Sausio pabaigoje Vilniuje įvyko Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) ir Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) organizuojamas seminaras apie statybos darbų ir projektavimo paslaugų viešuosius pirkimus. Į renginį susirinkę statybos verslo ir perkančiųjų organizacijų atstovai aptarė pagrindines problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria viešųjų pirkimų konkursuose, taip pat koncentravosi į reikalingas pokyčių kryptis, norint pakeisti esamą situaciją.
Statybos sektorius yra viena svarbiausių šalies ūkio sričių, o statybos darbų viešiesiems pirkimams Lietuvoje kasmet išleidžiama apie 2 mlrd. eurų Tačiau šiandien susiduriama su opiomis problemomis – viešuosiuose pirkimuose taikomas mažiausios kainos kriterijus ir nekokybiškai parengtos pirkimų sąlygos verčia sunerimti ne tik statybos rangovus, bet ir pačias perkančiąsias organizacijas.
Pernai Lietuvoje buvo beveik šimtas užšaldytų statybos projektų, kurių bendra vertė siekė mažiausiai 0,5 mlrd. eurų, o dalis viešųjų pirkimų įvykdomi tik iš 4–5 karto, nes perkančiosios organizacijos nesulaukia rangos bendrovių pasiūlymų arba atmeta visus jų pateiktus pasiūlymus dėl per didelių kainų.
Nesupranta, kodėl valstybės institucijos vengė bendradarbiavimo
Pasak renginį atidariusio LSA prezidento Daliaus Gedvilo, racionalus valstybės lėšų naudojimo principas savaime nereiškia pareigos pirkti už mažiausią kainą. Pasak jo, už mokesčių mokėtojų ir ES lėšas turime pirkti ne tai, kas pigiausia, o tai, kas reikalingiausia ir geriausia.
„Dabar viešųjų pirkimų praktika yra orientuota tik į trumpalaikę naudą ir valstybė, užsakydama pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kokios pasekmės gali laukti rytoj“, – kalbėjo D. Gedvilas, pabrėždamas, kad būtina tobulinti viešųjų pirkimų teisės aktus ir mažiausios kainos metodą taikyti kuo rečiau.
„Gavusios itin mažos kainos pasiūlymus, perkančiosios organizacijos privalo įsitikinti, ar pasiūlyta kaina yra pagrįsta ir ar už ją tiekėjas sugebės kokybiškai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį: saugiai, laiku ir tvariai įgyvendinti projektą“, – sakė LSA prezidentas.
Šiam siūlymui įgyvendinti LSA siūlo sukurti tiekėjų kvalifikacinių reikalavimų ir ekonominio naudingumo kriterijų viešuosiuose pirkimuose. D. Gedvilas renginyje taip pat pranešė, kad LSA Taryba priėmė sprendimą, kad asociacijos narės po pusės metų laikotarpio pradės naudoti Statybininko (STATREG) korteles ir vesti darbo laiko apskaitą statybvietėse.
Bendraudamas su „Statyba ir architektūra“, jis tvirtino, jog didžioji dalis rangos bendrovių siekia būti socialiai atsakingos ir deda pastangas, tačiau, anot jo, progresyvios verslo iniciatyvos yra „gesinamos“ valstybinių institucijų.
„Tai tampa dideliu iššūkiu statybos sektoriaus bendruomenei. Sunku suvokti, kodėl neieškome bendradarbiavimo, galinčio padėti pasiekti akivaizdžių rezultatų ir kurti didelę pridėtinę vertę.
Pastarasis pavyzdys puikiai iliustruoja esamą situaciją – tai sprendimas dėl Statybininko (STATREG) kortelių diegimo statybvietėse. Lietuvos statybininkų asociacijos sukurta ir statybvietėse veikianti sistema yra tinkamas socialinės atsakomybės pavyzdys, kurį jau perima ir kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Latvija. Taigi, valstybės institucijoms reikėtų tiesiog imti ir naudoti tai, kas jau šiandien puikiai veikia.
Tai įpareigotų statybvietėse dirbantiems statybininkams turėti Statybininko korteles, kuriose būtų kaupiama visa reikalinga informacija apie darbuotoją: darbovietė, darbo laiko apskaita, turimos kompetencijos ir naudojami įrankiai. Šios sistemos naudojimas viešųjų pirkimų organizavime taip pat padėtų ženkliai pagerinti susiklosčiusią padėtį bei išvengti teisminių ginčų dėl darbų kokybės.
Valstybei kuriant kitą sistemą, būtų ne tik prarastas laikas ir šimtai milijonų, bet ir investuotos mokesčių mokėtojų lėšos, kuriami papildomi etatai valstybės sektoriuje“, – dėstė LSA vadovas.
