Rūtos Leitanaitės pokalbis su Volume žurnalo paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2025 kuratore Lilet Breddels
Venecijos bienalė – tai savotiškas architektų pasaulio olimpas. Tačiau ar visi joje iš tiesų jaučiasi laukiami? Ar architektūra kalba visiems, o gal vis dar tūno savo burbule – išrinktiesiems, profesionalams, tiems, „kurie supranta“? Olandijos žurnalo „Volume“ paviljono instaliacija Bursting Bubbles (liet. „Sprogstantys burbulai“) meta iššūkį šiam burbului – tiek architektų bendruomenės, tiek pačios bienalės.
Tai žaisminga, bet ir kritiška erdvė, kurią sudaro trys dalys: pokalbiai, programėlė ir suvenyrai. Ir visa tai telpa mažame paviljone Giardini soduose, kur žiūrovai kviečiami išbandyti savo laimę „nagų“ automatu – lyg vaikystėje. Tačiau šį kartą prizas – ne plastikinis žaisliukas, o architektūrinė provokacija.
Instaliacijos kūrėjai – žurnalas ir platforma Volume, žinomi tuo, kad architektūrą traktuoja ne kaip formalų meną, o kaip socialinį veiksmą. Kuratorė Lilet Breddels pabrėžia: „Tai ne dar viena ekspozicija apie dar vieną pastatą. Tai bandymas išplėsti architektūros supratimo ribas ir atverti ją ne keliems, bet daugeliui.“
RL: Volume paviljonas Bursting Bubbles” bienalės kontekste – netikėtas, linksmas ir provokuojantis. Koką žinutę siunčia pievoje pastatytas atrakcionų parko aparatas ir jį lydintis turinys?
Lilet Breddels : Tai instaliacija, kurią sukūrėme kartu su Olandijoje leidžiamu „Volume“ žurnalu. Žurnalas visada siekia metaforiškai „sprogdinti burbulus“. „Volume“ leidžiamas du kartus per metus, ir kiekvienas numeris turi temą, skirtą žvelgti už architektūros ribų.
Mus domina ne tik pastatai, bet ir socialinė struktūra, politika, finansai, aplinka, kuri supa architektūrą. Taigi, kalbame apie aplinkos formavimą pasauliniu mastu, siekiame grąžinti architektūrai kultūrinę bei politinę svarbą. „Bursting Bubbles“ – tai bandymas susprogdinti burbulus, kuriuose gyvename.
Ne tik architektūros burbulą, bet ir pačios Venecijos bienalės burbulą. Juk dažnai ši paroda būna orientuota į profesionalus, jos kalba sudėtinga, o turinys – perkrautas. Architektūros bienalės atidarymo savaitę čia susirenka pasaulio architektų bendruomenė. Visi jaučiasi tokie susiję, svarbūs, matomi. Bet paprastai po atidarymo šurmulio viskas nutyla ir lieka tik turistai.
Tad mes norime, kad architektūra bendrautų su platesne auditorija. Bienalėje norėjome sukurti erdvę, kuri kalba paprasčiau, žaismingiau, bet ne mažiau svarbiai.
RL: Ką reiškia tie burbulai, apie kuriuos kalbate?
Lilet Breddels: Tai metafora. Architektūros praktikoje dažnai kalbamės tik su savo kolegomis, kitais architektais. Tačiu Venecijoje lankosi šimtai tūkstančių turistų, kurie niekada neužeina į Bienalės paviljonus. Mes norime, kad pasakojimai, kurie skamba Bienalėje, pasiektų platesnę visuomenę. Todėl instaliaciją sukūrėme žaidimo forma. Paviljono idėja kilo iš klausimo: kaip pasiekti tuos, kurie paprastai nebūtų įtraukti? Turistą, praeivį, vaiką.
Suvenyras – tai kasdienis, pažįstamas objektas. Mūsų paviljonas – mechaninis „griebiančių nagų” aparatas, toks, kokių rasite bet kuriame atrakcionų parke. Jo viduje yra plastikiniai burbulai su tam tikru prizu. Lankytojai gali bandyti juos ištraukti. Tai labai žaisminga, bet tuo pačiu ir prasminga.
Kiekviename burbule – po Venecijos suvenyrą, prie kurio transformacijos prisidėjo įvairūs Olandijos architektai. Tai pigūs, visiems iki skausmo pažįstami suvenyrai – magnetukai, dekoratyvinės skulptūrėlės, atvirukai ir panašiai.
Mes paprašėme architektų, kad pergalvotų tradicinį tokių suvenyrų dizainą, ir transformuotus suvenyrus įdėjome į savo burbulų mašiną. Prie iniciatyvos prisijungė dešimt Olandijos architektūros biurų – Mecanoo, Studio Nauta, SuperUse, ZUS, Inside Outside, HanHe, Studio la-di-da, Falsework.
Jų kūriniai – tai magnetukai, sukurti iš eskizinių modelių, kurie kadaise įkvėpė architektūrines idėjas; tai atvirukai, kurie atskleidžia ne tik vaizdą, bet ir istoriją; tai marškinėliai, rodantys klimato pokyčių dviprasmybę. Flooded Venice – tai stiklinis rutulys su miniatiūrine užlieta Venecija.
O AS FOUND pakabukai sukurti iš tikrų Venecijos griuvėsių. Kiekvienas suvenyras kalba apie aktualią temą: tvarumą, klimato krizę, Venecijos potvynius, medžiagų antrinį panaudojimą, atmintį, estetiką ar perteklinį turizmą.
