Blog

Šv. Jokūbo ligoninės kompleksas – ko išmokome?

Šv. Jokūbo ligoninės kompleksas
Sauliaus Žiūros nuotr.

Šv. Jokūbo ligoninės kompleksas, kurį prieš daugiau nei dvejus metus įsigijo „Lords LB Asset Management“ antrinė bendrovė „Orkela“ ir ketino jame statyti 45 mln. vertės biurus bei viešbutį, po šios žinios atsidūrė po didinamuoju stiklu. Paskutinės šios istorijos naujienos – pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, kuri veikia šalia Kultūros paveldo departamento (KPD), nustatė naujas vertingąsias Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, dominikonų vienuolyno ansamblio ir Šv. Jokūbo ligoninės statinių komplekso savybes. Dėl šios priežasties pristabdytas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) anksčiau skelbtas „Licėjaus ir viešbučio su konferencijų centru Vasario 16-osios g. 1“ konkursas, inicijuotas pačių „Orkelos“ atstovų. Šiuo metu LAS laukia detalesnio situacijos paaiškinimo iš KPD atstovų, o tai reiškia, kad judėjimas objekte ir vėl sustojo. Ką toks projekto stabdymas signalizuoja projekto vystytojams ir architektams bei ko iš šios ir panašių klaidų jie gali pasimokyti?

Daugiausia problemų ir pasipriešinimo sulaukia tie projektai, kurie yra paviešinami per vėlai.Rūta Leitanaitė

Rūta Leitanaitė,
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė

Pirmosios nepriklausomos vertinimo komisijos pateiktame ir KPD įregistruotame akte įrašytos naujos vertingosios savybės. Paprašėme KPD detaliau paaiškinti, ką minėtoje teritorijoje galima daryti, ko negalima, ką reikia išsaugoti ir t. t. Kitaip tariant, norime aiškių rekomendacijų ir reglamentų, kad architektams netektų patiems interpretuoti. Konkurso stabdymas niekam nenaudingas, o jame dalyvaujantiems architektams – ypač skausmingas. Juk jie planuoja savo laiką, įdarbina žmones, galų gale, sunkiai dirba. Gaila, kad susiklostė tokia situacija, jog arkliai keičiami viduryje upės. Tikėtina, kad po paaiškinimo, kurį gausime iš KPD, konkurso dalyviams teks keisti projektus, o tai bus nuostolis ir laiko, ir finansine prasme.

Deja, visuomet apsidrausti, kad nepasikartotų panašūs scenarijai, nepavyksta. Paprastai viskas vyksta pagal panašią schemą: kol kažkoks pastatas ar visa teritorija yra apleista ir joje niekas nevyksta, nelabai kam ji terūpi. Kai paaiškėja, kad ten vyks kokie nors pokyčiai, tuomet visi atsigręžia ir pradeda kelti klausimus, ar pakankamai bus apsaugotas kultūrinis paveldas ir pan. Šie klausimai natūralūs ir gerai, kad jie kyla. Tačiau blogai, kai procesas vyksta atvirkščiai, – svarbūs klausimai užduodami ir pretenzijos keliamos ne pačioje pradžioje, o viduryje darbų.

Tai dažnai atsitinka dėl nesavalaikės ar nepakankamos komunikacijos, neįtraukiant į procesą visų suinteresuotų pusių. Daugiausia problemų ir pasipriešinimo sulaukia tie projektai, kurie yra paviešinami per vėlai. Tai yra, kai visuomenė ir institucijos pastatomi prieš faktą, kad yra planuojamas kažkoks projektas, kurio jau aiški architektūra, o kartais net apdailos medžiagos. Todėl manau, kad panašias situacijas palengvintų išankstinis ketinimų atskleidimas ir tarimasis su bendruomene ir atsakingomis institucijomis kuo ankstesnėse projekto stadijose. Taip būtų užkirstas kelias kartais ne visai pamatuotoms emocijoms.

Kartu su Lietuvos architektų sąjunga skelbdami atvirą tarptautinį architektūrinį konkursą, planavome ir toliau siekiame pasitelkti ambicingus Lietuvos bei užsienio šalių architektus.Karolis Tuinyla
Karolis Tuinyla, projektą vystančios bendrovės „Orkela“ direktorius

Karolis Tuinyla,
projektą vystančios bendrovės „Orkela“ direktorius.

