Blog

Svarbūs įvykiai ir asmenybės. Kaip juos deramai įamžinti?

atminimo ženklai
pixabay.com nuotr.

Visi suprantame, kokie svarbūs mūsų atsikuriančiai šaliai valstybingumo simboliai, asmenybės ir įvykiai, ypač minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tačiau ar neteks po keliolikos metų klaidžioti po įatmintinimo ženklų chaotišką knibždėlynę, ar sukti galvos, kur ir kaip iškraustyti kai kuriuos simbolius ir atminimo ženklus, o didelė dalis svarbių asmenų taip ir liks nepaminėti?

Reaguodama į šią problemą, Lietuvos architektų sąjunga (LAS) ėmėsi iniciatyvos ir parengė atminties vietų (Lietuvai ir Vilniui reikšmingų asmenybių, įvykių) išdėstymo Vilniaus mieste schemą ir metodiką. „Dėl tematikos pobūdžio supratome, kad įgyvendinti šiam projektui nepakaks tik architektų kompetencijos, todėl suformavome tarpdisciplininę grupę iš architektų, paveldosaugos specialistų ir istorikų, mus konsultavo ir sociologai“, – pasakojo projekto kuratorė LAS pirmininkė Rūta Leitanaitė.

Pagrindiniai grupės nariai – prof. Alfredas Bumblauskas, istorikas Tomas Čeplinskas, dirbantis Vilniaus miesto pavadinimų ir paminklinių lentų komisijos pirmininko pavaduotoju (darbo grupė Vilniaus m. savivaldybėje), paveldosaugos specialistai architektai Augis Gučas, Irena Kliobavičiūtė, Vytenis Zilinskas, architektas Vytis Obolevičius, talkino dvi VU Istorijos fakulteto studentės doktorantės Vilija Ralytė ir Rūta Anulytė.

Kodėl projekto tikrai reikia?

Per pastaruosius metus net ir LAS teko susidurti su įatmintinimo proceso chaotiškumu Vilniuje. Ne kartą Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų taryba yra sulaukusi Vilniaus miesto savivaldybės atstovų pagalbos šauksmo: padėkite nuspręsti, ką daryti su šiuo ar kitu paminklu, kurį nori Vilniuje pastatyti kokia nors visuomenės grupė, bendruomenė ar menininkas. Dažniausiai iniciatyvos autoriai pageidauja reikšmingos ir matomos vietos mieste. Tuomet ir prasideda figūrų stumdymas po šachmatų lentą: kur Vilniuje padėti dar vieną atminimo lentą ar paminklą.

„Kartu su projekto darbo grupe panagrinėję esamą situaciją, pamatėme, kad nėra nuoseklaus pasakojimo, kuriame būtų proporcingai pristatomi Vilniui ir Lietuvai svarbūs įvykiai ir asmenybės. „Neproporcingai“ šiuo atveju reiškia, kad net ir ištisais laikotarpiais tam tikriems įvykiams ar svarbioms asmenybėms visiškai nėra įatmintinimo, kai kitiems skiriama labai daug dėmesio. Toks neadekvatumas dažnai yra ne bendros miesto ar valstybės politikos, o tiesiog tam tikrų iniciatyvinių grupių ar asmenų atkaklumo vaisius“, – kalbėjo R. Leitanaitė.

Vienas projekto tikslų buvo sukurti įrankį, kurį pasitelkus per įatmintinimo ženklus būtų išsamiai, nuosekliai ir patraukliai pristatoma Vilniaus kaip Lietuvos sostinės ir kaip daugiakultūrio centro idėja bei istorija. Šiame projekte ketinta sukurti dvejopą produktą.

1. Schema, kurioje būtų sukurta viešųjų vietų ir įatmintinimo Vilniui svarbių asmenybių ir įvykių hierarchija, numatytos jų pažymėjimo vietos ir forma. Sukurti ir keli konkretūs pasiūlymai svarbioms Vilniaus vietoms. Surinkta informacija apie esamą situaciją, kuri kartu su grupės pasiūlymais sudėta į GIS duomenų bazę ir, manoma, ateityje turėtų būti sukurta ir interaktyvioji duomenų bazė ar tinklalapis, kuriame kiekvienas Lietuvos pilietis ar svečias matytų, kokie paminklai Vilniuje yra, kokie siūlomi, ko dar trūksta.

2. Metodika, aprašanti principus ir kriterijus, kuriais remiantis būtų galima ateityje parinkti tinkamiausią vietą ir formą įatmintinimo iniciatyvoms.

Taip pat pateikti pasiūlymai, kaip šį procesą reikėtų administruoti. Kol kas aktyviausiai įatmintinimo reguliavimu Vilniaus mieste užsiima savivaldybėje įkurta darbo grupė, sudaryta iš politikų, administracijos atstovų ir visuomeninių organizacijų atstovų. Tačiau Vilnius yra Lietuvos sostinė, todėl kyla klausimas, ar tikrai Vilniaus savivaldybė turi kompetenciją spręsti valstybinės reikšmės įatmintinimo reikalus?

