Pastaraisiais metais architektūroje ryškėja dialogo svarba – dėmesys krypsta į tai, kaip architektūra kuriama ir suvokiama tiek profesionalų, tiek visuomenės akimis. Augantis visuomenės aktyvumas ir architektų iniciatyva rodo kryptį atviro ir lygiaverčio pokalbio link.
Architekto ir bendruomenės narių tikslas iš esmės sutampa – kurti visuomenišką, gyvą miestą ir kokybiškas erdves žmonėms. Juk architektai taip pat yra miestų gyventojai ir bendruomenės nariai. Tačiau problemų kyla tuomet, kai šis pokalbis neįvyksta arba jo nuotrupos nustumiamos į kompetencijų ar edukacijos trūkumo paraštes.
Studijos „2L architects & engineers“ kūrybos vadovas Ignas Lukauskas ir studijos partnerė Viktorija Blažienė kalba apie tai, kad architektūra šiandien tampa pokalbiu apie miestą, atsakomybę, interesų susikirtimus ir teisę prisidėti prie sprendimų priėmimo.
Kodėl su architektu ginčijamasi, o su gydytoju ne?
Architektūra iš prigimties yra vieša. Būtent todėl architektų sprendimai dažnai tampa viešų diskusijų objektu. Kaip pažymi Ignas Lukauskas, architektūra kasdien paliečia kiekvieną, todėl žmonės jaučiasi turintys teisę vertinti, kritikuoti ir siūlyti alternatyvas. Skirtingai nei medicinoje ar kitose srityse, architektūroje dažnas jaučiasi esmę suvokiantis iš subjektyvios asmeninės patirties.
Viena vertus, tai rodo, kad žmonėms rūpi jų aplinka. Kita vertus, diskusijos neretai virsta emociniais konfliktais, kai trūksta ne tik žinių, bet ir paaiškinimų, kodėl vienas ar kitas sprendimas yra racionalus.
Konfliktas Nr. 1: kompetencija
Architekto profesija susiduria su konfliktu – „visi yra architektai“. Tačiau tai rodo, kad žmonės nesijaučia atskirti nuo sprendimų ir nori dalyvauti. Problema prasideda tada, kai dalyvavimas neturi struktūros: žmonės reaguoja emocijomis, o ne argumentais, ir belieka tik dvi pozicijos – patinka arba nepatinka .
Svarbu suprasti, į ką nukreiptas šis konfliktas. Visuomenė dažnai klaidingai įsivaizduoja, kad už viso to stovi tik architektas. Tačiau, kaip pabrėžia „2L architects & engineers“ kūrybos vadovas, čia yra kur kas daugiau sluoksnių.
„Visų pirma, yra užsakovas ir jo tikslai, kurie ne visada gali sutapti su visuomenės norais. Žmonės pamiršta, kad tai yra užsakovo privatus sklypas, kuriame jis vysto verslą. Architektas visada yra žmogaus pusėje, nes mes kaip gydytojai esame davę priesaiką ir įsipareigoję visų pirma kurti žmogui. Todėl konfliktas atsiranda nesuprantant, kur yra miesto ribos, o kur užsakovo ribos“, – sako I. Lukauskas.
Konfliktas Nr. 2: edukacija
Visuomenė dažnai vertina galutinį rezultatą, tačiau nemato viso sprendimų kelio, kuris prie jo atvedė: urbanistinių apribojimų, teisinių normų, paveldosaugos reikalavimų, techninių galimybių ir ekonominių rėmų.
Kaip pabrėžia Ignas Lukauskas, kitų šalių patirtis rodo, kad ten, kur visuomenės edukacija architektūros klausimais yra nuosekliai vystoma, dialogas tampa brandesnis, o konfliktų kyla rečiau. Žmonės ne tik išsako nuomonę, bet ir geba ją argumentuoti suprasdami, kokiomis aplinkybėmis gimsta vienas ar kitas sprendimas.
Dėl edukacijos stokos architektūra neretai suvokiama kaip skonio klausimas, o architektas pozicionuojamas kaip menininkas. Tačiau jis yra srities profesionalas, įgalintas darniai sujungti visuomenės ir vystytojo poreikius, teisinius reikalavimus ir kūrybines įžvalgas. Diskusija tuomet neišvengiamai redukuojama iki paviršinių reakcijų „gražu“ arba „negražu“. Tačiau šiuolaikinė architektūra veikia kur kas platesniame lauke: ji formuoja socialinius ryšius, judėjimo įpročius, saugumo pojūtį, miesto tapatybę.
„Mes, architektai, esame suinteresuoti edukuoti visuomenę ir auginti būsimą vystytoją. Inicijuojamos kūrybinės dirbtuvės padeda išgirsti vienas kitą, o organizuojamos įvairios jaunųjų architektų programos siekia lavinti vaikų supratimą apie supančią aplinką“, – pabrėžia I. Lukauskas.
