2021-aisiais, įsigaliojus A++ energinio naudingumo klasei, daugiau nei pusė pastatuose suvartojamos energijos turės būti pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių. A+ klasės pastatams tokios prievolės nėra: galima naudoti ir vien iš neatsinaujinančių energijos šaltinių išgaunamą energiją, tarp jų – gamtines dujas, elektros energiją iš bendro elektros tinklo, iš iškastinių išteklių pagamintą skystąjį kurą ar kitą iškastinį kurą.
[su_quote cite=”Edmundas MONTSVILAS”]Šiuo metu itin populiarėja pastatų inžinerinės sistemos, kuriose lygiagrečiai su elektriniais šildymo ir karšto vandens ruošimo prietaisais įrengiamos fotovoltinės saulės elektrinės.[/su_quote]Šildymo sistemų evoliucija
Šiuo metu kylančiuose energiškai efektyviuose A++ klasės pastatuose prioritetą įgauna energijos vartojimas iš centralizuotų šilumos tinklų. Tačiau ne visur minėtą energiją įmanoma panaudoti arba energijos iš šilumos tinklų tiekimo netolygumas netenkina pastato vartotojų poreikių. Todėl populiarios ir tokios sistemos, kuriose lygiagrečiai su šilumos tinklais įrengiami didelio efektyvumo šilumos siurbliai, arba sistemos, kuriose šilumos siurbliai įrengiami lygiagrečiai su fotovoltinėmis saulės elektrinėmis ir rezerviniais energijos šaltiniais, tokiais kaip dujiniai katilai, elektriniai šildytuvai, biokuro katilai ir panašiai.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Edmundas Monstvilas priminė, kad, po 2021-ųjų statant A++ energinio naudingumo klasės pastatus, sudėtinga taps naudoti dujinį šildymą ar pastatui šildyti naudoti elektrinius šildytuvus, mat didžiąją dalį energijos bus privalu pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių.
Pagrindiniai pasirinkimai netolimoje ateityje liks centralizuoti šilumos tinklai, šilumos siurbliai su fotovoltinėmis elektrinėmis arba be jų ir biokuro katilai, kūrenami malkomis, medžio briketais, pjuvenų granulėmis. Daugiabučiams namams ir toliau liks aktuali centralizuotų šilumos tinklų tiekiama energija. Kol kas retas, nors galimas sprendimas – biodujos.
Įprasta praktika pastatui šildyti naudoti grindinį šildymą arba šildymą radiatoriais. Kondensaciniai dujiniai katilai arba šilumos siurbliai efektyviausiai veikia esant mažatemperatūriam režimui, todėl šildymo sistemose su šiais šilumos šaltiniais efektyviausia įrengti grindinį šildymą ar alternatyvius mažatemperatūrius šildymo prietaisus. Jeigu diegiamas oro-oro šilumos siurblys, papildomų šildymo prietaisų įprastai nereikia. E. Monstvilo žodžiais, šilumos siurbliai efektyvesni, jei įrengtas būtent grindinis šildymas.
Dar vienas būdas – žemos temperatūros spindulinis šildymas, populiarus Vokietijoje. Lietuvoje yra keli objektai, kuriuose pasirinktas būtent toks būdas – šildyti ne grindis, o lubas. Tuomet pastatą galima ir šildyti, ir vėsinti.
Kietojo kuro katilas, kūrenamas malkomis, statant energiškai efektyvius pastatus, anot E. Monstvilo, išlieka aktualus, tik svarbu, kad būtų naudojamas biokuras, taip pat katilas turi atitikti tam tikrus efektyvumo reikalavimus. Pagrindinis biokuro minusas – didesnė tarša mieste, taigi, jo naudojimas ribojamas, biokuras aktualesnis regionuose.
Pagrindinis pokytis – žmonių įpročiai
E. Monstvilas patvirtina – visos prieš keliolika metų naudotos šildymo sistemos naudojamos ir šiandien, išskyrus šildymą krosnimis.
