Kalbėjosi Aušra Nyman

Versdami Lietuvos didžiųjų miestų senų nuotraukų albumus, matome praeityje buvusias gana gyvybingas miestų pakrantes: žmonės maudėsi, skalbė, žvejojo, plukdė sielius, plaukiojo laivais ir laiveliais. Kai visaverčio gyvenimo požymiu tapo automobilis, didmiesčių centrines dalis nuo pakrančių atskyrė intensyvaus eismo magistralės. Ar mes vėl grįšime į pakrantes – įžvalgomis dalijasi „DO architects“ komandos architektai, sėkmingai įgyvendinę Svencelės, naujos rekreacinės gyvenvietės su uostu ir kanalų sistema, projektą.

Svencelės vizija gimė dar prieš gerą dešimtmetį. Šiandien šis projektas jau gyvai iliustruoja, kaip kompleksiškai planuojama teritorija kuria itin šiuolaikišką ir gyvybingą gyvenvietę ant Kuršių marių kranto. Gatvės šioje gyvenvietėje panašesnės į parko taką nei į tradicinę gatvę – gausiai apželdinamos medžiais ir krūmais, su aiškiai išreikštu pėsčiųjų prioritetu, jos tampa kokybiškų, į žmogų orientuotų erdvių sistema. Taip kuriama jauki bendruomeniška žaidimų ir pasivaikščiojimų erdvė, kurioje automobiliai yra tik svečiai. Vandens kanalai tarnauja kaip vandens transporto jungtis, privatumą sukuriantis natūralus barjeras tarp sklypų ir emociškai patrauklus kiemo pramogų elementas. 

Svencelėje žmogaus santykį su vandeniu jau galime pamatyti. Kas šiandien skatintų glaudesnius miestų ryšius su upių, jūros pakrantėmis?

Algimantas Neniškis: Tai turbūt daugiausia žmonių įpročių, tradicijos klausimas, kurį formuoja aplinka ir jos siūlomos galimybės. Keliaudami po kitas šalis, kurios vandenį jau įpina į savo viešąsias erdves, stengiamės ko nors pasimokyti. Kelionėse žavimės rekreaciniais uostais ir krantinėmis. Pas mus tikrai galėtų būti didesnė rekreacinių uostų plėtra.

Kalbant apie rekreacinius uostus Lietuvoje, nelabai turime pavyzdžių. Didieji uostai dažniausiai traktuojami kaip valstybės infrastruktūros objektai: planuojami srautai, pralaidumas. Dideliuose uostuose viskas vyksta valstybei finansiškai naudingu, gerokai stambesniu masteliu – sėkmė, kuri paprastam žmogui neapčiuopiama. Tad santykis neatsiranda.

Paskutinėje konferencijoje, skirtoje uostų temai, pajutome akivaizdų skirtumą tarp uždaro pramoninio ir mūsų Svencelės rekreacinio uosto, kurį projektavome kaip viešąją erdvę. Svencelėje uostas yra tarsi fontanas, atliekantis vandens, kaip sėkmingos viešosios erdvės, vaidmenį. Planuojant Svencelę kaip viešąją erdvę, buvo daugiau pritaikomumo žmogui, dėmesio detalėms. Viskas numatyta žmonėms – kavinės, prieplaukos, žaliosios zonos. 

Ignas Uogintas: Santykis atsiranda, kai viešoji erdvė yra ne tik tranzitinė. Svarbu, kad žmonėms būtų jauku ir patogu, smagu ten leisti laiką. Tas pats ir su pakrantėmis – svarbu įgalinti žmones ką nors jose daryti: prisišvartuoti, išsimaudyti, daryti mankštą. Uostų teritorijos dažnai uždaros, neturėdamas laivo, į jas nepateksi, o Svencelėje yra visiškai atvira erdvė visiems, net ir pašaliečiams su dviračiais, mamoms su vaikais, turistui ar šiaip išėjusiam pabėgioti. Čia rasi ne vieną terasą ar medžiu apkaltą krantinę prisėsti pokalbio. 

Jūs kalbate apie uostus. Tačiau pakrantės yra ne tik jie?

Algimantas: Tas pats urbanistinis principas, kaip kalbant apie gatves. Jeigu gatvės uždaros, į jas neišeina langai, tai jos neatrodo saugios. Viešoji erdvė saugi ir gyva, kai yra užpildyta žmonių. Kai ją riboja terasos, priklausančios gyventojams, ji yra pravažiuojama. 

