Lietuvos klimato zonoje statybą sunkina ne tik tai, kad tenka atsižvelgti į keletą šalčio ciklų. Ne mažiau svarbus ir gebėjimas prisiderinti prie kintančio saulės šviesos ir šilumos kiekio.

Tradiciniai ir modernūs sprendimai

Pasak architektų biuro Vilniaus architektūros studijos architekto Algimanto Pliučo, siekiant kontroliuoti saulės šilumos ir šviesos patekimą į patalpas, galima pasikliauti tiek tradiciniais, tiek moderniais sprendimais. Kalbant apie tradicinius sprendimus, vienas svarbiausių – teisinga pastato orientacija. Itin svarbu tinkamai parinkti biurų patalpų vietą ta kryptimi, kurioje yra mažiau saulės, taip galima sumažinti energijos poreikius pastatui šildyti ar vėsinti.

A. Pliučas teigia, kad šiaurinėje pastato pusėje įrengtos biuro patalpos niekuomet taip neperkais kaip įrengtos pietinėje pastato pusėje. Jei dar projektavimo stadijoje tinkamos pastato orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu parinkti neįmanoma, prireikia naudoti vadinamąsias šešėliavimo priemones – įvairias išorines žaliuzes, stogelius ir kitus architektūrinius elementus.

Sprendimas – vertikaliosios briaunos

Pastaraisiais metais, anot architekto, daug biurų statinių statyti vertikaliosiomis briaunomis, kai, žvelgiant iš pastato kampų, atrodo, kad jis iš viso neturi skaidrių paviršių. „Tokio projekto sėkmė susijusi su orientacija sklype. Jei ji tinkama, briaunos apsaugo statinį tik iš tos pusės, kurią kaitina saulė, ir tuomet toks metodas pasiteisina. Kitu atveju tokie stiklai lieka architektūrinė dekoracija“, – įspėjo pašnekovas.

Kuriant komfortišką aplinką darbuotojams, biurų statiniuose svarbūs ir kiti inžineriniai sprendimai, susiję su patalpų vėsinimu ir natūraliu jų vėdinimu. „Kai kuriuose šiuolaikiniuose pastatuose numatomos galimybės kaupti perteklinę saulės energiją arba jos perteklių pašalinti per automatiškai atsidarančius langus. Taip kuriami natūralūs vėdinimo srautai, kurie nesudaro skersvėjo žmogaus darbo zonoje“, – aiškino A. Pliučas. Lietuvoje taip pat projektuojamos specialios atramos, kurios leidžia automatiškai varstytis langams – taip į patalpas įleidžiama šviežio oro, o prikaitęs iš jų išleidžiamas. Pašnekovas priminė paprastą fizikos dėsnį, kad būtent šiltas oras turi savybę kilti į viršų ir ten kauptis, tad, atsižvelgus į šį dėsningumą, oro kaitą galima gana paprastai sukontroliuoti.

Dar vienas modernus saulės šviesos kontrolės sprendinys, kuris efektyviai veikia, yra dvigubi ventiliuojami stikliniai fasadai. Sumontavus stiklo fasado sistemą ir palikus tarpą, šalia kaip antrasis sluoksnis montuojama atskira berėmio stiklo fasado sistema. Saulės šilumos srautas pereina pirmąjį stiklą, o tada jis kyla į viršų ir neleidžia kaisti pirmajam fasadui“, – apie tokių fasadų veikimo principus sakė architektas.

Ne visi langai varstomi

A. Pliučas atkreipė dėmesį, kad tuose pastatuose, kur planuojamos darbo erdvės, vis dažniau projektuojami nesivarstantys langai, mat dažnas jų varstymas išbalansuotų inžinerines mechanines priemones ir sistemas, kurios automatiškai turi rūpintis vėsinimu ir vėdinimu. „Lietuvoje tebėra įprasta, kad žmonės nori atsidaryti langą. Matyt, tas noras kyla siekiant tam tikro psichologinio komforto. Mano nuomone, langų varstymas yra visai nereikalinga funkcija, mat visas mikroklimatas kontroliuojamas kitais būdais, o ir energijos taupymo prasme langų varstymas prieštarauja šios sistemos efektyvumui. Kartais galbūt pasitaiko šių sistemų įrengimo klaidų, kai darbuotojams nėra suteikiamas maksimalus komfortas tose patalpose, tuomet jiems norisi problemą išspręsti senuoju būdu – atsidaryti langą“, – aiškino architektas. Visgi jei visos pastato inžinerinės vėdinimo sistemos veikia tinkamai, minčių apie langų varstymą šiose patalpose dirbantiems žmonėms neturėtų kilti.

