Pramoninių pastatų vidaus erdvės ilgą laiką buvo suvokiamos kaip funkcinė infrastruktūra, kurią diktavo griežti, tik su funkcionalumu susiję kriterijai: gamybos procesai, logistika, inžinerinės sistemos. Požiūris „forma seka funkciją“ estetiką ar darbuotojų patogumą neretai palikdavo užribyje. Tačiau šiandien, kai auga konkurencija, tobulėja technologijos, stengiamasi taupyti energijos išteklius, o pastatų poveikis aplinkai vertinamas pagal visą jų gyvavimo ciklą, atidus požiūris į pramoninių pastatų interjerus tampa labai svarbia efektyvios pastato eksploatacijos sąlyga.
Savo įžvalgomis apie pramoninių pastatų vidaus erdves, interjerų kokybės kriterijus, kaip įvairios idėjos didina pastato eksploatacinę vertę dalijasi „2L Architects & Engineers“ architektė Elena Paleckytė
Kodėl reikia pokyčių?
Šiandien pramoninių pastatų interjerų vaidmuo kinta dėl kelių priežasčių: poreikis taupyti energiją, didinti pastato eksploatacijos efektyvumą; intensyvėjanti gamybos procesų automatizacija ir skaitmenizacija; didėjanti konkurencija rinkoje, įskaitant ir siekį pritraukti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
Naujausi esamų pramoninių pastatų tyrimai pabrėžia, kad pramoninių ir sandėliavimo pastatų interjeras – ne tik apdailos klausimas, tai vienas iš veiksnių, nuo kurio priklauso tokio pastato eksploatacijos efektyvumas, jame dirbančių žmonių produktyvumas ir gerovė.
„Pramoninius ir sandėliavimo pastatus sudaro daugybė skirtingų zonų: industrinės erdvės, administracinės, persirengimo, poilsio zonos, taip pat sanitariniai mazgai, valgyklos ar laboratorijos.
Nedaryčiau didelės skirties tarp, pavyzdžiui, gamybinio pastato administracinės zonos ir bet kurio kito administracinio pastato.
Tiek viename, tiek kitame svarbu sukurti patogias, jaukias ir ergonomiškas darbo erdves. Tokie patys principai taikomi valgykloms, kavinėms, sanitarinėms patalpoms ir pan.
Smagu matyti, kad po truputį daugėja į „2L Architects & Engineers“ besikreipiančių užsakovų, kurie tai suvokia ir gamybos bei administracijos darbuotojams nori sukurti vienodai malonią darbo aplinką.
Nors išskirti ryškią tendenciją gal ir sunku, bet toks požiūris Lietuvoje pamažu įsigali.
Pavyzdžiui, šiais metais „Stupak“ architektų biuro projektuotas „Biotecha“ gamyklos pastatas tapo Nacionalinių architektūros apdovanojimų nominantu kaip vienas geriausių komercinių pastatų.
Tad sakyčiau, kad gamyklų ar logistikos centrų architektūrinės kokybės kriterijai gali būti panašūs į kitų paskirčių pastatų kokybės kriterijus.
Kita vertus, industriniai pastatai savo funkcija labai skiriasi nuo kitų tipologijų pastatų. Vienas iš architektūros kokybės kriterijų – kaip gerai pastatas atliepia savo funkciją ir yra patogus naudotojui, tad natūralu, kad gamyklų ar sandėlių architektūra ir jos kriterijai bus visai kitokie.
Kai kurie industriniai procesai net nereikalauja fizinio žmogaus buvimo, tad, projektuojant tokią architektūrą, taikomi visai kitokie projektavimo principai nei tuomet, kai projektuojama žmogui patogi erdvė“, – pasakoja architektė Elena Paleckytė.
