Nuolat besikeičiančiame mieste matome kylančius naujus pastatus, atnaujinamas viešąsias erdves. Tačiau šiandien architektams kyla iššūkis – projektuojant miestą svarbu atliepti įvairius visuomenės poreikius ir įpročius. Miestai, kurie buvo kuriami dirbantiems ir čia gyvenantiems žmonėms, šiandien turi atitikti senėjančios visuomenės, riboto judėjimo žmonių poreikius. Miestuose turi gerai jaustis kiekvienas. Architektai neslepia, kad kartais miestai keičiasi lėčiau, nei to reikalauja kintantys visuomenės poreikiai.
Miestas, kuris buvo skirtas darbininkams
Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkė Rūta Leitanaitė pažymi, kad jau dabar šiuolaikinis miestas nebeatitinka esamos visuomenės poreikių. „Tai viena iš temų, kuri labai aktuali Lietuvai. Visai Europai svarbi senstančios visuomenės problema. Vertėtų daugiau galvoti apie tai, kaip mūsų miestus, jų infrastruktūrą tiek fiziniu, tiek socialiniu aspektu galima geriau pritaikyti senstančiai visuomenei, kurios poreikiai ir galimybės yra šiek tiek kitokie nei modernizmo laikais, kai miestas buvo kuriamas stipriam, energingam žmogui, darbininkui, kuris augina kelis vaikus ir yra efektyvus didelės sistemos sraigtelis. Dabar ir galimybės, ir potencialas, ir visuomenės poreikiai skiriasi. Prie šių tendencijų neišvengiamai reikia taikytis“, – sako R. Leitanaitė.
Daug dirbanti su Ukrainos architektais R. Leitanaitė pabrėžia, kaip svarbu, kad miestas atitiktų visuomenės galimybes: „Plėtodami šias veiklas mes taip pat galvojame apie miestus, kurie turėtų būti labiau pritaikyti ir pokario aplinkai. Karas keičia visuomenę, jos vidinius santykius, kuriems miesto infrastruktūra ir architektūra turėtų būti pritaikyta ateityje.“
Lietuvoje yra kita problema – jau daugybę metų judėjimo ir kitų negalių turintys žmonės, mamos su mažais vaikais susiduria su miesto nepritaikymu jų poreikiams. Neseniai Lygių galimybių kontrolierius atliko tyrimą ir nustatė riboto judėjimo žmonių diskriminaciją penkiolikoje Vilniaus ir Kauno restoranų. Nustatyta, kad įstaigos nėra prieinamos žmonėms su judėjimo negalia.
„Tai aktuali tema. Galiu iš savo patirties pasakyti, kad, prieš penkerius metus gimus sūnui, supratau, kad miestas yra labai nepatogus tėvams su vežimėliu. Apie žmones su ribotu judėjimu nebuvo pagalvota plėtojant miestą per šimtmečius. Šiandien planuotojai jau stengiasi integruoti universalaus dizaino principus į miesto aplinką, bet viskas vyksta pernelyg lėtai, kad būtų jaučiamas proveržis. Esame skirtingi ir turime būti jautrūs vieni kitiems. Miesto infrastruktūra ir jo erdvės turi priimti visokį žmogų.“
Architektas – daugiau nei tik miesto planuotojas
R. Leitanaitė sako, kad miesto prisitaikymas prie besikeičiančios visuomenės tampa vis aktualesnis. Tai plečia ir architekto profesinį lauką, kuris, pasak jos, ateityje vis plėsis: „Architekto ne tik kaip profesionalaus meno kūrėjo, bet ir kaip moderatoriaus, iniciatoriaus, konsultanto vaidmuo ateityje stiprės. Šis vaidmuo labai svarbus, nes matome, kad kokybiškai aplinkai kurti reikia įvairių žinių. Naivu tikėtis, kad vienas architektas turės jų visų. Išeitis – tarpdisciplininė komanda, kurioje būtų architektai, inžinieriai, konstruktoriai, geologai, antropologai, ekonomistai, sociologai, o architektas galėtų būti šio orkestro dirigentas. Ypač jeigu tai projektas, skirtas konkrečiai visuomenės grupei arba yra susijęs su viešosiomis erdvėmis.“
Architektūra tampa dialogu su miestiečiais
Vilniaus vystymo kompanijos Projektavimo skyriaus architektų komandos vadovas Paulius Jonys sako, kad nors istoriškai miestai buvo formuojami pagal industrinės visuomenės ritmą, šiandien visuomenė smarkiai pasikeitusi.
Vienas ryškiausių pokyčių – augantis žmonių noras dalyvauti. Gyventojai nebenori likti stebėtojais – jie siekia suprasti miesto procesus, prisidėti prie sprendimų ir matyti savo įsitraukimo rezultatus. Todėl Vilniaus vystymo kompanija, prieš pradėdama projektuoti viešosios paskirties objektus, organizuoja kūrybines dirbtuves, apklausas ir susitikimus su bendruomenėmis.
Šis lūkestis keičia ir pačią projektavimo kultūrą – architektūra tampa dialogu. Visuomenė įvairėja, todėl viešosios erdvės turi būti suprantamos, saugios ir patogios skirtingoms grupėms. Miestiečiams svarbi ne tik funkcija, bet ir emocinis komfortas bei aiškus vietos identitetas.
