Nuo Vilniaus senamiestį juosiančių kalvų atsiveria nuostabi sostinės panorama su namų stogais. Senose graviūrose ar nuotraukose galima pamatyti užfiksuotas įvairiausių formų, stiliaus ar dydžių plokštumas ir vos vieną kitą tūrinį stoglangį. Bet šiandien situacija kita. Istorinėje sostinės dalyje įrengiamų stoglangių ir palėpių gausa tampa itin aktualia problema, turinčia įtakos senamiesčio architektūrinei ir urbanistinei vertei, visumos savitumo išsaugojimui. Kaip ją spręsti? Apie tai – pokalbis su architektu Augiu Guču.

[su_quote cite=”Augis Gučas”]Mes, lietuviai, esame kiek kitokia publika, ir mūsų sprendimai labai priklauso, sakyčiau, nuo mūsų nacionalinio charakterio. Daugelis mūsų esame gana pragmatiški, mums rūpi išspausti kuo daugiau naudos.[/su_quote]

Vilniaus senamiestis yra tikras stebuklas savo nepakartojama senąja architektūra ir senove dvelkiančiomis gatvelėmis. Tik jau nebeįmanoma nepastebėti naujų pastatų, visiškai nederančių prie unikalaus stiliaus paveldo, ar visumą darkančių griozdiškų stogo langų. Kaip manote, ar stoglangiams vieta mūsų sostinės senamiestyje?

Tūrinis stoglangis yra tam tikras naujadaras – tradiciškai praeityje jų daug nebuvo. Gerokai anksčiau su stoglangiais senamiestyje stengėmės tvarkytis labai griežtai, nes manėme – geriau, kad jų būtų mažiau ar iš viso neatsirastų, ypač į aikštes atgręžtuose senoviniuose pastatuose.

Tačiau gyvenimas šią nuostatą smarkiai pakoregavo. Žmonės sostinės senamiestyje labai geidžia tūrių – tiksliau, palėpių patalpų erdvių, nes tai – pinigai, tad atsilaikyti prieš tokius jų pageidavimus nebegali.

Manau, kad stoglangių įrengimą sostinės istorinėje dalyje reikėtų griežčiau prižiūrėti. Tai, beje, ir bandoma daryti. Vienas reikalavimų – neleidžiama, kad stogo langai būtų didesni už pastatų langus.

Net keletą amžių barokiniai didikų rūmai – Pacų rezidencija – sostinės senamiestyje buvo viena didžiausių Vilniaus puošmenų. Po restauracijos rūmai tapo viešbučiu „Pacai“ su daugybe stogo langų. Kaip manote, ar jie dera prie raudonų čerpių stogų? Kaip vertinate šį projektą?

Pacų rūmuose Vilniaus Didžiojoje gatvėje, šiuo metu besipuikuojančiuose atkurtais aukštais stogais, panašių stoglangių, be abejo, tais laikais nebuvo. Šiandien viešbutyje „Pacai“ stoglangių daug, bet, mano manymu, jie sukomponuoti išties neblogai. Pabandyta prisitaikyti prie stiliaus ir apskritai prie architektūrinės visumos. Atvirai pasakius, net neįsivaizduoju, kaip, atkūrus tokias milžiniškas palėpių erdves, būtų galima jų neįrengti ir kartu išvengti stogo langų. Projekto įgyvendinimo metu, manau, buvo rastas labai neblogas architektūrinis sprendimas.

Kaip manote, ar stoglangių įrengimui Lietuvoje, ypač Vilniaus senamiestyje, turi įtakos vienos ar kitos užsienio šalies pavyzdžiai?

Galbūt. „Velux“ tipo stoglangių senamiestyje privengiame, žiūrime įtariai, kai, pavyzdžiui, austrai juos labai ramiai įrengia net rūmų ar kitų kultūros paveldo pastatų stoguose.

Viena priežasčių, kodėl panašių stoglangių įrengimą senamiesčiuose vertiname prieštaringai, yra pakintantis bendras stogų vaizdas nuo pradėjusių švytėti veidrodinių stiklų. Tarkime, estai Taline puikiai sugeba be jų apsieiti. Pačioje pradžioje, vos tik atsiradus naujos kartos stoglangiams, jie įteisino griežtus reikalavimus, kad palėpės – t. y. stogų vaizdas – turi išlikti autentiškos. Estijos sostinės Talino senamiestis yra labai nedidelis, ir estai jį labai saugo nuo abejotinų architektūrinių sprendimų.