Projektas vykdytas dvejus metus. Inventorizuota, kas ir kokiomis formomis šiuo metu Vilniuje yra įatmintinama. Tiriamajame darbe įvertinta, kaip kitose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Lenkijoje ir kitur reguliuojamas įatmintinimo procesas. „Žvalgydamiesi į kaimynus su pratome, kad Didžioji Britanija ir Suomija yra tikros šios temos specialistės, palyginti su bendru Europos kontekstu“, – apibendrino LAS pirmininkė.

Kol kas paminklų atsiradimą sostinėje administruoja savivaldybė. pixabay.com nuotr.

Prioritetai įatmintinimo strategijoje pačiame Vilniuje

Profesoriaus A. Bumblausko žodžiais, opiausia problema – vientiso naratyvo nesujungtas įatmintinimo idėjinis chaosas ir padrika įpaminklinimo praktika, kurioje dominuoja formų ir kokybės įvairovė. Tokio chaoso priežastys – vientiso naratyvo nebuvimas. Tarpukariu susiformavo Vilniaus istorijos pasakojimas, užvaldytas idėjų apie lenkmetį ir pasireiškęs Vilniaus paveldo matymu per siaurą prizmę – jį suvokiant kaip Gedimino pilį, Vilniaus arkikatedrą ir Aušros vartus.

Toks naratyvas prieštarauja vaizdiniui, dėl kurio Vilnius tapo UNESCO pasaulio paveldo objektu. Trūksta teorijos ir tyrimų, nėra net moksliškai ištirta, kaip reikėtų žiūrėti į įatmintinimą, kaip reikėtų jį reguliuoti.

Vilniaus trūksta Vilniaus kaip valstybės sostinės ir Vilniaus kaip miesto, t. y. kultūrinio metropolio, idėjų ir jas suderinančio, teoriniais tyrimais paremto daugiaperspektyvaus miesto paveldo vertinimo. Profesorius akcentuoja, kad trūksta Lietuvos didikų įatmintinimo. Nedaug turime ženklų tam laikotarpiui paminėti, įatmintinimas vyksta selektyviai, o tą selektyvumą lemia ne bendras sutarimas, o vykstančios spontaniškos iniciatyvos.

Atlikta analizė, sužymėta, kiek pavyko, esami ir planuojami įatmintinimo ženklai Vilniuje. Išsamios duomenų bazės, kokie įatmintinimo ženklai yra Vilniuje, iki šiol nebuvo. Reikia pasakyti, net ir projekto metu parengtas sąrašas tikriausiai nėra galutinis. Esamos padėties analizei vadovavęs istorikas T. Čaplinskas pažymėjo, kad Vilniuje neformuojama Vilniaus memorializacijos politika, gairės, nėra ilgalaikio įatmintinimo planavimo strategijos. Egzistuoja atsitiktinės, nereguliuojamos suinteresuotų asmenų, neretai konfliktuojančių tarpusavyje, iniciatyvos, kurių gausu, ypač kalbant apie tautines ir religines mažumas. Nėra specialių įatmintinimo kriterijų Vilniui kaip Lietuvos sostinei. Įatmintinimo praktika Vilniaus mieste yra savireguliacinė. Šiuos teiginius iliustruoja kurioziški pavyzdžiai. Pavyzdžiui, architektas Jonas Kristupas Glaubicas yra vienas svarbiausių Vilniaus identitetą formuojančių vėlyvojo baroko ir rokoko meistrų, galima teigti, kad dėl jo kūrinių Vilnius pateko į UNESCO paveldą. J. K. Glaubicui skirta gatvė yra užmiesčio tyruose, net neasfaltuota. Jono Karolio Chodkevičiaus gatvė Vilniaus mieste atrodo panašiai. Bet, pavyzdžiui, tebekabo Spalio demonstracijai skirta, Sovietų Sąjungos režimą šlovinanti įatmintinimo lenta. Vienoje svarbiausių, Didžiojoje gatvėje, Senamiestyje, yra lenta, skirta baltarusių rašytojui Kazimierui Svajakui, kurio reikšmės ir kūrybos beveik niekas nežino. Kodėl ir kaip jam skirta lenta atsirado labai svarbioje, itin lankomoje vietoje, pagal kokius kriterijus, visiškai neaišku. Dar neužgesusiose diskusijose dėl paminklo J. Basanavičiui vietos iki šiol nebuvo paminėta, kad Vilniuje tautos patriarchui jau yra skirta daugiau nei 10 įatmintinimo ženklų. Akivaizdu, kad trūksta ir monitoringo, ir apskaitos.