Kalbant apie uostus, pakrantes ar gatves, prisideda svarbus daugiafunkciškumo momentas. Ką tik, su gausiu kitų architektų būriu, baigėme Kauno miesto krantinių studiją, organizuotą LAS Kauno skyriaus. Analizavome miesto sąlytį su vandeniu ir pasigilinę supratome, kad jau ir anksčiau buvo urbanistinių uostų užuomazgų. Studijoje juos akcentavome ir siūlėme vystyti. Nagrinėjome ne tik uostus, bet ir paprastą priėjimo prie vandens galimybę. Tolstant nuo miesto centro taip pat pilna galimybių: pavyzdžiui, gali būti vystoma ir šiandien populiari baidarių nuoma, kur šalia, sutvarkius krantinių nuolydžius, gali įstumti į vandenį kateriuką, o jeigu važiuoji dviračiu pro šalį, turi gauti ir kavos. Ilgainiui atsiranda ne tik kavinė, bet ir būstas jos savininkui viršutiniame aukšte – kad degtų šviesa, žiburys teiktų saugumo jausmą. Viskas stebint vandenį.

Ignas: Turbūt taip pat svarbu ir nepriešinti skirtingų žmonių įpročių. Pavyzdžiui, yra tendencija dvidešimto amžiaus miestuose pėsčiųjų ir automobilių srautus atskirti, tačiau patirtis rodo, kad šios miestų dalys nuo to netampa saugesnės. Priešingai, išdėsčius pėsčiųjų ir transporto srautus vienus šalia kitų, sukuriama gyvesnė ir todėl saugesnė erdvė. Tas pats su pakrantėmis. Kad miestai ir pakrantės būtų saugesnės, prie jų turi būti ir pakankamai geras privažiavimas, sustojimas, atėjimas pėsčiomis, suoliukai, terasa, privažiavimas produktams į krantinės restoraną, žodžiu, turi būti patogu skirtingiems vartotojams: tiek automobiliu, tiek dviračiu, vežimėliu ar pėstute. 

Akcentuojate saugumą. Ar tai svarbi viešosios erdvės dimensija, kad ir kur būtų – miesto vidury ar netoli pakrantės?

Algimantas: Vilniaus senamiestyje, kur gyvenu, jau net trejus metus kieme nerakinu dviračio. Kiekvienai erdvei svarbu orientacija, langai, vitrinos, žvelgiantys į ją, – kai žinai, kad žmogus tave stebi, nes rūpi, kas vyksta jo erdvėje, tarsi tai būtų jo paties kiemas. Tuomet nelieka abejingų ir galima jaustis saugiai. Tokia yra saugios erdvės galia. Ir tai tinka visur – tiek pakrantėje, tiek senamiesčio gatvelėje.

Ignas: Ši hierarchija ir tokios erdvės senamiesčiuose neatsirado savaime. Niekas to naujai neišrado, nesugalvojo. Tiek funkcijų, tiek privačių (mano), bendruomeniškų (mūsų) ir viešųjų (visų) erdvių dermė buvo formuojama, sluoksniavosi šimtmečiais. Ir tai veikia visur.

Ar svarbu, kad palei pakrantes formuotųsi ne tik dviračių takai, kas, aišku, taip pat labai sveikintina, bet ir aikštės su kavinukėmis, kurias ką tik minėjote? 

Algimantas: Be jokios abejonės. Kadaise atitolę nuo pakrančių, mes tik dabar prie jų vėl pratinamės. Svarbu, kad jose būtų įdomios veiklos ir būriuotųsi žmonės, nes jie traukia vieni kitus. Gatvėse yra pirmi komerciniai aukštai, muziejai, kur žmonės eis, nes yra kur paganyti akis. Pakrančių teritorijose taip pat svarbu, kad formuotųsi rekreacija – kavinės, poilsio zonos, kad ne tik bėgikams ten būtų patrauklu leisti laiką. 

Ignas: Pridėčiau, kad svarbu tinklas (cirkuliacijos apžiedinimas), kad būtų bent kelios stotelės. Funkcija nebus sėkminga, jeigu bus tik viena. Kad, tarkime, su baidare vienoje įlipęs, galėtum nuplaukti ir išlipti kitoje. Turime Vingio parko pavyzdį, kai vienoje upės pusėje yra rekreacinis parkas, pilna žmonių, tačiau nėra tinkamo ryšio su kitu krantu – Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniu. O ten taip pat yra nuostabi pakrantė ir gražūs šlaitai, atsiveria įspūdinga panorama. Kai bus pėsčiųjų tiltas, ši situacija išsispręs, ir atsiras nuostabi, galiu lažintis, labai populiari pasivaikščiojimo trasa palei Neries pakrantes palei Vingio parką link naujojo pėsčiųjų tilto, o grįžtant kitu krantu, palei Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio pakraščius link Žvėryno. Toks pakrančių žiedas.

Kodėl Vilniuje iki šiol nėra kokių nors didesnių ar reikšmingesnių rekreacinių pramogų zonų pakrantėse, išskyrus prie Baltojo tilto, kurios trauktų žmones? 