Estetika ir jaukumas – ne visada prioritetai
2024 m. „ThinkLab“ ataskaita „Design Industry Benchmarks 2025“ rodo aiškią kryptį: pramonės sektoriuje didėja ergonomiškų, patogių erdvių poreikis, o dizainerių ir architektų įtaka užsakovų sprendimams auga.
Kur kas daugiau dėmesio skiriama patalpų akustikai, natūralios ir dirbtinės šviesos srautams, jų reguliavimui, patalpų mikroklimato valdymui ir aiškiai erdvinei orientacijai.
Pažymima, kad pramoninių pastatų interjerams būdingas poslinkis link biurų interjerų, nes, didėjant automatizacijos lygiui, vis daugiau darbuotojų perkeliami į švarias valdymo, kokybės kontrolės ir panašias zonas.
„Konkretus projektas labai priklauso nuo to, kas gaminama ar sandėliuojama. Kartais estetika ar jaukumas nėra prioritetinės pastato charakteristikos.
„2L Architects & Engineers“ architektams ne kartą teko projektuoti sterilias gamybos patalpas.
Tokiu atveju daug kūrybinės laisvės nėra, viskam yra aiškiai apibrėžti griežti reikalavimai. Medžiagas privalai rinktis tik iš tam tikrų specialių katalogų, didelio spalvų pasirinkimo nėra – dažniausiai tai balti atspalviai, o jei paletė platesnė – pilki.
Galima daug diskutuoti, ar tai architektūra, koks čia architekto vaidmuo, tačiau tai neatsiejama, nors ne visada akivaizdžiai pastebima šiandienio gyvenimo ir ekonomikos dalis. Tai svarbi tipologija ir ją panagrinėti gali būti labai įdomu.
Projektuodamas tokius pastatus sužinai apie įvairius procesus, pavyzdžiui, kaip gaminami vaistai, kaip veikia įvairių procesų logistika. „2L Architects & Engineers“ kūrė „Teltonikos“ teritorijos Liepkalnyje koncepciją, projektavo didelę dalį pastatų, tad turėjome šiek tiek susipažinti ir su aukštųjų technologijų specifika.
Būtent „Teltonika“ pabrėžė, kad jiems reikia ne tik patogių, bet ir aukštos architektūrinės vertės industrinių pastatų, nes jų technologijų miestelyje kasdien dirbs šimtai žmonių ir jiems reikia sukurti geras darbo sąlygas.
Architektų ar interjero dizainerių dėmesio reikalauja įvairios pramoninių ir sandėliavimo pastatų patalpos, tad dažniausiai kreipiamasi dėl viso pastato interjero.
Visapusišką požiūrį į pastatą puikiai iliustruoja danų studijos BIG projektuota „Vestre“ gamykla Norvegijoje, turinti tikrai jaukias industrines patalpas. Kartais industrinių patalpų jaukumas pasiekiamas ne interjero, o architektūrinėmis priemonėmis“, – pažymi „2L Architects & Engineers“ architektė Elena Paleckytė.
Projektuojant būtina įvertinti ir ateities transformacijas
Pasak Elenos Paleckytės, industrinės patalpos dažnai būna be papildomos apdailos, utilitarios. „Tam tikra prasme gamybos ar sandėliavimo pastatai yra labiau modernistiniai nei Le Corbusier architektūra – pastatyti iš modulių, laisvo plano, su kolonomis, be apdailos.
Architektų kūrybos laisvę dažnai apriboja užsakovo noras investuoti ir gamybos technologijos. Sakyčiau, kad industrinių pastatų kokybės kriterijumi tampa ne estetinis architektūros aspektas, o kaip gerai architektūra atliepia pastato funkciją, kiek patogi ji yra.
Kartais – kaip lengvai ji transformuojama pakitus gamybos technologijoms, ar lengva perorganizuoti darbo vietas“, – sako architektė.