Visgi, atkreipė dėmesį pašnekovas, žmonės nevengia naujovių: šiuo metu itin populiarėja pastatų inžinerinės sistemos, kuriose lygiagrečiai su elektriniais šildymo ir karšto vandens ruošimo prietaisais įrengiamos fotovoltinės saulės elektrinės. Toks sprendimas aktualus ne tik dėl to, kad šios elektrinės pastatui tiekia atsinaujinančią energiją. Žmonės pajuto ir finansinę naudą. Įsirengti minėtas elektrines nėra pigu. Investicijas būtų galima apibūdinti taip: reikiamai pasirinkus saulės elektrinės galingumą sumokama už maždaug per 10–15 metų pastate suvartotą elektros energiją, tačiau paskui dar daugiau kaip 10 metų už šią energiją mokėti nereikės.
Kalbant apie dujinį šildymą, anot pašnekovo, šis galėtų būti aktualus, jeigu rinkoje atsirastų suskystintos biodujos, tačiau kol kas Lietuvoje jų nėra.
KTU mokslininkai kaip tik atlieka vertinimą, kokie šildymo būdai pasirenkami atsižvelgiant į energinio naudingumo klasę. Mokslininkai pastebėjo tendenciją, kad, griežtėjant energinio naudingumo klasės reikalavimams, išsyk išpopuliarėja tuo metu rinkoje esantys finansiškai patraukliausi šilumos ir energijos šaltiniai. Pasiekus B klasę ūgtelėjo dujinių katilų naudojimas. Kartelę kilstelėjus iki A ir A+ klasės, dujinių katilų naudojimas mažėja. Tiesa, A klasės pastatuose dujiniai katilai diegiami palyginti aktyviai, A+ klasės pastatuose dujų katilai montuojami gana retai. Lygiagrečiai išaugo šilumos siurblių populiarumas.
Išmaniųjų sistemų pranašumai
Šįmet Aplinkos ministerija patvirtino statybos techninio reglamento STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“ pakeitimus, pagal kuriuos centralizuotai tiekiama šiluma pripažinta prioritetiniu energijos šaltiniu A++ klasės pastatams. „Iki praėjusių metų prie šilumos tinklų būdavo prijungiama vis mažiau pastatų, tačiau centralizuotos šilumos tiekėjai vis daugiau šiluminės energijos pradėjo gaminti iš atsinaujinančių šaltinių, t. y. iš biokuro. Dabar jau matoma tendencija, kad, siekiant A++ pastato energinio naudingumo klasės, prie šilumos tinklų jungiasi vis daugiau vartotojų“, – komentavo KTU mokslininkas.
Pastatuose suvartojamą energijos kiekį galima gerokai sumažinti panaudojant inžinerinių sistemų išmaniuosius valdymo prietaisus. Europos Sąjungos naujausioje energinio naudingumo direktyvoje įvestas reikalavimas nustatant pastato energinio naudingumo klasę lygiagrečiai įvertinti ir pastato išmanumo lygį, t. y. nustatyti jo rodiklį. Minėta direktyva skatina diegti pastatuose išmaniąsias, nuotoliniu būdu valdomas inžinerines sistemas.
Biuruose, anot E. Monstvilo, gali būti diegiamos sistemos, tinkančios ir vieno ar dviejų butų pastatams, tačiau čia šildymo prietaisų pasirinkimas platesnis: pavyzdžiui, vietoj radiatorių naudojami kiti šildymo prietaisai, efektyviau paskirstantys šilumą didesnėse patalpose.
Kartais didesnėse patalpose naudojamas orinis šildymas, jei erdvės mažesnės – radiatoriai, grindinis šildymas tinkamas įvairaus ploto pastatuose. Jei pastatas itin didelio ploto, inertiškos sistemos diegti neverta, mat ją reikia nuolat reguliuoti, o tai reikalauja papildomų energijos sąnaudų.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 spalis.
