sukuria tą norimą žaismą, kuris jaudina? Kontrastai – metalas, aksomas, megztos tekstūros? Ar naudojami prabangūs, blizgūs audiniai? „Paryžius yra minkštas, – sako dizainerė. – Taigi, didelių kontrastų, tarkim, tarp loftinio metalo ir minkštų pūkuotų audinių nelabai pamatysime. Ten viskas tarsi plaukia, tačiau visuomet yra pakankamai aksomo, visur akcentuojami kutai, šilkas. Gražus pavyzdys – jeigu kilimas yra aukštesnio plauko, tai baldų apmušalai yra austiniai arba sendinta oda. Jie laviruoja tarp medžiagų ne per kontrastą, o per niuansus.“
Anot dizainerės, Milano ekspozicijos (kalbama apie Milane vykstančias baldų ir interjero parodas „iSaloni“) yra nuosaikesnės, lakoniškesnės. Italai turi daugiau drąsos, aštrumo, linijų aiškumo. Jie mažiau konservatyvūs, mažiau laikosi tradicijų. Ten galima pamatyti daugiau dizaino proveržių, kalbant apie modernų interjerą. „Tačiau Paryžius su Milanu niekuomet nekonkuruoja. Negalime pasakyti, kur yra geriau. Kaip ir kulinarijoje, gali rinktis skirtingus kelius, kuris tau mielesnis, priimtinesnis, blogiau ar geriau jį interpretuoti“, – įsitikinusi Edita.
Ar verta sekti tendencijas?
„Į parodas mes važiuojame ne vaikytis tendencijų, o gauti įkvėpimo, patys sau pasitikrinti, kiek yra spalvų, skirtingų požiūrių, – sako dizainerė E. Stankevičiūtė-Righetto. – Ne bėgioti paskui tendencijas, bet tiesiog pajusti stiprų impulsą. Taip ir su žmonėmis – jeigu jie keliauja, stebi ar net nuvyksta iš smalsumo į kokią nors interjero parodą pasižvalgyti, tuomet nedideliam 50 kv. m. butukui užtenka poros funkcinių brėžinių ir poros konsultacijų. Kada žmogus jaučia ir gali pats dekoruoti, gimsta originalūs ir nestandartiniai sprendimai.“
„Tarkim, pastebėjau, kad gausiai interjeruose yra naudojama nespalvotų nuotraukų. Didesnio mastelio ir mažesnių. Tapetas margas, o jo margumą „sustabdo“ didelio gabarito nespalvota fotografija. Arba – labai daug vazoninių augalų. Tendencija su augalais jau senokai vyrauja ir Milane. Minkštėja visi interjerai“, – pažymi dizainerė. Šiuo metu, anot Editos, vyrauja ryškių spalvų ir impresionistinių perėjimų tendencija. Ji yra pastebėjusi, kad naujos tendencijos pradeda ryškėti tik po 7 metų, nes žmonėms pabosta ta pati stilistika.
„Grįš ir pilka spalva, ir betonas. Beje, betonas niekur nepradingo, tik atsiranda nauji santykiai, tarkime, mozaikinio betono (šlifuoto betono su akmenukais) plyteles papildo poliruotas onikso akmuo. Betonas nuo sienų persikelia į šviestuvo stovą. Galbūt kita tendencija vėl bus koks nors hightechas“, – svarsto dizainerė. Pulsavimas visą laiką yra. „Kurdama interjerą, aš suprantu, kad jis yra daugiausia 15 metų laikotarpiui. Paskui viskas keičiasi – mes keičiamės, mūsų norai ir įpročiai taip pat“, – įsitikinusi E. Stankevičiūtė-Righetto. Bet yra ir pastovių, laikui nepavaldžių dalykų – kiekvienos kompanijos geriausi gaminiai – bestseleriai, anot jos, lieka visuomet. Kinta tik jų medžiagiškumas – audiniai, tekstūros.