Mokslinės leidyklos MDPI publikuotame tyrime „Industriniai pastatai – dialogas tarp struktūros ir architektūros“ („Industrial Buildings—Dialogue Between Architecture and Construction“.) akcentuojama, kad, projektuojant pramoninius pastatus, labai svarbu atsižvelgti į tai, kiek jų vidus galės bus transformuojamas nekeičiant „griaučių“.
Kuo universalesnė konstrukcinė logika, tuo lengviau keisti pastato vidų tiek keičiant technologinę įrangą, tiek reorganizuojant srautus.
Nurodomos ir projektavimo kryptys, kurių reikėtų laikytis šiandien, kad nereikėtų gelbėtis rytoj. Viena jų – moduliai, leidžiantys atlikti gana didelius pokyčius neatliekant esminės pastato rekonstrukcijos.
Omenyje turimas industrinių pastatų interjero projektavimas moduliniu principu, kai konkrečių funkcijų erdvės kuriamos iš nedidelių, lengvai keičiamų modulių, kuriuos nesunkiai galima pertvarkyti, pakeisti ar išplėsti.
Tai suteikia lankstumo, lengviau galima keisti pastato patalpų funkcijas, greičiau jas pritaikyti naujiems poreikiams, be to, kur kas mažesnėmis sąnaudomis.
Šią idėją patvirtina ir kitų tyrimų medžiaga: kad pramoninis pastatas veiktų ilgą laiką, reikalingi maksimaliai lankstūs laikančiosios konstrukcijos sprendiniai, leidžiantys greitai keisti gamybos ar srautų sistemas, todėl pastato struktūros suderinamumas su jame veiksiančiomis technologijomis ir galima jų plėtra turi būti aptariamas jau ankstyvuoju planavimo etapu.
MDPI publikuotas tyrimas „Lankstūs pastatai – sukurti pokyčiams“ („Flex-Buildings – Designed to Change“) nurodo, kad vienas iš pramoninių pastatų projektavimo tikslų turėtų būti toks: pastatas turi gebėti priimti skirtingus „užpildus“, o erdvių pokyčiai turėtų būti įgyvendinami nepertvarkant pagrindinės pastato konstrukcijos.
Tad šiais laikais daug dėmesio kreipiama į tai, kas padeda pramoniniams pastatams būti transformuojamiems, kartu išlaikant struktūrinį vientisumą. Taip sumažėja kompleksinės pastato rekonstrukcijos rizika – vietoj to galima pakeisti modulį, pertvarkyti srautus atliekant tik minimalią intervenciją į pastato struktūrą.
Iš anksto apgalvoti ergonomikos sprendimai
Pasak architektės Elenos Paleckytės, gal ir galima būtų gamybinių patalpų interjerą išskirti kaip atskirą interjerų kategoriją, bet įspūdingų pavyzdžių nebus labai daug – architektai stengiasi bendrą industrinių patalpų vaizdą subalansuoti, dėl to jų darbo tikslas tam tikra prasme turi būti nematomas – suprojektuotos patalpos turi būtų patogios, netrikdančios, atliekančios savo funkciją.
Tačiau pastato vidinės struktūros sprendiniai, erdvių išdėstymas, srautų planavimas turi tiesioginį poveikį ergonomikai: visa tai gali būti nematoma pastate dirbantiems žmonėms, bet jie intuityviai jaučia, kad atsižvelgta į judėjimą, pasiekiamumą, lankstumą.
Kai ergonomikos sprendimai gvildenami ankstyvuoju projektavimo etapu, jie gali būti parenkami kartu su technologiniais ir struktūriniais sprendimais – tai leidžia sukurti kompleksinę sistemą, kurioje darbo vieta, srautas, įranga ir pati pastato struktūra veikia kartu.
Jei pramoninio pastato interjeras projektuojamas vėliau, tada ergonominius sprendinius dažnai tenka derinti prie sudėtingų struktūrinių ar technologinių rėmų ir neretai tokiais atvejais ergonomikos sprendimai jau būna kompromisiniai.