Praėjusių metų pabaigoje nusprendėme paskelbti atvirą tarptautinį architektūrinį konkursą licėjaus ir viešbučio su konferencijų centru projektams.

Viena šio konkurso naujovių ir išskirtinumų – suformuota užduotis surasti sprendimus, padėsiančius atverti komplekso viešąsias erdves kultūriniam vilniečių ir sostinės svečių gyvenimui.

Be to, prie konkurso vertinimo komisijos prisijungti pakvietėme ir žinomus visuomenės atstovus, tarp kurių Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus Valdančiosios tarybos narys Jacques Barbier, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, menotyros mokslų daktarė, dailės istorikė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

Vertinimo komisijoje esantys tarptautinės ir šalies architektų bendruomenės nariai turėtų užtikrinti, kad siūlomi projektai atitiktų geriausią architektūros bei urbanistikos praktiką ir standartus, o visuomenės atstovai – viešąjį interesą ir vilniečių lūkesčius.

Tarptautinio architektūrinio konkurso atvirumas atspindi mūsų siekį rasti visoms pusėms priimtiną sprendimą, kuris padėtų įgyvendinti darnios Vilniaus plėtros viziją. Tikime, kad, pasitelkus architektų bendruomenę ir žinomus visuomenės atstovus, konkurso rezultatai atsakys į visus ekspertams ir visuomenei iškilusius klausimus.

Sulaukėme nemenko susidomėjimo iš konkurso dalyvių, o naujos komplekso perspektyvos turėjo paaiškėti jau kovo viduryje. Tačiau, kaip jau pranešė konkursą organizuojanti Lietuvos architektų sąjunga, sausio pabaigoje Kultūros paveldo departamentas įregistravo naują teisės aktą, nustačiusį naujas komplekso statinių vertingąsias savybes.

Kadangi konkurse dalyvauja ir užsienio architektai, o objektas yra saugomas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, siekiame kartu su Kultūros paveldo departamentu, Kultūros paveldo centru, Lietuvos architektų sąjunga ir kitomis organizacijomis kuo aiškiau išaiškinti apsaugos reglamentą bei sudaryti vienodas sąlygas visiems konkurso dalyviams. Dėl šios priežasties šiuo metu konkursas yra trumpam pristabdytas – iki tol, kol bus parengtas išaiškinimas ir individualus apsaugos reglamentas komplekso teritorijai.

Artimiausiu metu sulaukus ekspertų atsakymo, konkurso sąlygos bus atitinkamai pakoreguotos, nurodant konkrečius apsaugos reikalavimus ir galimybes plėtrai. Tuomet ir tęsime naujų perspektyvų Šv. Jokūbo kompleksui paiešką, adekvačiai pratęsdami konkurso terminus.

Bet kuriuo atveju, komplekso vertingųjų savybių įregistravimas konkurso idėjos nekeičia. Mes tai vertiname kaip dar vieną nuoseklaus proceso etapą, kuris yra būtinas konstruktyviam dialogui su kultūros paveldo apsaugos institucijomis vystyti ir pateisinti vilniečių lūkesčiams, susijusiems su komplekso atnaujinimu.

Kartu su Lietuvos architektų sąjunga skelbdami atvirą tarptautinį architektūrinį konkursą, planavome ir toliau siekiame pasitelkti ambicingus Lietuvos bei užsienio šalių architektus, kartu ieškoti idėjų, kaip sutvarkyti ir apsaugoti paveldo objektą bei pritaikyti buvusios Šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksą šiuolaikinio Vilniaus poreikiams.

Esame įsitikinę, kad konkurso dalyviams iš Lietuvos ir užsienio neturėtų trūkti motyvacijos įveikti visus su šiuo projektu susijusius iššūkius.

Jų pasiūlytas projektas gali tapti senos ir modernios architektūros simbiozės pavyzdžiu ne tik Lietuvai, bet ir kaimyninėms valstybėms, sprendžiančioms tvaraus miestų vystymo klausimus.

Konkurso sąlygų pakoregavimas, tikėtina, leistų pritraukti tarptautinės patirties turinčių projektuotojų, sulaukti originalių idėjų ir visoms pusėms priimtinų sprendinių.Vidmantas Bezaras
Vidmantas Bezaras, Kultūros paveldo departamento direktorius

Vidmantas Bezaras,
Kultūros paveldo departamento direktorius.