Sudarydama įatmintinimo ženklų ir iniciatyvų sąrašą, grupė pastebėjo tendenciją, pavadintą „paminklomanija“. Atrodo, kad visuomenės akyse paminklas – tai aukščiausią pagarbą rodanti ir labiausiai pageidautina įatmintinimo forma. O viešoji erdvė be joje stovinčio paminklo – nebaigta, tarsi nuoga. Palyginimui, neseniai kalbinti Estijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratoriai teigia, kad estai paminklus vertina skeptiškai, žiūri į juos kaip į valdžios primestus atributus ir prioritetą teikia gyvai, jaukiai viešajai erdvei. Į klausimą, ar ketina statyti paminklą valstybės šimtmečiui, nustebę tik gūžtelėjo: „Ne. Vietoj to mūsų miestų savivaldybės dalyvauja konkurse gauti lėšų centrinėms aikštėms atnaujinti. O jūs statysite?“

Grupė išskyrė atminties galerijas – kai tam tikroje vietoje daugeliui yra įrengti atminimo ženklai, tarkime, Vilniaus universiteto kiemeliuose. Svarbiausios viešosios erdvės suskirstytos hierarchiškai. Pirmos svarbos yra Gedimino prospekto ašis, antros – Senamiesčio erdvės, o trečios – žalieji plotai palei Nerį.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. S. Žiūros nuotr.

Koks turėtų būti įpaminklinimo ženklų turinys?

Vilnius, anot. R. Leitanaitės, nacionalinės prasmės įatmintinimo objektų teritorija. Įatmintinimu turi būti kuriama Vilniaus kaip Lietuvos sostinės, o ne tik miesto idėja. Reikia surasti būdą, kaip abu šiuos naratyvus nuosekliai išdėstyti Vilniaus mieste.

Būtina permąstyti tradicines lietuviškosios tapatybės formules, pamatant ne tik Kovo 11-osios Vilnių, Vasario 16-osios ir „Kauno Lietuvos“ ištakas Vilniuje, bet ir visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją su įvairiakalbe ir įvairiakonfesine kultūra, iki pat XVIII a. pabaigos besiburiančia apie savo kultūrinį metropolį Vilnių. Kalbame apie tą patį Vilniaus atvirumą, apie tai, kad Vilnius nėra tik lietuviškas miestas.

Todėl grupė suskirstė įatmintinimo ženklus į keturis blokus pagal temas, kurioms padedant turėtų atsiskleisti įvairialypė Vilniaus kultūra ir istorija. Pirmoji teminė grupė – Vilnius kaip Lietuvos sostinė (nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki šių dienų). Antroji – Vilnius kaip kultūros metropolis, dėmesį skiriant Vilniaus legendoms, jo daugiatautiškumui ir t. t. Trečioji – pasaulis, kuri suskirstyta į tokias potemes kaip „Vilnius pasauliui“, „Lietuva pasauliui“ ir „Pasaulio asmenybės“. Ketvirtoji – istorinės sąmonės proveržis, kur matomi pagonybės, Mažosios Lietuvos, tautinių mažumų sąmonės bei profesinių ir kultūrinių proveržių įatmintinimo ženklai.

Pagrindinė ašis yra jungianti Gedimino prospektą ir šalia jo esančias viešąsias erdves. Čia išdėstyti Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai, nuo seniausių valdovų laikų įatmintinimo pilies papėdėje iki 1990 metų Lietuvos, kai buvo atkurta nepriklausomybė, Seimo prieigose.

Antroji ašis yra Senamiestyje, jungianti Pilies ir Didžiąją gatves. Ji skirta Vilniui kaip kultūros metropoliui įamžinti. Trečioji ašis yra Pylimo gatvė ir ji skirta istorinės sąmonės proveržiui: kultūros, įvairių konfesijų, bendruomenių temai. Pradedant nuo Tauro kalno ir ant jo esančių kapų, planuojamos koncertų salės, „veriame ant ašies“ P. Cvirkos parką, kuris galėtų tapti sovietmečio kūrėjų paminklų desovietizacijos vieta, Reformatų konfesijai skirtas skveras, būsimas modernaus meno centras, aplink kurį galėtų būti sukurta atminties galerija – erdvė XX a. menininkams, netarnavusiems sovietmečio režimui. „Grįžtant prie temos, ką daryti su sovietmečio režimą šlovinusių menininkų paminklais, nemanome, kad reikėtų nušluoti visus tą laikotarpį liudijančius paminklus ir taip stengtis sovietmečio laikotarpį pamiršti. Siūlome rasti būdą tuos paminklus interpretuoti kitaip. Norėtųsi, kad visuomenė sugebėtų su humoru pasižiūrėti į tuos „baubus“ ir tarti: „Tu čia esi, bet mūsų požiūris į tave yra ne toks, kaip tu norėtum“, – apibendrino LAS pirmininkė.