„Ergonomikos kriterijai yra svarbūs ne tik ten, kur dirbamas sėdimas darbas, o gamyklose – fizinis darbas. Ergonomika svarbi bet kokios žmogaus veiklos erdvėse: nuo suoliukų parke iki automobilių salonų. Platesne prasme ergonomika yra ir saugumas.
Pavyzdžiui, saugios ir ergonomiškos kėdžių apybrėžos kiek skiriasi, tačiau ergonomiška kėdė ilgoje perspektyvoje yra ir saugi kėdė, nes padeda išvengti galimų sveikatos problemų, ypač susijusių su stuburu ir nugara.
Tą patį galima pasakyti ir apie kitus baldus, akis nevarginantį apšvietimą, patalpų akustiką ir pan. Kiek teko pastebėti, industrinėse erdvėse aktualesnis yra trumpalaikis, o ne ilgalaikis saugumas.
Svarbiau, kad kėdė neturėtų pavojingų išsikišusių elementų, kuriuos gali įtraukti staklės ar kita įranga, jie neturi būti degūs. Šiuo atveju patogi nugaros ar rankų atrama tampa antraplanė.
O jei toji kėdė yra ir ergonomiška, ir atitinka saugumo reikalavimus, yra puiku. Kalbant apie apšvietimą ar akustiką, visuomet siekiama atitikti bent minimalius reikalavimus, o kai kurie užsakovai į tai žiūri labai rimtai.
Yra tekę matyti gamyklų, kurių gamybos zonose įvairiomis priemonėmis (akustinėmis plokštėmis ir pan.) pavyko sukurti tikrai malonesnę, ergonomiškesnę akustinę patirtį, net ir veikiant triukšmingai įrangai.
Kita vertus, šiuolaikinė gamyba yra automatizuota, todėl dažnai ergonomikos kriterijai nėra labai svarbūs – žmonės tokiose gamybos erdvėse apsilanko gana retai, valdo aparatus iš tam tikrų kabinetų ar valdymo zonų, kuriose galima įrengti patogias ergonomiškas darbo erdves su atitinkamais baldais.
Kartais smagu pastebėti, kaip patys darbuotojai kuria savo darbo erdves – pasikabina darbo patalpose (kad ir gamyklose) savo vaikų piešinių, kokį nors linksmą laikrodį ar kalendorių su gyvūnėlių nuotraukomis, pasistato kokią nors spintelę. Tokius dalykus projektuojant lengva pamiršti, bet jie labai svarbūs.
Tad naudinga aplankyti suprojektuotus pastatus jiems jau pradėjus gyventi savo atskirus gyvenimus ir pamatyti, kas veikia, kas svarbu, kaip žmonės iš tiesų naudojasi tomis erdvėmis“, – atkleidžia „2L Architects & Engineers“ architektė Elena Paleckytė.
Skaitmeninės technologijos padeda rasti optimalius sprendimus
Ergonomika sprendžia ne tik apšvietimo, oro kokybės, triukšmo, vibracijos, patogių darbo vietų, baldų klausimus, bet ir daugybę kitų dalykų: spalvų kodus, ženklinimą, medžiagų judėjimą ir pasiekiamumą, darbo įrankių laikymo principus ir t. t. Ergonomikos principų integravimas visame pramoniniame pastate padeda išvengti orientacijos klaidų, didina darbo efektyvumą ir saugumą.
Pavyzdžiui, individualių zonų įvardijimas, grindų žymėjimas ir kryptinės rodyklės padeda orientuotis didelėse gamybinėse erdvėse, žmonės juda tiksliau, mažiau energijos išeikvoja nereikalingiems judesiams.
Tyrimai rodo, kad įvairių situacijų analizę, pavyzdžiui, ženklinimo matomumo ir aiškumo, verta atlikti virtualiose aplinkose, nes tai leidžia identifikuoti silpnąsias sprendimų vietas ir jas ištaisyti dar prieš statybos etapą.