Apie architektūrą reikėtų kalbėti ne tik tuomet, kai kyla konfliktas dėl konkretaus projekto, bet nuosekliai – nuo mokyklos suolo, per viešas diskusijas, pristatymus, atvirus konkursus, bendruomenines iniciatyvas. Tik tada visuomenė iš stebėtojo gali tapti lygiaverčiu projekto partneriu.
Konfliktas Nr. 3: viešinimo „nutylėjimas“
Dažnai architektūra paliečia visuomenę tik tuomet, kai sprendimai jau yra faktiškai priimti, t. y. viešinami projektiniai pasiūlymai ar objektai jau įgyvendinti. Neretai žmonės net nenutuokia apie planuojamus ar įgyvendinamus projektus, o požiūris „kažkur kažkas paskelbė“ tėra teisinio įsipareigojimo vykdymas, niekuo nesusijęs su noru išgirsti, įsisavinti, galų gale skatinti įtraukti gyventojus į projektavimo procesą.
SVARBU:
Statybos techniniai reglamentai numato, kad visuomenės informavimo ir dalyvavimo tvarka galioja svarstant statinių ar statinių dalių projektinius pasiūlymus (PP), kai planuojama statyti visuomenei svarbų statinį ar jo dalį arba statinį sklype be detalaus plano, kai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Taip pat reglamentuota, kaip ta informacija turi būti pateikta.
Kitaip tariant, norminis viešinimo ir visuomenės įtraukimo mechanizmas yra aktyvus tik kai yra rengiamas PP ir tik tais atvejais, kai jis yra taikomas. Vis dėlto, „visuomenei svarbaus statinio“ apibrėžimas išlieka formalus. O kalbant apie viešąsias erdves, Lietuvoje teisiškai jos dažnai iškrinta iš griežtos privalomos viešinimo procedūros, nes formaliai nėra „statiniai“, nors jų poveikis visuomenei yra itin didelis.
Šie procesai labai priklauso tiek nuo architekto, tiek nuo užsakovo ir to, kiek konkretus projektas yra svarbus visuomenei. Pripažinkime, kiek paprastų gyventojų naudojasi „Infostatyba“ ar reguliariai naršo savivaldybių svetainėse? Net jei viešinimas nėra privalomas, tai gali būti atliekama savanoriškai. Visuomenės įtraukimo iniciatyvos neapsiriboja teisiniu įsipareigojimu viešinti projektus. Šiandien šis santykis po truputį keičiasi ne tik dėl augančio visuomenės pilietiškumo, bet ir dėl pačių architektų pastangų ieškoti naujų projektavimo būdų.
„Architekto darbas yra daugiasluoksnis, tad socialinis įtraukimas virsta papildoma projektavimo dalimi. Architektūra iš esmės yra humanitarinis mokslas, tačiau dabar vyksta pokytis, kai architektas turi pasiimti informaciją iš socialinio sluoksnio dar ankstyvoje stadijoje, prieš projektuodamas ir teikdamas projektinius pasiūlymus“, – kalba I. Lukauskas.
Būtinoji praktika – visuomenės dialogas prieš projektinius pasiūlymus
Architektai neatmeta minties, kad keisti sukurtą projektą (net ir pasiūlymų stadijoje) yra sudėtinga. „Kai architektūra tampa kūnu, susidurti akistata su ją keičiančiais komentarais nėra emociškai lengva, kartu tai yra laikui itin imlus procesas“, – pasakoja I. Lukauskas.
„Iš esmės architektūra atsiranda nuo idėjos ir žodžio. Žmonės komunikuoja mintis, o architektai, vystytojai užprogramuoja jas savo užduotyse. Prasidėjus projektavimui iš anksto turime visuomenės ir užsakovo parengtą užduotį, todėl sudėtinga po tam tikro laiko grįžti, keisti projektą pagal naujas mintis ir pasiūlymus“, – tęsia kūrybos vadovas.
Esminiai dialogo kintamieji:
- Edukacija. Visuomenė yra įpratusi matyti „paveiksliuką“ prieš ir po, tačiau architekto virtuvė sudėtinga. Čia susikerta biudžetai, reglamentai, inžineriniai apribojimai, užsakovo ambicijos, kur kiekvienas sprendimas yra pagrįstas. Būtina suprasti šią „nematomą virtuvę“, jei kalbama apie brandesnį visuomenės santykį su architektūra.
- Viešinimas ir įtraukimas. Viešinimas neprivalo apsiriboti tik formalumu. Architektas ir vystytojas turi moralinę pareigą kurti kokybišką, visuomenės poreikius atliepiančią architektūrą. Tačiau ir pats žmogus turi domėtis, kas vyksta jo aplinkoje.