Biurai taip pat „minkštėja“
Architektas V. Malenko, studijos A2SM, projektuojančios didžiausių Lietuvos biurų interjerus, atstovas, sako, kad tekstilė iš biurų niekur nedingo, kaip ir anksčiau, ji naudojama baldams, sienų apdailai, akustinėms pertvaroms, taip pat darbo vietoms atskirti, įvairioms sienelėms, nišoms uždengti, galiausiai – užuolaidų audiniams. Beje, šie, anot pašnekovo, labai stipriai skinasi kelią į biurą.
Atsakydamas į klausimą, ar biurai nori būti panašūs į namus, todėl minkština paviršius (kad ir užuolaidomis), architektas pabrėžia, kad modernūs pastatai, kuriuose dažniausiai jo studijai ir tenka kurti interjerus, yra energiškai aktyvūs ir turi savo saulės patekimo į patalpas kontrolės sistemas, todėl dangstyti langus užuolaidomis nėra aktualu. Užuolaidos yra daugiau kaip privatumo užtikrinimo elementas ir naudojamos vidaus erdvėms atskirti. „Užuot užklijavęs stiklą pabodusia plėvele, stengiesi maksimaliai išlaikyti erdves skaidrias, o jeigu reikia privatumo, užsitrauki užuolaidą ir kartu išsprendi akustikos klausimus. Užuolaidomis galima reguliuoti erdvės peršviečiamumą“, – sako architektas.
Pagrindinis pasirinkimo kriterijus – atsparumas
Anot architekto, audinių atrankos kriterijai nėra labai sudėtingi. „Suprantame, kad pasaulyje audinių yra labai daug ir visokių. Renkamės gaminius, kurie pasižymi atsparumu – nuo 100 000 trinties ciklų. Taip užtikrinamas baldo ilgaamžiškumas. Mūsų dažniausiai pasirenkami audiniai nėra labai egzotiški, kad juos galėtume panaudoti skirtingiems baldams. Taip suvienodiname baldus, sukurdami jų kolekcijas. Tarkim, foteliai gali atkeliauti iš skirtingų gamintojų, bet jeigu šie dirba su tuo pačiu audinių tiekėju ir abu gali panaudoti tą patį audinių katalogą, mes kad ir skirtingo dizaino baldus galime apvilkti tos pačios „šeimos“ audiniu ir gauti tam tikrą suderinamumą. Toks yra objektyvus ir svarbiausias audinių pasirinkimo kriterijus. O šiaip žiūri, kas yra gražu, kas dera prie susikurto spalvyno, idėjos“, – pabrėžia V. Malenko.
Pasak jo, naudojama absoliučiai visa paletė nuo audinių su rožėmis iki taškiukų, močiutės palto rašto, vientisų. Nėra griežtų nuostatų, kad biurams turi būti vien tik pilki atspalviai. Audinys yra tas elementas, kuris sukuria nuotaiką. Viskas gali būti nuosaikiai vientisa, tačiau pakanka pasirinkti ryškią sofą ir nuotaika iš karto atsiranda. Ne tik dėl to, kad audinį galima lengviau pakeisti, bet ir todėl, kad tekstilėje yra daug platesnis pasirinkimas. Medinių tekstūrų yra gerokai mažiau.
Svarbus lietimo pojūtis
Anot architekto, labai svarbu, ką jaučiame liesdami audinį. „Vienu metu labai išpopuliarėjo veltiniai, bet ant jų nėra smagu sėdėti vasarą, nes jie šiurkštoki ir kanda, o biure taip pat labai svarbu sukurti komfortišką ir jaukią aplinką. Taip pat iš principo stengiamės nenaudoti gyvūninės kilmės dangų – jokios natūralios odos, kai šiais laikais yra pilna atsparesnių ir ekologiškų pakaitalų. Yra specialių audinių, kurie atlaiko didelę trintį, ir mes daugiau orientuojamės į tuos gamintojus“, – pabrėžia V. Malenko.
Pašnekovo žodžiais, nėra taip, kad einama į audinių parduotuvę ir žiūrima, ar galima palto audinį pritaikyti sofai. „Jeigu projektuoji kokį butiką, kuriame nesvarbu ilgaamžiškumas, bet svarbu efektas, gali ir laikraščiu sofą apvilkti. Mūsų projektuojami baldai turi atitikti tam tikrus standartus ir ilgalaikes garantijas – baldams ji būna iki 8 metų. Kad ne tik mechanizmas laikytų, bet ir audinys“, – pasakoja architektas.
