- Pavadinimas: „Chamber church“
- Vieta: Monterėjus, Meksika
- Architektai: „WRKSHP architectura | urbanismo“
- Plotas: 1265 m2
- Metai: 2021
Sakralinės erdvės supratimas vystosi ir keičiasi kartu su šiuolaikinės architektūros įvaizdžiu. Nauji religiniai pastatai sprendžia modernias problemas ir atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius, o tai reiškia ne tik tam tikrų detalių pokytį, bet ir sakralinės architektūros suteikiamo emocinio palaikymo transformaciją. Architektai iš Meksikos suprojektavo bažnyčią, atkreipdami daugiau dėmesio į vietinių poreikius nei religinius kanonus, kurie nusakė projektuojamo pastato įvaizdį. Tai tapo vieta bendruomenei, kurioje liko mažiau vietos dieviškajai pompastikai ir daugiau erdvės dvasinei praktikai.
Šviesos ir paprastumo sintezė
Tūrinė kompozicija susideda iš „kietosios“ formos ir tuštumos sąveikos, kuri ritmiškai kartojasi bažnyčios fasaduose. Struktūriškai matomas vientisumas pastato konstrukcijose, vieningai sąveikaujant sienų plokštumoms, kolonoms, sijoms ir kitiems elementams, kurie suteikia sunkaus ir gryno įvaizdžio kartu su ritmiškai besikartojančių tūrių kompozicija. Eksterjero apdailoje naudojamas pilkas betonas, pabrėžiantis sunkumo ir paprastumo įvaizdį, tarsi kūrėjo norėjo akcentuoti žmogiškąją patirtį, žemiškas vertybes, kuklumą.
Vienas svarbiausių elementų architektūrinėje pastato kompozicijoje – šviesa, kuria pasinaudojama kaip atskiru elementu atmosferos nuotaikai sukurti. Šis skirtumas tarp sunkių tūrių ir lengvumo suteikiančio stiklo intarpų, leidžia šviesai atlikti „pagrindinio veikėjo“ vaidmenį bažnyčios architektūroje. Šviesos žaismas čia tampa tarsi religinio pakylėjimo ir dvasingumo simboliu, kuris atsispinti tiek pastato eksterjere, tiek interjero sprendiniuose.
Subtilūs akcentai
Trijų aukštų pastatas išsidėstė nelygaus sklypo nuolydyje, dėl ko judėjimas nuo sklypo pradžios iki altoriaus vyksta aukštyn (ką galime pabrėžti kaip subtilią religinio kelio simboliką). Įėjimo fasado plokštuma susikerta su bažnyčios viduje esančios antresolės perdanga, kuri pereina į kabantį elementą eksterjere – taip formuojamos nuorodos į kryžiaus simboliką, šis motyvas švelniai pastebimas ir pastato planuose.
Interjero apdailoje taip pat panaudotas šaltas, grynas betonas, tačiau kai kuriose detalėse įvestas ryškus medžiagų kontrastas: altoriui ir stalui panaudotas vietinis, Monterėjuje išgaunamas juodas marmuras, o šalia jį papildo ryškaus ir šilto atspalvio medžio sienelė, riešutmedžio apdaila pasikartoja centrinio įėjimo duryse. Medžiagos, sudarančios bažnyčios apdailą turi ypatingą reikšmę formuojant bendrą koncepciją ne tik dėl pagrindinės minties perteikimo, bet ir dėl Nuevo Leono valstijos pramoninio palikimo dalies. Betonas, sudarantis didžiąją dalį pastato, natūralus medis, travertino marmuras grindų apdailoje ir juodasis Monterėjaus marmuras – vietinės gamybos medžiagos.
Erdvės sakralumas pačioje bendruomenėje
Įeinant į vidaus erdves, lankytoją pasitinka erdvi pagrindinė salė, kupina natūralaus apšvietimo, kuris, kontrastuodamas su sunkia apdaila, suteikia lengvumo ir dar labiau vizualiai išdidina erdvę. Pagrindinė salė ypatinga minimaliais sprendiniais, kurie veikiau primena bendruomenės centrą bei suteikia draugystės ir artumo pojūtį, stipriai atitolusį nuo dievobaimingos nuotaikos. Tuo tarpu aukštutiniame lygyje suprojektuota antresolė, skirta apžvelgti navos erdvę, taip pat ir bažnytiniam chorui, o pusrūsyje įsikūrė daugiafunkcinės, papildomos patalpos. Vienintelė vieta, į kurią nepatenka natūralus apšvietimas – pusrūsyje esanti vieta velioniams. Tai aplinkos netrikdoma erdvė, kurioje žmogus gali praleisti ramią akimirką atsisveikindamas su išėjusiais.
Bažnyčia artima žmogui
Meksikiečių architektų komanda kartu su Rigoberto Almaguer siekė sukurti nepretenzingo įvaizdžio, paprastumu dvelkiančią bažnyčią vietinei „Fuego Nuevo“ parapijos bendruomenei. Pastatas yra artimas jo aplinkai, pats sklypas yra glaustai apsuptas miestelio namų. „Mums reikėjo parengti projektą su specifinius reikalavimus pateikusiais kunigais ir bendruomene. Kai galutinis rezultatas buvo pristatytas visuomenei, jis buvo labai palankiai priimtas. Didelė dalis resursų buvo gauta iš parapijiečių ir kai kurių labdaros fondų, todėl siekėme panaudoti mažai priežiūros reikalaujančiomis medžiagomis, kurios galėtų oriai senti.“ – pasakojo “WRKSHP architectura“ architektai.
Šiuolaikinės bažnyčios architektūra kalba per kontrastą su mūsų akiai įprastomis įmantriomis, daug puošybos elementų turinčioms bažnyčioms. Čia akcentuojamas žmogaus būvis, emocija ir erdvė, jos sąveika su šviesa. Minimalistinė bažnyčios architektūra atskleidžia sakralinės erdvės svarbą per žmogaus kuklumo ir žemiško paprastumo prizmę.