VPT: matomi teigiami pokyčiai, tačiau jų nepakanka
Viešųjų pirkimų statybos sektoriuje tendencijas savo pranešime apžvelgusi VPT direktoriaus pavaduotoja Jovita Petkuvienė pažymėjo, kad statybos darbų viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiama beveik pusė visų viešiesiems pirkimams skirtų lėšų, t.y. 45 proc. Jos teigimu, matomi teigiami pokyčiai pastarųjų penkerių metų laikotarpyje: mažėjo vieno tiekėjo pirkimų tarptautiniuose pirkimuose, didėja konkurencingumas ir daugėja pirkimų, kai rangovas parenkamas ne pagal mažiausios kainos kriterijų.
VPT duomenimis, 2017 m. (nuo liepos 1 d.)-2018 m. 73 proc. visų statybos darbų pirkimų baigėsi sutarties sudarymu, tačiau likusieji 27 proc. baigėsi nesėkmingai – sutartys nebuvo sudarytos.
„Atsižvelgiant į tai, kad 2017-2019 m. laikotarpiu statybos kainos dėl statybinių medžiagų brangimo ir sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio augimo augo labai sparčiai, pirkimų vykdytojai dažnu atveju teisingai nepaskaičiuodavo pirkimams reikalingų lėšų dydį“, – kalbėjo VPT direktoriaus pavaduotoja, pažymėdama, jog VPT nėra viešųjų pirkimų politiką formuojanti institucija, o tik prižiūrinti ir konsultuojanti, kaip įgyvendinti viešųjų pirkimų teisės aktus.
Ji pridūrė, jog viešųjų pirkimų politikos formuotoja yra LR Ekonomikos ir inovacijų ministerija, todėl statybos sektoriaus dalyviams rekomenduotina konsultuotis su šia institucija.
Seminaro metu VPT atstovė skatino rangovus patiems ginti savo interesus, jeigu pastarieji mato, jog konkurse dalyvauja arba laimi neskaidrios kompanijos.
D. Gedvilas įvardino, kokias galimybes asociacija ir jos nariai turi tikrinant rangovinių kompanijų skaidrumą ir atitikimą konkurso sąlygoms.
„LSA galėtų tikrinti rangos bendrovių atitikimą viešųjų pirkimų konkursų sąlygoms pagal kai kuriuos kriterijus. Pavyzdžiui, asociacijos sukurta ir šiandien veikianti darbo laiko apskaitos ir kompetencijų vertinimo sistema STATREG leidžia vykdyti ne tik darbuotojų darbo laiko apskaitą, bet ir vertinti jų kompetencijas. Tai reiškia, kad sistema galėtų parodyti, ar ypatingojo statinio statybos rangovas turi vykdomo darbo srities darbuotojų.
Ši funkcija padėtų išvengti nekokybiškai atliktų statybos darbų ir teisminių ginčų, susijusių su projektų kokybe, nes rangovas privalėtų įrodyti, jog bendrovė yra pajėgi atlikti siūlomą darbą. Šiandien itin reikalingas perkančiųjų organizacijų noras bendradarbiauti ir naudotis jau sukurtais bei veikiančiais instrumentais“, – teigė D. Gedvilas.
Susirinkusius dalyvius taip pat pasveikino ir LR Aplinkos viceministras Marius Narmontas, kviesdamas visoms šalims siekti kuo glaudesnio bendradarbiavimo ir ieškoti geriausių sprendimų, norint pakeisti esamą situaciją.
Su kokiomis problemomis susiduria ir kokias pokyčių kryptis mato rinkos dalyviai?
Kitas renginio pranešėjas – daugiausiai Lietuvoje renovacijos projektų vykdančios statybos bendrovės „Žilinskis ir Co.“ vadovas dr. Žilvinas Žilinskis išskyrė keturias pagrindines problemas, su kuriomis susiduria renovacijos darbų viešuosiuose pirkimuose: netinkamai parengta perkamo objekto techninė specifikacija, neteisingai suplanuotas biudžetas, nekokybiškai parengtos konkurso sąlygos ir formalus tiekėjų pasiūlymų vertinimas.
Jo siūlymu, užsakovams reikėtų tiksliai rengti perkamo objektų technines specifikacijas, planuoti pagrindžiamus projektų biudžetus, remtis rinkos dalyvių ir VPT rekomendacijomis pirkimų sąlygų rengimui bei naudoti unifikuotas projektavimo/rangos sutartis.
Didžiausiai Suomijos statybos bendrovei „YIT“ priklausančiai „YIT Lietuva“ vadovas ir LSA viceprezidentas Kęstutis Vanagas, savo pranešime kalbėdamas apie problematiką rangos darbų viešuosiuose pirkimuose, akcentavo perkančiųjų organizacijų netinkamai parengtus rangovų kvalifikacinius reikalavimus, atrankose taikomą mažiausios kainos kriterijų, projektų biudžetų neatitikimą realioms rinkos kainoms ir per ilgą pirkimo procedūrų trukmę.
„Mažiausios kainos kriterijus šiandien yra tapęs pagrindiniu rangovų atrankos kriterijumi viešuosiuose pirkimuose. Tokiu būdu pasirinktas rangovas dažniausiai neatitinka kvalifikacinių reikalavimų, nesugeba įvykdyti pirkimo sutarties sąlygų ir projekto įgyvendinimas tampa problematišku: projektai yra neužbaigiami arba jų įgyvendinimas stipriai vėluoja, nes rangovas bankrutuoja ir tenka skelbti naują konkursą.