Ar yra biure kilimų?
„Taip“, – vienareikšmiškai įsitikinęs architektas. Kiliminė danga, pašnekovo teigimu, taip pat yra kilimas. 80–90 proc. grindų dangos biuruose ji ir užima. Jeigu biuras didelis, dažniausiai architekto vadovaujama studija sutaria ir užsako gamintojui specialų išskirtinį raštą būtent tai patalpai. Taip galima turėti labai originalią grindų dangą už standartinio gaminio kainą. Jeigu įėjimo holuose pagrindinė grindų danga yra plytelės, ant jų greičiausiai atsiras atskirų kilimų, kurie tarsi „pririša“ gražesnių baldų grupę, apibrėždami aiškias poilsio zonos ribas, paversdami ją jaukesne, intymesne. Taip parodoma, kad čia yra poilsio vieta, kur galima kitaip leisti laiką nei prie darbo stalo. Tokios baldų „salos“ suteikia lankstumo, jų vietą galima keisti, suteikiant šiek tiek pokyčių interjerui. „Tai – vienas iš tų elementų, kuriuos gali kiloti po biurą ir keisti nuotaiką“, – dalijasi architektas.
Tendencijos – dialogui su užsakovais
Architekto įsitikinimu, tendencijos biuruose nėra tokios ryškios kaip namuose ar viešbučiuose. „Gal ryškesnė kryptis yra ta, kad biuruose daugiau naudojama namams skirtų audinių su raštais, ko anksčiau buvo vengiama, biurai būdavo vienspalviai. Dabar yra sukuriama įvairiaspalvė paletė ir tekstūros“, – sako specialistas. Pasak jo, nuo didelių biurų projektavimo pradžios iki įsikėlimo į juos kartais praeina treji metai. Numatyti, ar ta tendencija, kuri yra dabar aktuali, bus ir po kelerių metų, labai sunku. Svarbiausia įsiklausyti į užsakovo poreikius.
„Sugalvojame labai aiškią idėją ir ja toliau remiamės. Mintis, kodėl būtent taip, ateina iš koncepcijos. Tendencijų labai nesivaikome, bet kartais jos padeda parodyti ir įrodyti užsakovui, kad tam tikri sprendiniai yra galimi, jie yra populiarūs, žmonės juos naudoja. Nereikia jų bijoti“, – teigia pašnekovas.
[su_divider top=”no” style=”dashed” size=”1″]
Ramūnė Ivo, dizainerė
Projektuojant ar atnaujinant interjerą tekstilei tenka labai svarbus vaidmuo: ji suteikia jaukumo, šilumos jausmą, namai tampa su charakteriu. Projektuojant interjerą labai svarbu atsižvelgti į norimą ar tinkančią stilistiką, dizainą, koloritą, poreikius ar reikalavimus, užsakovo skonį, techninius galimus sprendimus ir ergonomiką.
Prieš projektuodama daug laiko skiriu užsakovams, išsiaiškinu jų lūkesčius, norus ir poreikius, kad pajusčiau asmenybę, jos gyvenimo būdą, sykiu galėčiau sukurti būtent konkretiems namams tinkančius sprendimus.
Be abejo, svarbu aptarti ir skiriamą biudžetą: kartais pakanka pakeisti tik detales, jei interjerą norima atnaujinti. Pavyzdžiui, pagalvėles, staltieses, takelius, kėdžių apvalkalus, atnaujinti turimas užuolaidas persiuvant ar pakeičiant modelį, galiausiai, papildant detalėmis: parišant kutais, dekoruojant virvelėmis, įsiuvais, to pakanka, kad interjeras, neinvestuojant per daug lėšų, suskambėtų visiškai kitaip.
