Šlaitinis ar plokščiasis stogas – tokią dilemą sprendžia tiek individualiųjų, tiek visuomeninių pastatų savininkai. Specialistai vieno patarimo taip pat neturi: renkantis stogo konstrukciją ir dangą ne mažiau nei klimato sąlygos ar eksploatacija svarbu kraštovaizdis ir architektūrinė koncepcija.

Plokščiasis ar šlaitinis – argumentuotai

Architektų biuro „Tvyro ore“ architektas Vytautas Avietynas skaičiuoja, kad yra suprojektavęs daugiau plokščiųjų nei šlaitinių stogų. O pasirinkimą, kurį stogą rinktis, daugiausia lemia ne klimato sąlygos, o užsakovo ambicijos, sklypas, kontekstas, aplinka, galiausiai architekto nuojauta. Pavyzdžiui, jei kaimynystėje vyrauja pastatai šlaitiniais stogais, išsišokti, architekto žodžiais, nereikėtų. Užsakovų norai taip pat įvairūs: vieni žavisi palėpėmis, stoglangiais, kiti palėpei nenori aukoti erdvės.

Plokščiasis eksploatuojamasis stogas, V. Avietyno teigimu, vis dar egzotika: sprendimas brangus ir sudėtingas. Juolab kad žemės taupyti nereikia, o ir klimatas pretenzingas. Visgi yra romantikų, kurie nori būtent eksploatuojamojo stogo. Tik dažniausiai juo taip ir nesinaudoja. Apželdintų stogų, anot architekto, taip pat teko projektuoti, tik šis sprendimas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Statant energiškai efektyvius pastatus, ypač A++ ar pasyviuosius, plokščiasis stogas padeda lengviau pasiekti keliamus sandarumo reikalavimus. Įrengiant šlaitinį stogą, ypač jei pasirinktos nesertifikuotos gegnės iš kaimyninių lentpjūvių, sandarumą užtikrinti tampa sudėtingiau.

Plokščiajam stogui galima naudoti bituminę arba PVC dangą, kuri yra brangesnė, bet paprasčiau eksploatuojama. Šveicarai rado būdą, kaip dar labiau prailginti plokščiųjų stogų tarnavimo laiką: ant jų pila baltų akmenukų.

Saulės moduliai gali būti montuojami įleidžiant juos į stogo dangą, montuojant kaip stiklinius fasadus, įmontuojant į šiltinimo sluoksnį ar panaudojant kaip pastoges ir užtvaras nuo vasaros saulės.

V. Avietynas paaiškino, kad architektai atsinaujinančių energijos šaltinių sprendimus gali parinkti apgalvotai, derindami prie namo architektūros, taigi, namo estetikos nebetenka aukoti dėl efektyvumo. „Saulės moduliai ant stogo estetinio vaizdo nedarko, aš už tai, kad būtų montuojami saulės moduliai, o ne storinamos sienos arba montuojami langai dviem rėmais. Jei pastato projektas kokybiškas, saulės moduliai nesugadins architektūros. Geriau atsisakyti židinio, bet rinktis modulius. Židinys niekada neatsipirks, priešingai nei saulės moduliai“, – komentavo architektas.

Architektas, prieš pradėdamas projektuoti pastatą, užsakovams primena apie šią galimybę, bet, V. Avietyno žodžiais, priimti sprendimą diegti saulės modulius niekada nevėlu.

Patogumas ar kaina?

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto docentė dr. Rėda Bistrickaitė pritaria, kad, net ir vertinant Lietuvoje itin nepastovias klimato sąlygas, išskirti vieno stogo tipo nereikėtų. Montuoti saulės kolektoriams tinkamiausi šlaitiniai stogai, ant jų galima įrengti saulės baterijas, pavyzdžiui, integruotas į čerpes, tokio stogo nereikia vaduoti nuo storo sniego sluoksnio, ant jo nesikaupia vanduo po gausesnio lietaus.

Stogo tipą R. Bistrickaitė pataria rinktis atsižvelgiant į kraštovaizdį. Jei pastatas projektuojamas rajone, kuriame vyrauja šlaitiniai stogai, labai svarbu prisiderinti prie bendro aplinkos vaizdo. Visgi dažniausiai sprendimas priklauso nuo užsakovo pageidavimų: ar jam reikia palėpės, kampų, nuolydžių, būna, kad jis būtinai nori palėpės, žavisi šlaitiniu stogu. Arba jei būtinai nori čerpių ar skardinės stogo dangos. Kita vertus, jei nenorime matyti stogo, sprendimas – rinktis plokščiąjį stogą su bitumine arba PVC danga.

Ar, atsižvelgiant į klimato sąlygas, šlaitinis stogas patogiau? „Taip, šlaitinis patogiau. Ant jo nesikaupia lietaus vanduo ar sniegas, lapai, spygliai. Plokščiojo stogo įlajos gali užšalti, tuomet būtina nutiesti šildantį kabelį, atitirpinti susikaupusį ledą. Eksploatacijos atžvilgiu šlaitinis stogas paprastesnis sprendimas“, – teigė paš nekovė. Lietuviai, anot KTU mokslininkės, ištikimi tradicinėms stogo dangoms: čerpėms, skardai, beasbesčiam šiferiui.

Stogo dangų gamintojai nurodo, koks minimalus stogo nuolydis, reikalingas renkantis tam tikrą stogo dangą. Jei, pavyzdžiui, čerpių dangai nepakanka stogo nuolydžio, reikėtų įrengti ištisinę hidroizoliacinę stogo dangą ir tik tuomet ant viršaus montuoti čerpes, kad stogas būtų itin sandarus.

Jei pastatas prie miško, gamintojai taip pat turi dangų, kurios neapkimba samanomis ar kerpėmis. R. Bistrickaitė pasakojo, kad teko susidurti su atvejais, kai užsakovo ambicijos itin didelės, bet, pritrūkus pinigų stogui, pasirenkama pigiausia stogo danga. Tokių nesusipratimų, pavyzdžiui, Vokietijoje nebūna: vokiečiai itin atsakingi ir šlaitiniams stogams renkasi praktiškai tik čerpes. Lietuviai, priešingai, labiau mėgsta plienines stogo dangas.

R. Bistrickaitė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje labai populiarūs stoglangiai, visų pirma, norint palėpėje turėti pakankamai dienos šviesos ir matyti supančią aplinką.

Konstruktorius Audrius Ražaitis teigia, kad vieno atsakymo, kuris – šlaitinis ar plokščiasis – stogas Lietuvoje tinkamesnis, nėra. Juolab kad prekybos centrą su šlaitiniu stogu vargu ar apskritai pamatysi. Jei tinkamai suprojektuotas stogo nuolydis, nesvarbu, jis šlaitinis ar plokščiasis, per daug priežiūros jam nereikės. Kone esminis šlaitinio stogo pranašumas – mansarda. Sprendimus, kokį stogą pasirinkti, lemia architektūrinė koncepcija, stogo funkcija. „Jei individualieji namai statomi prie miško, ant plokščiųjų stogų prikrenta lapų, spyglių, juos reikia dažnai valyti. Šlaitinį stogą prižiūrėti tenka mažiau, bet šiuo atveju užsikemša lietvamzdžiai. Taigi, kas vienu požiūriu pranašumas, kitu tampa trūkumu, visada ieškoma kompromiso“, – sakė A. Ražaitis.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.