Šių dienų tendencijos neleidžia abejoti, kad „savarankiškos“ saulės kontrolės ir patalpų vėdinimo sistemos ateityje bus vis populiaresnės. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad rinkoje esama žaliuzių, kurios, kai nėra saulės, automatiškai susitraukia, arba išsiskleidžia tuomet, kai saulė pasirodo. Šios žaliuzės reaguoja ir į patalpų vidaus temperatūrą – jei patalpoje vėsoka, jos pakyla ir įleidžia tam tikrą kiekį saulės šilumos, bet kai temperatūra pasiekia tam tikrą ribą, jos pačios nusileidžia.

Pasakodamas apie saulės šviesos kontrolės priemones, specialistas užsiminė, kad esama dar vieno, tiesa, nepigaus sprendimo – tai saulės kontrolės stiklai. Jų stiklo paketai turi tam tikrų atspindinčių savybių, kurios padeda kontroliuoti pro stiklą patenkančių spindulių kiekį. Tokių stiklų charakteristikos gali būti įvairios, tad kiekvieno projekto atveju jos aptariamos su gamintoju.

Apsispręsti padeda kaina

Naujų saulės šviesos kontrolės ir vėdinimo sistemų atėjimas į rinką neretai turi įtakos pastato architektūrinei raiškai. „Ar yra ryšys tarp estetinio vaizdo kūrimo ir pagrindinės funkcijos atlikimo?“

„Šis ryšys yra esminis. Žinoma, architektas laisvas rinktis, kokią priemonę jam naudoti, kad pasiektų tiek funkcinius, tiek estetinius tikslus. Juk stogeliai, žaliuzės, vertikaliosios briaunos ar refleksinis saulės kontrolės stiklas turi tam tikrų estetinių savybių, tokių kaip pildomi elementai, spalva ir kt. Būtent nuo to, kaip profesionaliai jas sugebama panaudoti, priklauso ir architektūrinės estetinės išraiškos rezultatas“, – sakė architektas.

Tiesa, anot pašnekovo, didžiausią įtaką vartotojo pasirinkimui, kokie spendimai bus pasitelkti siekiant kontroliuoti saulės energijos patekimą į patalpas, vis dar turi kaina. Efektyviausios sistemos paprastai turi daug elementų, o tai lemia ir didesnę kainą.

Komfortas ir klientų poreikiai

Pasakodamas apie saulės energijos surinkimo ir vėdinimo sistemas, A. Pliučas teigė, kad lietuviai nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimo išlaidas planuoja racionaliai ir be reikalo nešvaisto. Tai, kokios saulės energijos kontrolės ir vėdinimo sistemos bus parinktos konkrečiam pastatui, priklauso nuo paties pastato klasės, vietos, nuo to, koks klientas – reiklus ar ne, ar planuoja įsikurti biurų patalpose ir kokia bus šių biuro patalpų nuomos kaina.

„A klasės biuruose tokios sistemos laikomos privalomomis, nes tomis patalpomis besinaudojantys klientai kelia savo darbo aplinkai aukštus kokybės reikalavimus. Jei biurų patalpos yra ekonominės klasės, einama paprastesniu keliu – mažiau investuojama į papildomas architektūrines priemones. Pastatas aušinamas naudojant inžinerines sistemas, o tai reiškia, kad ir jo išlaikymo energinės sąnaudos didesnės“, – aiškino architektas.

Nors Lietuva – ne saulėtoji Ispanija, bet saulės, anot A. Pliučo, turi užtektinai ir numoti ranka į saulės kontrolės ir vėdinimo sprendimus negalima. „Jei biurų pastatuose nesiimama jokių saulės kontrolės priemonių, tai arba teks susitaikyti su itin didelėmis energijos sąnaudomis vėsinimui, arba gali susiklostyti tokia situacija, kad kelis vasaros mėnesius bus neįmanoma naudotis pastatu, nes jame tiesiog bus per karšta. Niekas nenorės tokių patalpų nuomoti ir jose būti“, – įspėjo architektas. Visgi investicijų į saulės kontrolės ir vėdinimo sistemas atsipirkimą privalu kaskart skrupulingai apskaičiuoti.