Individualių būstų savininkai didžiausius reikalavimus kelia audinių kokybei, jų savybėms, dėvėjimuisi, priežiūrai ir valymui. Atsižvelgdama į šiuos reikalavimus ir gyvenimo būdą, atitinkamai rekomenduoju audinius. Užsakovams, auginantiems mažus vaikus, taip pat ir gyvūnų mylėtojams, dažniausiai patariu rinktis neteplius audinius, kurie netraukia dulkių, prie kurių nekimba gyvūnų plaukai, kurie atsparūs įvairios kilmės dėmėms (vynui, kraujui, riebalams, markeriui), yra lengvai prižiūrimi, nereikalaujantys nuolatinio dėmesio.
Lietuvių mėgstamiausi interjero stiliai – modernus minimalistinis skandinaviškas, lengva klasika ar jų mišinys. Pageidaujamos spalvos ramios, šviesios, vengiama drastiškų, ryškių spalvų, faktūrų. Dažniausiai nerekomenduoju (atsižvelgdama į stilistiką, gyvenimo būdą) stiprių, ryškių spalvų, faktūrų, itin modernių, nebent vieną, kaip akcentą, nes buityje ir taip gausu spalvų, daiktų, laikui bėgant tokie spalvų sprendimai gali pradėti varginti.
Užsakovų, kurie mėgsta kardinaliai kitokius, drąsius sprendimus ir sutinka leistis į eksperimentus, projektai būna patys įdomiausi.
Visiškai kitokie reikalavimai keliami visuomeniniams pastatams: vienas pagrindinių – užuolaidos iš audinių, turinčių nedegumo sertifikatą, klasės ir specialios priežiūros savybės.
Projektuojant užuolaidas Antakalnio medicinos ir sveikatingumo centre (Antakalnio g. 40), be šių reikalavimų, buvo ir dar vienas – kad audiniai atitiktų numatytą koncepciją. Panašūs reikalavimai buvo projektuojant „Vaidilos“ teatro (Jakšto g. 9) scenos užuolaidas. Jos taip pat turėjo būti pasiūtos iš audinių, turinčių nedegumo sertifikatą ir išlaikiusių „cigaretės“ testą, mat per kai kuriuos spektaklius būdavo naudojama pirotechnika, dūmų projektoriai. Pagrindinis langų užuolaidų reikalavimas buvo gerų akustinių savybių audinys ir saulės nepraleidžiantis pamušalas.
Šis projektas buvo vienas įdomiausių ir nemenkas iššūkis projektuojant tiek pagal erdvinį (optinį) mastelį, tiek dizaino ir teatro dvasios išlaikymo prasme bei išpildant keliamus reikalavimus. Su tuomečiu teatro vadovu Gediminu Jankumi daug laiko skyrėme šiam bendram projektui, džiaugiuosi ir esu dėkinga jam už šimtaprocentinį pasitikėjimą.
Šių metų parodose „Home textile“ Frankfurte prie Maino, „Salone del Mobile“ Milane pagrindinės tendencijos ir naujovės – tvarūs, natūralūs audiniai, natūralumo siekis tiek intencijų ir gaminių kolorituose, tiek jų sudėtyje. Vyrauja žemiški spalvų tonai, visos spalvos, kurias galima rasti gamtoje. Nustebinusi naujiena – dieniniai, plonyčiai, organzos tipo audiniai, išausti iš merino vilnos.
Pagrindinis ir pats ryškiausias parodos topas – „Ombre“ dažymo technika, spalvos, pereinančios iš šviesios į tamsią arba nuo vieno atspalvio į kitą.
Taip pat vyravo šių metų koralinė spalva. Jos interjere nereikėtų padauginti, naudoti tik kaip vieną iš akcentų, pavyzdžiui, rinktis tik dekoratyvią užuolaidą ar (ir) pagalvėles, taip pagyvinant interjerą. Ši spalva puikiai dera su žemės, natūralaus lino atspalviais, pintais elementais, kaip atsvara šalia puikiai tinka ir vandenyno mėlyna.
Kita ryški tendencija, visiška priešingybė natūralumui ir sąlyčiui su gamta, yra natūralūs pluoštai, dengti metalizuotais, blizgiais paviršiais, prašmatnus blizgesys, sunkus kritimas taip pat ir aktyvūs raštai, geometrija.
