Baigiasi dar vienas šildymo sezonas. Dar vienas be jokių permainų. Nors besibaigiant šiam sezonui politikai netikėtai iššovė: Vyriausybė ir Seimo dauguma yra apsisprendusi, kad šis sektorius turi būti valdomas valstybės, nes tai yra monopolinė paslauga.
Pažadas – šilumos kainas sumažinti 30 proc.
Kaip tai bus daroma? Anot premjero Algirdo Butkevičiaus, numatoma sukurti specialią bendrovę, kurią kontroliuotų valstybės valdoma „Lietuvos energija“, o ateityje esą būtų pritraukta ir privataus kapitalo. Tokiu būdu bus siekiama Vilniuje ir Kaune šilumos kainas sumažinti iki 30 procentų.
Be to, premjeras žadėjo, kad šilumos kainos Lietuvoje bus griežčiau reguliuojamos.
Tokios yra pagrindinės šio besibaigiančio šildymo sezono naujienos.
Nors premjeras kalba apie griežtesnį reguliavimą, kai kurie šilumos tiekėjai tvirtina priešingai. „Fortum Heat Lietuva“ atstovai teigia, kad palaipsniui reikėtų atsisakyti šilumos kainų reguliavimo, nes, tarkim Klaipėdoje, kai kuriais mėnesiais besiformuojanti rinkos kaina būna keliais centais mažesnė už reguliuotojų nustatytą.
Du skirtingi ekspertų požiūriai
Kaip tokius pasiūlymus vertina ekspertai? Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas teigė, kad ne kainų reguliavimas užtikrina mažiausias įmanomas kainas, o konkurencija, vartotojų galimybė rinktis.
„Akivaizdu, kad kainų reguliavimas negali išspręsti jokių problemų, jei pavyzdžiui, brangsta energijos žaliavos. Apskritai, kainų reguliavimas nei viename ekonomikos sektoriuje neišsprendė jokių problemų, o tik sukūrė naujų. Priežastis, kodėl šilumos kainos yra reguliuojamos, yra daugiau politinė, o ne ekonominė“, – pastebėjo Ž. Šilėnas.
Nemaža dalis Lietuvos šilumos įmonių priklauso savivaldybėms. „Todėl panaikinus kainų reguliavimą, kurį atlieka nepriklausomas reguliatorius, turėtume de facto politinį reguliavimą, kurį atlikinėtų savivaldybių tarybų nariai. Manau, kad šis variantas būtų dar prastesnis. Siekiant trumpalaikių politinių dividendų kainos būtų spaudžiamos žemiau ekonomiško pagrįstumo, įmonėms pradėtų trūkti lėšų ir, ilgainiui, reikėtų mokėti dar daugiau. Šiek tiek ironiška, bet Lietuvos atveju kainų reguliavimas kažkiek saugo įmones politikų kišimosi“, – sakė LLRI vadovas.
Ž. Šilėno nuomone, spręsti šį problemų kamuolį reikia keliais būdais. Pirma, panaikinti specialiaisiais šilumos ūkio planais sukuriamą monopoliją, kuomet vartotojas neturi jokių kitų galimybių šildytis kaip tik centralizuotai tiekiama šiluma. Antra, privatizuoti šilumos tiekimo įmones. Ar bent pritraukti profesionalius įmonių valdytojus, pavyzdžiui, per administravimo koncesiją. „Tai padarius, galėtume pradėti atsisakyti ir kainų reguliavimo“, – konstatavo Ž. Šilėnas.
Tuo tarpu ekonomistas Raimondas Kuodis pasisako už kitokį valdymo modelį – šilumos ūkis turi grįžti į valstybės rankas, o konkurencija šilumos ūkyje yra žalinga dėl masto ekonomijos griovimo.
Konkuruoti gali tik galingi gamintojai
Tuo tarpu Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidento Valdo Lukoševičiaus nuomone, Lietuvos šilumos tiekėjai ekonomiškai ir finansiškai nesuinteresuoti mažiausiomis šilumos kainomis – tai lemia reguliavimo sistema. O privatūs operatoriai persimeta į šilumos gamintojų gretas, kur pelnas neribojamas.
„Posovietinėse valstybėse šilumos ūkio perėjimą į rinką reikėtų daryti palaipsniui ir kompleksiškai vertinant visą energetikos ūkį. Dabartinė konkurencija Lietuvoje skatinant naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atėjimą duos rezultatą tik vasarą – tą paliudijo Klaipėdos pavyzdys. Čia nereguliuojami gamintojai prasidėjus šildymo sezonui šilumą siūlo beveik už „Klaipėdos energijos“ kainą.
Gruodžio-vasario mėnesiais, kai šilumos poreikis išauga 5 kartus sunku patikėti, kad greitu laiku didžiuosiuose miestuose atsirastų pigių, konkurencingų katilinių perteklius, kuris būtinas veiksmingai konkurencijai“, – pastebėjo V. Lukoševičius.
Ar seni metodai gali būti efektyvūs?
Ar šilumos ūkio problemas didžiuosiuose miestuose galėtų išspręsti viena nauja įmonė, apie kurią lyg ir užsimena premjeras?
Valdo Lukoševičiaus nuomone, viena šilumos tinklų įmonė būtų grįžimas į sovietinius laikus, kai tai jau buvo. „Nors pasiūlymas svarstytinas, kadangi mes bandome eiti valstybinio reguliavimo stiprinimo šilumos ūkyje keliu, tad ir seni metodai gali būti efektyvūs“, – reziumavo LEKA prezidentas.
„Ar galėtų kelias šilumos įmones valdyti viena įmonė? Taip, tai vyksta visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Įmonės jungiasi, stambėja, jei tam mato logiką. Tačiau yra didelis ir esminis skirtumas tarp įmonių jungimosi, kuomet tai vyksta pačių įmonių iniciatyva įmonėms plečiantis, augant, ir kuomet tai daroma centrinės valdžios iniciatyva. Pirmu atveju tai iš tikro veda link efektyvumo, geresnių paslaugų ir masto ekonomijos. Jei šilumos tiekimo įmones perimtų centrinė valdžia, net neabejoju, kad prasidėtų politikavimas, kova dėl to, ką paskirti vadovu ir panašiai“, – kalbėjo LLRI vadovas Ž. Šilėnas.
Kol politikai, šilumos tiekėjai ir ekspertai svarsto, ką reikėtų daryti, Vilniaus ir Kauno gyventojai kiekvieno žiemos mėnesio pabaigoje kelia vis tą patį klausimą – jeigu šildytumėmės kitaip, turbūt sumokėtume daug mažiau?
Straipsnis iš 