- Užduoties parengimas. Kokybiškas projektas prasideda nuo kokybiškos užduoties. Kuo platesnis dalyvaujančiųjų ratas, tuo tikslesnė tampa projekto kryptis. Vis svarbiau užduotį formuluoti taip, kad ji nusakytų ne tik funkciją, bet ir prioritetus, vertybes bei tikslus. Be to, patys architektai gali įtvirtinti šį principą savo darbo kultūroje.
„Esame įtraukę į savo sutartis mūsų studijos filosofiją atspindinčius punktus: kūrybines dirbtuves su bendruomene ir tvarumo kriterijus, kurie mums tampa projektavimo ašimi. Siekiame, kad dialogas ir įtrauktis vyktų nuo pirmos dienos, kol dar nėra linijų, tik klausimai ir galimybės“, – sako I. Lukauskas.
Kūrybinės dirbtuvės – žingsnis į žmogišką architektūrą
Studijos „2L architects & engineers“ partnerė Viktorija Blažienė sako, kad jų posūkis į atvirą pokalbį su visuomene išryškėjo projektuojant mokyklas. Kol biure vyravo industrinės, komercinės paskirties projektai, bendruomenės balsas buvo labiau epizodinis. Tačiau edukaciniai projektai atvėrė kitokį požiūrį į projektavimo logiką, o kūrybinės dirbtuvės suformavo gilesnį ryšį su bendruomene.
„Natūraliai pajutome, kad negalime projektuoti mokyklos nematydami, kuo gyvena vaikai, mokytojai, administracija“, – sako ji.
Vaikai, kurie jaučia architektūrą
British School of Vilnius (BSV) mokykloje „2L architects & engineers“ komanda dirbo su pačiais mažiausiais vaikais. Iš pradžių kaip su svajotojais, kuriems duodama teisė išsakyti viską be ribų. Bet net tada jų įžvalgos buvo labai tiksliai susietos su realybe.
„Vaikai labai tiksliai pastebi detales: jie kalbėjo apie būtinybę turėti laikrodį valgykloje, nes mokykloje nėra skambučių, apie vietą vandens buteliukams, kurios trūksta, apie minkštą bibliotekos baldų kampą, kuris įstrigo visiems kaip „idealios mokyklos“ simbolis. Kūrybiškumo ir fantazijų apie diskorutulį direktoriaus kabinete taip pat netrūko, bet iš tokių svajonių gimsta tikri projektavimo orientyrai: kur jaučiamas saugumas, kur yra žaidimo laisvė, o kur norisi pasislėpti“, – sako V. Blažienė.
Architektei tai buvo priminimas: vaikai stebi aplinką ne mažiau jautriai nei suaugusieji, tik jie tą daro ne teorijomis, ne brėžiniais, o kūnu.
Brandus pokalbis su mokyklos bendruomene
Šiaurės licėjuje procesas jau buvo brandesnis – surengtos net kelios kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvavo mokytojai, administracija ir investuotojai. Dirbtuvių metu mokykla buvo analizuojama per brėžinius, funkcijas, sėkmingos praktikos pavyzdžius ir anksčiau nepasiteisinusius sprendimus. Čia išryškėjo architektų vizijos ir kasdienių poreikių susidūrimas: kaip kurti atviras, natūralios šviesos kupinas erdves ir kad šie sprendiniai netaptų mokinių blaškymosi priežastimi. Kalbant apie triukšmo valdymą, skaidrumo ir saugumo santykį koridoriuose, apie matomumo, atvirumo svarbą mokiniams su sensoriniais sutrikimais, išgryninamos užduotys, kurios tapo projekto ašimi.
„2L filosofija remiasi visapusišku bendravimu – vengiame kalbėtis tik su viena puse, nes geram rezultatui būtina išgirsti ir statytojus, ir savivaldybę, ir mokyklos administraciją, ir pačius mokinius“, – sako V. Blažienė.
Kūrybinės dirbtuvės Bučos mokyklos bendruomenėje
„2L architects & engineers“ patirties krepšelyje Bučos mokyklos projektas užima ypatingą vietą. Ukrainos kontekste greitis ir finansai diktuoja tam tikras sąlygas, tačiau dėl didelio tempo architektai nenorėjo pakliūti į tipinių, neapgalvotų sprendimų spąstus. Čia bendruomenė įsitraukė dar stipriau – architektai siekė, kad žmonės būtų išgirsti, bet kartu atsivertų naujoms galimybėms ir idėjoms.