Ketvirtoji ašis eina paupiu, ji taip pat priskirta istorinės sąmonės proveržiui. Joje įatmintinimo iniciatyvos susijusios su sportu, kultūra. Pavyzdžiui, Žvėryne gali atsirasti įatmintinimo ženklų menininkams, ties „Olifėjos“ olimpiniu centru – atminties galerija sportininkams.

Penktoji ašis yra miesto sodai: Bernardinų parkas, Tymo tvenkiniai, kuriuose nesiūloma statyti naujų paminklų.

Trečioji projekto dalis – metodika, aprašanti principus ir kriterijus, kuriais remiantis bus galima parinkti tinkamiausią vietą ir formą įatmintinimo iniciatyvoms. Metodika taikytina ne tik Vilniaus, bet ir kitiems Lietuvos miestams.

Diskusijos dėl paminklo Lukiškių aikštėje tęsiasi jau ne vienerius metus. S. Žiūros nuotr.

Atranka – kam galima ir reikia kurti įatmintinimo ženklą?

• Naujų ženklų atsiradimas turi būti ribojamas, vengiant pertekliaus.

• Nustatyti įamžinimo priemonių vienam asmeniui (įvykiui) maksimalią ribą. Siūloma – ne daugiau kaip po vieną skirtingų rūšių įatmintinimo ženklą (pavyzdžiui, 1 paminklas + 1 atminimo lenta + 1 epitafija). Bet koks naujas įpaminklinimas turi būti svarstomas jau esamų kontekste.

• Įamžinamo įvykio ar asmenybės svarba privalo būti pagrįsta lietuviška moksline studija, pagrindžiant ir visuomenei pristatant argumentuotą įamžinimo poreikį.

• Asmenybė gali būti įamžinama, po jos mirties praėjus ne mažiau 10 metų.

• Gyvi asmenys neturi būti įatmintinami.

• Nekartoti kitiems miestams svarbių įvykių ir asmenybių įatmintinimo.

Vieta – kur dėti atminties ženklą?

• Renkant vietą ženklui, prioritetas teikiamas atminties galerijai, kuriančiai metanaratyvą. Įvykis ar asmenybė įatmintinama ten, kur gali geriausiai suskambėti visuomeniškai.

• Parenkant vietą asmenybei įatmintinti, pagrindinis kriterijus yra tos vietos sąsaja su asmenybės svarbiausios veiklos ar kūrybos etapu.

• Įatmintinimo ženklai nestatomi tose posesijose, kuriose gali būti atstatomas sugriautas užstatymas.

• Ant valstybės saugomų pastatų atminimo lentos ar kiti įatmintinimo ženklai kabinami tik po kvalifikuotos profesionalų atliktos analizės ir rekomendacijų.

• Naujos atminimo lentos ir kiti įamžinimai, nesusiję su nustatyta tematika konkrečiai Vilniaus daliai, gali būti kabinami laiptinėse, vidiniuose kiemuose ir pan., bet ne gatvės fasaduose ir ne gatvėje, viešojoje erdvėje.

Forma – koks turėtų būti įatmintinimo ženklas?

• Paminklo statymas – kraštutinė įamžinimo priemonė. Skatintinos tokios priemonės ir formos, kurios erdvinių miesto savybių nekeičia iš esmės.

• Įatmintinimo objektas turi derėti, neužgožti kultūros vertybės, nesuardyti urbanistinio ar gamtinio konteksto harmonijos savo masteliu, lokacija erdvėje, estetika.

• Ženklas neturi būti perkrautas informacija. Lankytojas turi turėti galimybę gauti išsamių žinių kitomis priemonėmis (siūloma interaktyvioji duomenų bazė).

Įgyvendinimo mechanizmas

Sprendimus dėl valstybinės svarbos įatmintinimo ženklų turėtų priimti valstybinio lygio organas: komisija (darbo grupė), sudaryta iš Vyriausybės, Seimo, profesionalų (architektų, istorikų, paveldosaugos ir kt.) atstovų, bendruomenės.

Projekto metu sukurta metodika galėtų būti įteisinta kaip darbo reglamentas komisijos (darbo grupės) darbui. Įatmintinimo Vilniaus mieste valstybinė strategija turi būti įteisinta ir svarstoma kartu su Lietuvos Respublikos sostinės įstatymu. Manoma, kad svarstant Sostinės įstatymą ir įatmintinimo politika turėtų būti įteisinta tame įstatyme kaip integrali dalis.

Taip pat manoma, kad turi būti sukurtos prielaidos vykdyti nuoseklią įpaminklinimo įgyvendinimą ir stebėseną. Šios funkcijos gali būti priskiriamos ir egzistuojančiai organizacijai, tarkim, LAS ar kitai institucijai, skyrus valstybinius asignavimus.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.