Didžioji dalis tokių perdirbtų suvenyrų nugulė Venecijos suvenyrų parduotuvėlėse. Bienalės pabaigoje bus labia įdomu pasitikrinti, ar juos kas nors pastebėjo ir pirko.
RL: Suvenyrai yra tik viena instaliacijos dalis?
Lilet Breddels : Be suvenyrų, turime ir Bursting Bubbles Conversations – pokalbių seriją, kuri jungia architektus su kitų sričių atstovais. Pavyzdžiui, Rem Koolhaas kalbasi su istoriku Sjeng Scheijen apie ideologinius naratyvus ir Rusijos vaizdinį Vakaruose.
O architektė iš Zuloark diskutuoja su teatro režisieriumi Roger Bernat apie kolektyvinę atmintį ir fikciją kaip projektavimo metodą. Šie pokalbiai kelia klausimą: kaip išeiti iš disciplininio uždarumo, kaip architektūra susijusi su kitomis disciplinomis?
Trečioji paviljono dalis – tai mobili eksperimentinė programėlė, skirta lankytojams orientuotis pačioje Bienalėje.
Bienalė pristato milžinišką kiekį labai specifinės informacijos. Net architektams viską pamatyti, suprasti yra iššūkis, jau nekalbant apie neprofesionalus. Čia į pagalbą ateis mūsų sukurta programėlė. Pvz., jei esate santechnikas iš Venecijos, turite tik vieną dieną ir jus domina tik vandentiekio sistemos, Rytų Europa ir, tarkime, mada – ši programa sudarys maršrutą, pritaikytą būtent jums.
RL: Ar ši programa veiks ir kituose meno, kultūros festivaliuose ne tik Venecijoje?
Lilet Breddels : To tikimės. Dar nesame pasirašę sutarčių, bet jau dirbame su dviem olandų institucijomis – Olandijos dizaino savaite ir Tarptautine architektūros bienale Roterdame. Programėlė bus pritaikyta ir kitoms didelėms parodoms. Tikimės, kad tai virs universaliu įrankiu.
RL: Kaip lankytojai reaguoja į jūsų paviljoną?
Lilet Breddels : Reakcijos labai įdomios. Jauni žmonės pirmiausia ateina dėl žaidimo. Tačiau paskui jie susidomi, pradeda klausinėti, vartyti žurnalą Volume, domėtis programėle. Daugelis nieko nežinojo nei apie ją, nei apie mūsų platformą. Taigi iš žaismo gimsta pokalbis. Būtent to ir siekėme.
RL: Ar manote, kad pati Bienalė – tai taip pat burbulas?
Lilet Breddels : Tikrai taip. Aš pati anksčiau lankydavausi tik meno bienalėje. Architektūros bienalės net nežinojau. Ir atvirkščiai – daugelis architektų nežino, kas vyksta meno paviljonuose. Tai – paraleliniai pasauliai. Bienalė tampa muge profesionalams. Tačiau čia eksponuojamos idėjos, kurios aktualios visiems – apie klimatą, miestus, bendruomenes.
Todėl ir mūsų tikslas – ne dar viena ekspozicija, o būdas jungti skirtingas auditorijas. Manau, kad architektūros bienalės turinys vertas daug didesnės auditorijos. Ne tik architektų, bet ir politikų, visuomenės. Norime, kad programėlė padėtų lankytojams suprasti, ką jie mato. Naudojame dirbtinį intelektą – gal ateityje programa galės net paaiškinti, jei kas nors pasakys „nesuprantu, paaiškink”.
RL: Ką patartumėte architektams, kurie nori dalyvauti Bienalėje, bet abejoja, kaip patraukti lankytojo dėmesį?
Lilet Breddels : Tai senas klausimas, kurį vis sau užduodu – kaip pateikti architektūrą parodose? Architektūrą sunku išsireikšti per ekspoziciją. Planai, maketai parodose daugeliui nepatrauklūs ir nesuprantami. Dabar vis daugiau architektų tampa tyrėjais. Bet tada Bienalė virsta knyga ant sienos – ten daug teksto, mažai iliustracijų.
Lankytojai, kurių laukia visa diena ant kojų ir daugiau nei 100 Bienalės paviljonų, tikrai nenori skaityti stovėdami. Tokiuose kontekstuose reikia paprastumo, bet ne banalumo.
RL: Ką manote apie kritiką, kad Bienalėje vis mažiau architektūros, o vis daugiau socialinių temų?
Lilet Breddels : Nesutinku, kad tai blogai. Aš pati ne itin domiuosi pačia architektūra, labiau – jos poveikiu visuomenei. Architektūra turi būti susijusi su tuo, kam ji skirta: kas, kokioje aplinkoje gyvens.
Architektūra – tai sociali profesija. Ji neturi tapti tik estetine savirealizacija. Bienalė turi būti atvira platesnei auditorijai. Architektai visada turės savo erdves kalbėtis tarpusavyje – tai gali būti knygos, konferencijos. O Bienalė turi atsiverti pasauliui.
Volume paviljoną Venecijos architektūros bienalėje 2025 kūrė kuratorių komanda: VOLUME: Stephan Petermann, Francesco Degl’innocenti, Maria Mazzanti, Lilet Breddels, Xi Zhang; Innervation: Tyler Kolody, Jameson Jones- Doyle, Goda Go, and Jon Nuss.
Nuotraukos: : Giulia Virgara
Remia: Lietuvos kultūros taryba