Šiandien perkančiosios organizacijos dažnai konkursuose net nenurodo pirkimui skirto biudžeto arba jis neatitinka realių rinkos kainų, todėl rangovų paieška užtrunka kelis kartus ilgiau nei planuota, nes visi pasiūlymai atmetami dėl per didelių kainų. Tuomet vėluoja ir brangsta projektų įgyvendinimas, eikvojami abiejų pusių resursai ir valstybės lėšos“, – kalbėjo K. Vanagas.
Jo siūlymu, būtina optimizuoti viešųjų pirkimų procedūras, skaidrinti kvalifikacinius reikalavimus, diegti Statybininko korteles, planuoti pirkimų biudžetus ir techninės priežiūros paslaugas pirkti už rinkos kainą, standartizuoti darbų kiekių žiniaraščius, patvirtinti standartizuotas rangos sutarčių sąlygas bei kurti naują reikalavimą – privalomą BIM (angl. Building Information Modelling) technologijų naudojimą visuose bent 1 mln. eurų vertės projektuose.
Kokias pamokas jau išmoko perkančiosios organizacijos?
Kauno miesto savivaldybės Centrinio viešųjų pirkimų ir koncesijų skyriaus vedėja Daiva Čeponienė savo pranešime įvardijo pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria Kauno miesto savivaldybė, organizuodama viešuosius pirkimus. Tai – sutartyse numatytų darbų atlikimo terminų nesilaikymas, neužtikrinta techninės priežiūros paslaugų kokybė, netinkamai parengti techniniai projektai ir atvejai, kai tenka organizuoti naujus viešųjų pirkimų konkursus jau vykdomiems projektams (dėl rangovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo ar bankroto).
Ji taip pat pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė nepritaria neseniai įsigaliojusiam viešųjų pirkimų įstatymui, kuris numato, kad projektavimo ir rangos darbai turi būti perkami atskirai.
„Akivaizdu, kad reikia ir patiems pirkimų vykdytojams kelti savo profesionalumo kartelę: preciziškai planuoti ir profesionaliai valdyti procesus ir rizikas, ieškoti naujovių ir jas diegti“, – sakė D. Čeponienė, siūlydama, prie šio tikslo prisidėti ir statybos sektoriaus atstovams, pasidalinant savo turimomis žiniomis ir patirtimi apie statinių projektavimą ir statybos procesų skaitmenizavimą.
Kitos perkančiosios organizacijos atstovė – VĮ „Oro navigacija“ viešųjų pirkimų koordinatorė Lidija Leus-Venzlauskienė pasidalino patirtimo apie administracinio ir regioninio skrydžių valdymo centro statybą.
„Įgyvendindami projektą, išmokome, kad yra būtinas tinkamas pasirengimas projektui: daryti rinkos konsultacijas, parengti aiškius pirkimo dokumentus ir kokybišką techninį projektą. Po to reikalingi aiškiai aprašyti techniniai parametrai ir kokybiškos techninės priežiūros paslaugos. Trečiajame etape – vykdėme reguliarius susitikimus su rangovais, laikėmės darbų atlikimo eiliškumo ir parengėme aiškias sutarties sąlygas. Tai buvo mūsų sėkmingo projekto receptas“, – išmoktomis pamokomis dalinosi „Oro navigacija“ atstovė.
LSA prezidentas D. Gedvilas pridūrė, jog Lietuvos statybų kompanijos, dirbančios ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje, Vokietijoje, Airijoje ir kitose aukštos darbinės kultūros šalyse, dalinasi savo patirtimi tiek su verslo, tiek su valstybiniu sektoriumi, tačiau, anot jo, šis nėra linkęs įsiklausyti į siūlymus.
„Tokią patirtį turinčios LSA narės nuolat dalinasi patirtimi ir gerosios praktikos pavyzdžiais, o mes teikiame apibendrintus siūlymus viešųjų pirkimų politiką vykdančioms valstybinėms institucijoms. Deja, dažnu atveju, verslo balsas nebūna išgirstas, nesistengiama ieškoti bendradarbiavimo su socialiniais partneriais iš valstybės pusės.
Norėčiau pasidžiaugti, kad VPT ieškoti dialogo, rodyti didelį dėmesį ir aktyvumą, siekiant spręsti susidariusią padėtį ir opias problemas statybos darbų viešuosiuose pirkimuose. Tačiau ne vien tik nuo VPT viskas priklauso. Dar turime Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, Seimo Ekonomikos komitetą bei kitas institucijas, kurios priima sprendimus, neatsižvelgdamos į rinkos dalyvių ir profesinių sąjungų nuomonę. Tik bendradarbiaudami ir rasdami dialogą tarp valstybės, verslo ir profesinių sąjungų, galėsime priimti logiškus sprendimus ir tikėtis teigiamų pokyčių“, – tvirtino jis.