Virtualios aplinkos leidžia modeliuoti darbo vietų ergonomiką, pasiekiamumą, identifikuoti matomumo trikdžius, įvertinti technikos ir žmonių judėjimo kelius, atrasti struktūrines ar logistikos klaidas, įvertinti, ar būsima aplinka iš tikrųjų bus funkcionali ir ergonomiška.
Žinoma, ne viską pavyksta sumodeliuoti, tiksliai numatyti, todėl kai kurie pakeitimai atliekami jau eksploatacijos metu.
Šiuo atveju sprendimus padeda priimti jutiklių, pastato valdymo sistemos (angl. Business Management System, BMS) ir energijos įrangos valdymo sistemos (angl. Energy Management System, EMS) renkami duomenys apie erdvių naudojimą, oro kokybę, triukšmą, vibracijas, judėjimo srautus ir kt.
Išanalizavus šiuos duomenis galima rekonstruoti tas vietas, kad investicijos padidintų našumą, pagerintų darbuotojų darbo sąlygas, pavyzdžiui, atnaujinti tam tikrų zonų vėdinimą, pagerinti triukšmingesnių zonų akustiką, optimizuoti judėjimo trajektorijas.
Pramoninių pastatų vidaus architektūra šiandien – ne tik estetika. Tai nematomų sprendimų visuma, kuri lemia, kaip saugiai, komfortiškai ir efektyviai veiks žmonės ir technologijos, kaip greitai bus galima prisitaikyti prie pokyčių, kokia patogi ir darbinga išliks aplinka.
Tai kokybė, kuri dažnai įvertinama ne žvilgsniu, o rodikliais – produktyvumu, prastovų trukme, nelaimingų atsitikimų statistika, darbuotojų kaita ir jų pasitenkinimu. Pramoninių pastatų interjere forma ne tik seka funkciją, bet ir kuria ilgalaikę socialinę bei ekonominę vertę.
Architektūros ir struktūros dialoge neįmanoma ignoruoti praeities
Pramoninės architektūros tipologija pirmą kartą pasirodė XIX a. To meto pramoniniuose pastatuose dažniausiai matomi funkcijas užgožiantys romantizmo ir eklektikos elementai, labiau atspindintys valdančiosios klasės gyvenamųjų namų formą. Draugiškos aplinkai ir darbuotojams koncepcijos buvo retos išimtys.
XX a. pradžioje JAV architektas Albertas Kahnas atkreipė dėmesį, kad gamybos funkcija turi atlikti dominuojantį vaidmenį tiek modernios gamyklos vidaus erdvėje, tiek išorės formose, kad struktūra turėtų tarnauti gamybos procesui ir technologinių linijų išdėstymui. Jis daug dėmesio skyrė natūraliai dienos šviesai ir ventiliacijai.
A. Kahnas sukūrė charakteringą gelžbetonio ir plieninio karkaso pastatų stilių, kuris leido įkomponuoti didelius langus fasade, stoglangius ant stogo, papildė pramoninių pastatų estetiką originaliomis stogo formomis. A. Kahnas intensyviai domėjosi apšvietimo ir vėdinimo problemomis.
Ergonomiškesnės pramoninės aplinkos idėjos labiau išryškėjo XX a. antroje pusėje, spartėjant gamybos procesų automatizacijai. Sistemingai pradėtos tirti gamybinių erdvių darbo sąlygos, judėjimo logika.
Ergonomikos pradininku įvardijamas suomių architektas ir urbanistas Alvaras Aaltas siūlė atsisakyti grynojo industrinių pastatų funkcionalumo ir įvertinti žmogaus pojūčius: temperatūrą, medžiagiškumą, šviesą, akustiką, psichologinį komfortą. Jo požiūris dažnai vadinamas žmogiškuoju modernizmu.