Mes, lietuviai, esame kiek kitokia publika, ir mūsų sprendimai labai priklauso, sakyčiau, nuo mūsų nacionalinio charakterio. Daugelis mūsų esame gana pragmatiški, mums rūpi išspausti kuo daugiau naudos. Vilniaus senamiestyje dažnai įrengiami stoglangiai ne tik ir ne tiek todėl, kad dienos šviesa patektų į palėpę, bet ir siekiant padidinti jos tūrį, praplėsti patalpos plotą. Jokia paslaptis – sostinės senamiestyje kiekvienas kvadratinis metras kainuoja nemažus pinigus, ir būsimi patalpų pardavėjai preciziškai skaičiuoja, kad turėtų kuo didesnę investicinę grąžą. Nėra lengva, nes didžiausia kova ir verda būtent dėl tūrinių stoglangių dydžio.

Ko turėtume imtis, kad stoglangiai Vilniaus senamiestyje nedarkytų bendro urbanistinio vaizdo?

Vienas svarbių reikalavimų – į senosios sostinės dalies aikštes neįsileisti „veliuksų“. Jei gatvė siaura, stoglangiai nekrenta į akis, nieko baisaus, galime juos įrengti, bet čia tampa svarbu, ar jų nematyti iš tolesnių apžvalgos taškų. Kalbant apie tūrinius stoglangius, ypač jei stoglangių langai projektuojami didesni nei kiti pastato langai, tokių įrengti nevalia. Toks reglamentas tarsi egzistuoja, jo stengiamasi laikytis, bet pažeidimai kartais praslysta. Ilgainiui sumanyta stoguose kabinti specialias žaliuzes, bet pasirodė, kad šios dar labiau matomos nei „veliuksai“.

Mano įsivaizdavimu, minėtose erdvėse turi būti nedidelis skaičius stoglangių, o šie privalo būti pritaikyti stilistiškai – derėti prie vyraujančios architektūros, o jų skaičius turi būti labai nuosaikus. Stoglangių skaičius turi būti parenkamas pagal namo architektūrą, stilių, charakterį. Ir spręsdami šiuos dalykus neturėtume būti tik biurokratais. Nebus gerai, jei projekto priežiūros tarnyba, ketindama leisti ar drausti įsirengti stoglangius, aklai vadovausis vien tik vienu ar kitu paragrafu.

Kokią išeitį matytumėte? Kiek šiuo atveju svarbus Vilniaus miesto kultūros paveldo vertinimo tarybos, kurios nariu esate, balsas?

Tokiais atvejais vis dėlto būtina atsakomybė ir visumos matymas. Kitaip tariant, pateikiami projektai turi būti objektyviai ir realiai vertinami.

Oficialūs kultūros vertybių sostinės senamiestyje išsaugojimo tvarkos žinovai yra Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius ir Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Paveldosaugos skyrius. Nustatytas reglamentas, reikia jo laikytis. Tačiau džinas iš butelio paleistas, ir padėtis ne visada kontroliuojama.

Kai kurie projektų senamiestyje sumanytojai kartais nukreipiami į Vilniaus miesto kultūros paveldo vertinimo tarybą, kuriai priklausau, ir paprašo konsultacijos. Šios tarybos balsas tėra patariamasis, tačiau į mūsų nuomonę dažniausiai atsižvelgiama, ir tai yra gerai.

Mano patarimas būtų toks: būkime demokratiški, bet disciplinuoti – nebūkime jovališki ir chaotiški. Senamiestyje jau yra vietų, kuriose architektūrinė visuma sudarkyta. Negerai, nes turi būti kažkokios ribos. Šiaip jau derėtų atminti: kuo Vilniaus senamiestyje stoglangių bus mažiau, tuo mūsų senasis miestas atrodys geriau, ypač žvelgiant iš aukščiau esančių apžvalgos taškų.

O kol kas pagal savo dabartinį būdą – civilizuotumo lygį – Vilnius yra akivaizdi Rytų Europa. Latviai ir estai už mus yra gerokai vakarietiškesni, europietiškesni. Lenkai taip pat. Laikas ir mums pasitempti.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.