Nuo šių metų visiems valstybiniams objektams taikomas A++ energinės klasės reikalavimas, kuris nuo 2021 m. įsigalios ir verslo projektams. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas? Ar sužinojus, kiek šios klasės paskatai kainuoja, neišaugs rizika projektus paprastinti arba iš viso jų atsisakyti?
[su_quote cite=”Dalius Gedvilas”]Visas pasaulis šiuo metu daug dėmesio skiria CO2 mažinimui – ne tik ekologiniam ar energiniam aspektui, bet apskritai gyvenimo aplinkai.[/su_quote]
Visų pirma, jau prieš kelerius metus yra panaikinta prievolė testuoti projektavimo įmones ir kartu su šiuo teisiniu pokyčiu stipriai suprastėjo projektavimo kokybė. Projektuotojų ar statybininkų asociacijos galioje nebeliko reikalavimo projektavimo įmonėms įgyvendinti tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų – turėti specialistus, kurie gebėtų atlikti techninius sprendimus, įgyvendinant teisės aktą dėl A++ klasės pastatų. Deja, projektuotojų mokymai šiuo metu yra silpnoji vieta, o būtent nuo projekto viskas ir prasideda.
Antra, labai gaila, kad vadovaujamės tokia filosofija: projektavimo darbus perkame už mažiausią kainą, projekto ekspertavimą ir statybos rangovų paslaugas – taip pat, techninį prižiūrėtoją – ir tą reikia nupirkti pigiausiai. Viešųjų pirkimų metu prioritetu patvirtinę momentinę naudą, pasmerkiame statytoją (užsakovą) sumokėti kelis kartus brangiau eksploatuojant statinį. Tai veda į netvarios infrastruktūros vystymą visoje šalyje.
Nėra abejonių, kad ir patys užsakovai statytojai turėtų gauti daugiau prieinamos informacijos, ko įpareigoja laikytis šis teisės aktas. Dažnai statytojai, nesvarbu, viešojo ar privataus sektoriaus, ne visada suvokia, kokie tai reikalavimai ir kaip jie gali būti įgyvendinti.
Visas pasaulis šiuo metu daug dėmesio skiria CO2 mažinimui – ne tik ekologiniam ar energiniam aspektui, bet apskritai gyvenimo aplinkai. Vienas iš būdų, kaip sumažinti ateities kartoms teksiančius kaštus, yra investuoti į energinį efektyvumą. Kad neužkrautume jaunajai kartai rūpesčių, jau dabar turėtume statyti tvarius statinius, investuoti į ekologiją, į sveiką gyvenseną ir, aišku, į energetiką, sukurti pamatus ateičiai. Manau, kad tai neturėtų per daug gąsdinti.
Priimdami šį teisės aktą, tiek Europos Sąjungos Parlamento nariai, tiek mūsų Seimo nariai galvojo ne tik apie valstybės ekonomiką, bet ir apie ateitį. Šiuo metu didžioji dauguma viešųjų konkursų vyksta mažiausios kainos principu – tai vienkartinio efekto siekimas. Iš sovietmečio paveldėjome energiškai neefektyvią infrastruktūrą, todėl dabar daug valstybės išteklių išleidžiame kurui, dėl to privalome siekti pokyčio.
[/su_note] [su_quote cite=”Marius Narmontas”]Pastatų energinių klasių reikalavimai nėra laužti iš piršto, jie nustatomi remiantis sudėtingų skaičiavimų ir analizės pagrindu, atsižvelgiant į optimalų kaštų ir sąnaudų lygį.[/su_quote] [su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
A++ energinės klasės privalomumas valstybės valdomiems pastatams pradėtas taikyti anksčiau nei kitiems pastatams, nes siekiama, kad valstybė statybos rinkos dalyviams rodytų pavyzdį. Toks reikalavimas yra savalaikis ir pamatuotas, skatinantis pažangą, tad ir jo įgyvendinimas turėtų būti sklandus.
Didžiausias šokas statybų rinką ištiko tuomet, kai vyko perėjimas prie A energinės klasės reikalavimų, vietoj taikytos B klasės. Projektuotojams užtruko prisitaikyti prie griežtesnių reikalavimų, o statybininkams – prie pažangesnių medžiagų ir pan., tačiau ir šį kartą rinka greitai apsiprato, o užsakovai netruko įsitikinti A energinės klasės teikiama nauda.
Statybų sektoriui pereinant prie A+ energinės klasės reikalavimų, rinka juos labai nesunkiai įgyvendino, o kadangi A++ nuo A+ ne daug kuo skiriasi – jie yra tiesiog šiek tiek griežtesni, manome, kad ir šis pokytis nesunkiai įgyvendinamas. Iš tiesų Lietuvoje yra ne tik suprojektuotų, tačiau jau ir įgyvendintų A++ energinės klasės projektų.
Tam tikrų iššūkių anksčiau galėjo kelti reikalavimas A++ pastatams naudoti daugiau kaip 50 proc. atsinaujinančios energijos, tačiau dauguma šilumos tiekėjų perėjo prie biokuro naudojimo, todėl Lietuvoje susiklostė labai dėkinga situacija – pastatams, kuriems šilumos energija tiekiama iš centralizuotų tinklų, pasiekti A++ klasę problemos nebeliko.
Kalbant apie statybos sąnaudas, A++ klasės pastatų statybos kaina neturėtų labai stipriai skirtis nuo A+ pastatų, nes patys reikalavimai pastatams pasikeitė labai nežymiai. Tačiau jei siekiame turėti energiją taupančius pastatus, natūralu, kad tokių statyba kainuos brangiau nei pastatų, kurių energijos suvartojimo reikalavimai yra neriboti.
Pastatų energinių klasių reikalavimai nėra laužti iš piršto, jie nustatomi remiantis sudėtingų skaičiavimų ir analizės pagrindu, atsižvelgiant į optimalų kaštų ir sąnaudų lygį. Dažnai pamirštame, kad pastatai stovi labai ilgai, todėl apie per griežtus reikalavimus dažniausiai šneka tie, kurie stato ne sau ir siekia tik trumpalaikės naudos.
Manau, kad šiuolaikinės inžinerinės sistemos leidžia mums statyti tokius pastatus, kurie sugeba visiškai apsirūpinti energija savarankiškai – pasigaminti ją iš atsinaujinančių išteklių. Todėl svarstome nustatyti rekomenduojamą (ne privalomą) energinio naudingumo klasę, kuri padėtų projektuoti ir statyti pastatus, nenaudojančius papildomos energijos (nulinės energijos pastatai). Tokie pastatai yra mūsų ateitis, reikia siekti energetikos progreso, nes tai, kas šiuo metu yra pasiekta, jau yra per elementaru.
[/su_note]Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.