Algimantas: Vyrauja akivaizdus stereotipas – sostinę dar įprasta laikyti labiau verslo, darbo veiklos vieta. Nėra spaudimo iš miestiečių, net lūkesčių. Vilniaus miestas nelaikomas rekreaciniu ar poilsio, kaip, tarkime, Nida ar Juodkrantė, kur visas veiksmas vyksta pakrantėje. Tačiau Vilnius yra apsuptas miškų masyvų, išsaugotas gamtinis karkasas ir jau dabar formuojasi rekreacinė ašis tiek palei Neries pakrantę, tiek ir jungianti skirtingas miesto dalis. Galima važiuoti dviračiais nuo Valakampių iki Vingio parko, bet kažkodėl nekyla mintis sustoti, išsimaudyti. Panašiai iš pradžių buvo Svencelėje. Vasarą marios buvo užmaurojusios, žydinčios. Draugai, kai papasakodavome idėją apie kanalus, kraipė galvas ir netikėjo, kad pavyks sutvarkyti jų pakrantes taip, kad jose vyktų net ir nedidelių privačių katerių laivyba. Todėl matome, kad pirmiausia būtina atsisakyti stereotipų ir tas erdves atverti. 

Buvimas mieste yra fantastiškas, jame nėra nuobodu. Buvo laikas, kai sparčiai dygo biurų pastatai, tačiau miestas turi dar didesnį potencialą pritraukti daugiau jaunų gerų specialistų. Kad čia būtų geriau nei Londone, kur pasiekti darbo vietą tenka sugaišti pora valandų. Atostogauti galima važiuoti ir į Nidą, tačiau savaitgaliais turėtų būti smagu leisti laiką miesto, kuriame dirbame, rekreacinėse vietose. 

Kitose šalyse žavimės parkais, kavinėmis pakrantėse, ypač olandų kvartalais, kur į namus beveik įplauki laiveliu. Tokią Jūs sukūrėte ir Svencelę. Tačiau apskritai mes vis dar nutolę nuo upių. Kas riboja prieigą: teisiniai reguliavimai, gamtosauga? O gal mūsų pačių nesaugumo prie vandens jausmas?

Ignas: Lietuvoje gyventojų tankumas niekada nebuvo didelis, žemės turėjome pakankamai, todėl nebuvo poreikio šlietis prie vandenų. Taip pat čia žemė derlinga beveik visur, ne tik aplink upes. Olandijoje žemės trūkumas istoriškai spaudė artėti prie vandens, ji nuo seno buvo jūrinė valstybė, turėjo išvystytą laivybą ir prekybą su tolimais kraštais. Kanalai atliko ir drenavimo, melioracijos vaidmenį. Malūnai buvo vandens pompos vandeniui iš žemutinių, užliejamų slėnių pašalinti. 

Algimantas: Svarbu įvertinti ir ledonešį, kuris pavasarį, ypač sraunesnėse, didesnėse upėse, gali apgadinti statinius, esančius vandenyje arba prie jo. Šios problemos neturi piečiau nuo mūsų esantys kraštai. 

Reguliavimai yra palankūs gyvenimui ir viešosioms erdvėms šalia Lietuvos vandens telkinių: uostui nėra sanitarinių zonų ribojimų, o gyvenamajam pastatui – 7 m pločio pakrantės sanitarinė zona. Svencelės kaime, kuris dabar jau tapo gyvenviete, buvo 2,5 m atstumo ribojimas. Svencelėje besikuriantys žmonės mėgsta vandenį, jie tęsia tradicijas, nes yra sistema gyventi šalia vandens. Ir vaikai nuo mažens pratinami saugiai elgtis. 

Ignas: Vilniuje palei krantinę nereikia jokių atitvarų, nes Neris yra sekli, o krantinė neaukšta, net ir įkritus į vandenį, tik sušlapsi ir iškart iššoksi lauk. Kas kita yra Kaune, palei Nemuną yra tvorelė, nes aukštis iki vandens paviršiaus – apie 4 metrus. Visai kitoks santykis su vandeniu, visai kita saugumo situacija. Tuomet jau architekto kompetencija, kaip suprojektuoti, kad būtų ir santykis, ir geras mastelis, ir saugumas. Vilniuje, pažiūrėjus į senovines nuotraukas, matyti, kad žmonės maudėsi, žvejojo, o pažvelgus į Kauno nuotraukas, kad ten buvo didelis pramoninis uostas. Tai rodo, kad santykį su vandeniu kadaise turėjome. 

Panašu, kad reikia pradėti keisti savo įpročius?

Algimantas: Miestų tendencijos yra labai giminingos, nes buvo panašus jų istorinis vystymasis – senamiesčiai, pramoninės teritorijos. Laikmetis rodo, kad mums vėl metas sugrįžti į pakrantes, planuoti viešąsias erdves jose, želdinius, lėtinant eismą, mažinant taršą. Tai yra neišvengiama, tik gaila, kad mes vis dar vejamės kitas šalis. 

Ignas: Akivaizdu, kad turime pradėti gyventi tvariai. Tačiau tai darydami, neturime jaustis blogai ar kentėti. Priešingai, naujos patirtys sukurs pridėtinę vertę tiek gyventojams, tiek miestui. To ir turėtume siekti. Gera tame pačiame mieste galėti ir atkakliai dirbti, ir visa širdimi ilsėtis.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 VIEŠOSIOS ERDVĖS