Sprendimus įkvėpė gamta

Architektų biuro „Arches“ projektas „Slėnio vila“ yra pelnęs įvairių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Šįmet, drauge su kitais keturiais projektais, Lietuvos architektų sąjungos šis projektas atrinktas į prestižinį Europos architektūros konkursą „Mies van de Rohe prizas 2019“.

„Šiame projekte saulės šilumai surinkti pasirinkti ne aktyvūs sprendiniai, ne saulės baterijos, o pati statinio sąranga, jo architektūriniai sprendiniai. Į patalpas patenkantį saulės kiekį efektyviai kontroliuoja vertikaliosios langinės“, – sakė biuro „Arches“ architektas Arūnas Liola.

Paklaustas, ar sprendimai dėl saulės šviesos kontrolės buvo numatyti ir pirminiame pastato plane, ar tokia mintis kilo vykstant darbams, pašnekovas teigė, kad sprendimai gimė bendraujant su užsakovu.

„Kadangi statinį supa gamta, noras išnaudoti jos suteikiamus pranašumus labai natūralus. Tiek saulė, tiek atsiveriantys vaizdai, kiek galima mažiau sukultūrintas pats statinio sklypas tarsi padiktavo sprendimus. Norėjosi, kad pastatas organiškai įsilietų į kraštovaizdį – aplinka pagelbėtų namui ir pats namas būtų palankus aplinkai. Tai buvo savotiško ryšio ieškojimas, tad kai kuriuos sprendinius tarsi padiktavo pati situacija“, – aiškino architektas.

Pasak specialisto, saulės šviesos kontrolei iš visų priemonių buvo pasirinktos būtent vertikaliosios medinės žaliuzės, nes sklype yra įkalnė ir nėra saulės pertekliaus, taigi, norėjosi išsaugoti kuo daugiau šviesos. Teko atlikti skaičiavimus, kiek saulės galima įsileisti į patalpas, kad šilumos nebūtų per daug. Tai padiktavo ir tam tikrus fasado sprendimus – esama vitrinų atvirų zonų ir dalinai medinėmis detalėmis pridengto stiklo, kurios suteikia šešėlį.

A. Liolos teigimu, tarp architektūrinės vizijos ir priemonių, kurios padeda kontroliuoti saulės šviesą pasirinkimo, esama glaudaus ryšio: „Žinoma, techniniai sprendiniai paprastai neformuoja architektūrinės vizijos, bet saulės šviesą kontroliuoti padedančios priemonės turi būti sėkmingai integruotos ir netapti estetiką diktuojančiais veiksniais. Patys įtaigiausi ir sėkmingiausi pavyzdžiai, kai išmanieji integruoti sprendiniai lieka nepastebėti. Mano manymu, jie neturi tapti akcentais, o įsilieti į bendrą estetinį vaizdą.“

Efektyviausiai, architekto žodžiais, veikia išoriniai fasadiniai elementai – žaliuzės ar išorinės ritininės užuolaidos. Paprastai tokiose sistemose esantys davikliai tam tikru laiku siunčia signalą, kad į patalpas patenka per daug šilumos, ir žaliuzės ar ritininės užuolaidos nusileidžia automatiškai.

Tuomet saulės šviesos ir šilumos patekimą blokuojantys išoriniai elementai uždaromi ar priveriami. Toks sprendinys panaudotas ir kitame architektų biuro „Arches“ projekte – biurų pastate „Quadrum“, Vilniuje, kur saulės kontrolė vykdoma automatizuotai. Išmaniosios sistemos seka šilumos pokyčius ir, kai reikia, išorinės ritininės užuolaidos būna nuleidžiamos. Nors automatizuotas išorinių elementų reguliavimas tampa vis populiaresnis sprendimas, jis vis dar tebėra naujovė, kuri daugeliui gana neįprasta, nes žmonės paprastai jaučiasi geriau, kai viską gali daryti patys. Architektas spėja, kad tik laiko klausimas, kada šios naujovės taps nebestebinančia kasdienybės dalimi.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.