„Norėjome įgalinti žmones kurti nuosavą erdvę, išanalizuoti galimybes projektuoti šiuolaikišką mokyklą. Daug diskutavome apie atvirumą ir saugumą – mokyklos teritorija turi būti saugi mokiniams, bet kartu atvira bendruomenei, kuriai ji gali būti kaip sporto ar susibūrimų erdvė. Pavyzdžiui, Lietuvos mokyklose negali vykti jokios kitos veiklos, tačiau noras išnaudoti didžiules patalpas paskatino ieškoti kompromisų remiantis Bučos mokyklos pavyzdžiu“, – teigia V. Blažienė.
Architektai dalyvavo ne tik dirbtuvėse, pačioje projektavimo stadijoje, bet ir patys prisidėjo prie statybų – šiuo metu yra pastatyta medinė klasė, aplink formuojamos edukacinės lauko zonos. Studijos partnerė pripažįsta, kad tai buvo puiki praktinė pamoka: „Aparėme, kas veikia, o kas ne. Taip gimsta supratimas ir didesnė pagarba statytojams. Taip pat įsivertinome, kaip galima tobulinti procesą planuojant medžiagų tiekimą, laiką ir organizuojant kitus etapus, kad statybos vyktų sklandžiai ir efektyviai.“
Technologijos skinasi kelią bendradarbiaujant su visuomene
Sekdamas gerąja studijos praktika, kūrybos vadovas Ignas Lukauskas išsakė savo požiūrį į šiuolaikišką partnerystę su visuomene: „Anksčiau kūrybinės dirbtuvės vykdavo „ant popieriaus“. Nors itin svarbu palaikyti gyvą ryšį su žmonėmis, vis dėlto šiuolaikinės technologijos palengvino ne tik tarpusavio pokalbį, bet ir patį projektavimo procesą biure.“
American International School of Vilnius (AISV) mokyklos kūrybinių dirbtuvių metu architektai parengė skaitmeninį pagrindą – virtualiąją erdvę „Miro“ platformoje su scheminiais mokyklos planais. Vaikai ir mokytojai galėjo neribotai prisijungti prie platformos ir dalytis savo komentarais, pastabomis ir pavyzdžiais.
Skaitmeninės kūrybinės dirbtuvės:
- suteikė daugiau galimybių: vienoje virtualiojoje vietoje surenkama daugiau informacijos: bendruomenė dalijosi komentarais, skaitmeninėmis lipdukų versijomis (angl. sticky notes), analogais ir savo mokyklos nuotraukomis su pastabomis;
- paskatino prisidėti visus dalyvius: už ekrano drąsiau pasijuto ir tie, kurie įprastai bijotų kalbėti prieš klasiokus, kitus mokytojus ar direktorių. Nors visų prisijungusiųjų vardai buvo matomi, vis dėlto paskatino kalbėti atviriau;
- palengvino informacijos apdorojimą: architektai bet kuriuo metu gali grįžti į platformą ir pasitikrinti informaciją, komentarus ir idėjas – nebeliko neaiškių užrašų, kalno popierių.
„Architektūra yra taktilinė ir vizualinė patirtis, socialiniai ryšiai, tad neapsiribojome tik skaitmenizuotomis dirbtuvėmis. Technologijos padėjo pasiruošti, suorganizuoti kiek chaotišką informaciją į sluoksnius ir erdves. Vėliau sekė aptarimai jau mažesniame rate, kurių metu pasitikrinome, ar taip supratome, taip pat dirbome su medžiagiškumu, interjeru ir detalėmis“, – pasakoja I. Lukauskas.
„Šiuolaikiniai vaikai puikiai gaudosi technologijose, o noras skaitmenizuoti šį procesą padėjo atrasti ir patobulinti architektūrinę kalbą ne architektams“, – antrina V. Blažienė.
Žmogiška architektūra kuriama atvirai
„2L architects & engineers“ akcentuoja, kad kokybiška architektūra gimsta tik įtraukiant įvairius dalyvius – nuo bendruomenės narių iki vystytojų ir miesto institucijų. Lietuvoje galima rasti ne vieną sėkmingą pavyzdį.
Vilniaus vystymo kompanija rodo, kad viešinimas ir atviras kvietimas bendruomenei gali tapti veiksminga praktika: atviri renginiai socialiniuose tinkluose ar viešos diskusijos padeda žmonėms suprasti projektą ir įsitraukti į sprendimų procesą. Pasak I. Lukausko, „Vienas negali daug padaryti ar pasiekti, reikia būti pirmam, kuris užkuria kaip degtukas, o bendruomenė prisijungia“.
Iš šių patirčių matyti, kad sėkmingas rezultatas atsiranda tada, kai dialogas vyksta atvirai, kompromisai ieškomi kartu, o architektūra kuriama remiantis žmonių poreikiais. Tuomet galime tikėtis žmogui artimesnės architektūros ir greitesnio rezultato.