Šiuo metu susidariusi situacija labai daugialypė – nei visuomenės, nei kultūros paveldo srities specialistų netenkina tas projektas, kuris stikliniais antstatais apstato ir saugomą bažnyčios, ir vienuolyno kompleksą bei tampa svarbiausia dominante šiame ansamblyje. Tačiau projekto vystytojų nepasitenkinimas sąlygų keitimu jau pradėjus projektavimo etapą taip pat yra suprantamas. Tam tikri anksčiau savivaldos lygmeniu vykę veiksmai, susiję su vertingųjų savybių nustatymu ir planavimo dokumentų keitimu buvusios ligoninės teritorijos dalyje, sukėlė savotišką atoveiksmį, pasibaigusį Vertinimo tarybos akto papildymu ir apsaugos zonos nustatymu. Minimas naujų vertingųjų savybių, apsaugos zonų nustatymo, įpusėjus konkursui, atvejis tikrai nėra skatintinas reiškinys, nors kai kada jis yra tiesiog būtinas. Pasklidus pirmojo projekto vizualizacijai, ir institucijos, ir visuomenė įžvelgė pavojų valstybės saugomam objektui – 7 aukštų stikliniai pastatai tikrai užgožtų visą Jokūbo bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.

Vertinimo taryba pagal naujai pateiktą medžiagą priėmė būtent tokį sprendimą, jis buvo dar pakartotinai apsvarstytas, projekto vystytojai apie tai žinojo, dalyvavo debatuose, bet paveldosaugos reikalavimų neįtraukė į konkurso sąlygas.

Tad dabar galimi du keliai: ilgamečių teisminių ginčų (bandant atšaukti Vertinimo tarybos sprendimus ir įsiveliant į daug metų trunkančias procedūras) arba bendras sutarimas siekti naujos architektūrinės kokybės ir kertinių paveldotvarkos principų išlaikymo. Konkurso sąlygų pakoregavimas, tikėtina, leistų pritraukti tarptautinės patirties turinčių projektuotojų, sulaukti originalių idėjų ir visoms pusėms priimtinų sprendinių. Kadangi investuotojai taip pat sutiko atsitraukti nuo savo maksimalaus plano, šiuo metu vyksta dalykinės diskusijos, iš vienos pusės dalyvaujant jų atstovams ir advokatams, iš kitos – Kultūros paveldo departamento ir jo Vertinimo tarybos, LAS, Kultūros ministerijos ir kitų institucijų specialistams. Ir reikia tikėtis, kad bus surastos konkurso pratęsimą užtikrinančios formuluotės. Kultūros paveldo departamentas yra įsipareigojęs parengti reglamentą, kuriame būtų aiškesni kriterijai dėl galimų apsaugos zonos, vidinio kiemo, atskirų statinių tvarkymo principų.

Suprantu ir investuotojus, tačiau prieš tai vykę žingsniai tikrai nebuvo pavyzdys, kaip tokiais atvejais reikia elgtis. Konkurso medžiaga buvo parengta labai greitai, nesikonsultuojant dėl kertinių paveldosaugos principų, nors vystytojai tikrai žinojo, kokios vertingosios savybės bus naujai tvirtinamos. Žodžiu, trinties yra, bet nesinorėtų, kad teritorija ir statiniai vėl dešimtmečiams liktų stovėti apleisti – jie turi tarnauti naujoms veikloms, bet ir išsaugoti svarbiausias vertingąsias savybes, o bažnyčia ir vienuolynas liktų matomas praeiviams, turistams. Bet vystytojai visada siekia savų tikslų, susijusių su investicijų grąža, ir tai nieko neturėtų stebinti, tačiau ne didžiuoju stikliniu projektu turėtume „puošti“ Lukiškių prieigas. Sprendimo suradimas būtų geras pavyzdys visuomenei, kad galima rasti kompromisą tarp verslo ir viešojo intereso, bet labai nejauku, kai kompromisų buvo siekta tik paveldo sąskaita.

Visiems vienodai suprantamų vertingųjų savybių nustatymo kriterijų įvedimas bei sunorminimas ir yra vienas svarbiausių mūsų institucijos ateities siekių. O ateityje turi būti surasta aiškesnė vertingųjų savybių nustatymo akto, apsaugos reglamento ir teritorijų planavimo dokumentų sąveikos forma – jie turi vienas su kitu derėti, vienas kitą papildyti, detalizuoti.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.