Keičiasi ir gyvenimo įpročiai. Gyvenimo būdas ir poreikiai tapo įvairesni, atsirado naujų mobilumo, poilsio ir kasdienės veiklos scenarijų. Architektams tai reiškia nuolatinę būtinybę peržiūrėti miesto struktūrą: kas žmonėms iš tiesų tinkama, o kur reikia daugiau lankstumo ir jautrumo.
Architektas įvardija ir besikeičinčius gyvenimo įpročius:
- Miestiečiai daugiau juda pėsčiomis.
- Aktyviau naudojasi dviračiais.
- Renkasi viešąsias erdves darbui, poilsiui, susitikimams.
- Miestas turi atliepti šiuos naujus scenarijus, užtikrinti geresnę infrastruktūrą, patogesnes jungtis ir įvairiapuses erdves, kurias galima naudoti skirtingu paros metu ir skirtingais tikslais.
Socialiniai tinklai taip pat stipriai veikia miesto suvokimą. Viešosios erdvės tampa viešojo diskurso dalimi. Tai, kas anksčiau buvo lokalus klausimas, šiandien gali akimirksniu tapti plačiai aptariama tema. Toks viešumas daro projektavimą ne tik skaidresnį, bet ir jautresnį: architektui tenka aiškiai pagrįsti sprendimus, nes visuomenės reakcija tampa neatsiejama projekto proceso dalimi.
Miesto planavimas vyksta žvelgiant į ateitį
Paulius Jonys įvardija kelis svarbius aspektus, kuriais vadovaujasi architektai kurdami miestą ne tik šiandieniam, bet ir rytojaus žmogui. Todėl projektuodami jie žvelgia į ateitį. „Kartais vienas ar kitas sprendimas gali pasirodyti netinkamas, bet jo potencialas atsiskleis vėliau, kai bus pastatyta kita infrastruktūra. Pavyzdžiui, mūsų projektuotas pėsčiųjų viadukas virš Tauro gatvės. Jį pastačius visi grožėjosi estetiniais sprendimais, tačiau buvo dvejojančių, ar tikrai šis tiltas reikalingas. Po metų matome, kad juo aktyviai naudojamasi. O visas potencialas atsiskleis, kai bus pastatyta Nacionalinė koncertų salė. Į kultūros renginius einantys ar iš jų grįžtantys šimtai žmonių be trukdžių, šviesoforo iš Naujamiesčio atsidurs Senamiestyje. Dideli pėsčiųjų srautai nestabdys ir automobilių eismo Tauro gatvėje“, – sako architektas.
- 15 minučių miesto principas. Vyresniam žmogui paslaugos turi būti šalia: sveikatos priežiūros įstaiga, parduotuvė, parkas, kultūrinės vietos. Paprastas pasiekimas leidžia išlikti savarankiškam, o tai didelė gyvenimo kokybės dalis. Svarbi ir pati susisiekimo logika – aiškūs maršrutai, saugūs priėjimai prie stotelių, suprantamos persėdimo vietos. Kai kelionė rami ir nuspėjama, žmogus išlieka mobilia miesto dalimi.
- Universalus dizainas. Natūralūs nuolydžiai, aiškūs orientyrai, geras apšvietimas, prieinami pirmieji aukštai – tai paprasti dalykai, kurie leidžia miestu naudotis visiems. Jie svarbūs ne tik vyresniems, bet ir vaikams, tėvams su vežimėliais ar žmonėms, dar patiriantiems laikinas traumų pasekmes.
- Galimybė likti aktyviam. Patogios gatvės vaikščioti, jaukūs parkai, nedidelės susitikimų aikštelės, lengvai pasiekiami bendruomenės centrai padeda žmogui neatsiriboti. Socialinis gyvenimas labai priklauso nuo to, kaip suplanuota erdvė. Jei vieta priimtina ir kviečia užeiti, žmogus joje natūraliai pasilieka ilgiau.
Šnipiškių aikštės atvejis
„Dar ne visų atrasta Šnipiškių aikštė – čia įrengtos gausios terasos jau tampa ne tik kaimynų, bet ir netoli įsikūrusių biurų darbuotojų komandų susitikimų, bendraveiklos vieta. Arba Neries krantinė, besidriekianti ne vieną kilometrą ir tapusi įvairių amžiaus grupių ir interesų žmonių mylima vieta. Dabar tai ne tik tranzito ar pasivaikčiojimo trasos. Čia sustoja ir ilgam veiklos randa ir šeimos su mažais vaikais, ir senjorai, ir sportininkai. Džiugu, kad jau ne tik erdvė prie Baltojo tilto, bet ir už Mindaugo tilto tampa festivalių, miesto švenčių epicentrais“, – pasakoja P. Jonys.
Senėjanti visuomenė tikisi pagarbaus ir patogaus miesto
Senėjanti visuomenė taip pat verčia architektus planuoti miestą iš naujo ir matyti ne tik pavienius elementus. Pasak P. Jonio, vienas esminių dalykų – pasiekiamumas mieste. Ne fragmentai, o nenutrūkstamas takų tinklas, kuriame nėra akligatvių, staigių nuolydžių ar rizikingų perėjų. Vyresnio žmogaus kelionė turi būti aiški ir valdoma: „Todėl planuojant svarbi kiekviena detalė: takų plotis, suoliukų ritmas, įskaitomi posūkiai. Miestas turi vesti, o ne klaidinti. Svarbiausia užtikrinti, kad žmogus galėtų patogiai gyventi tame pačiame mieste visą gyvenimą, nesusidurdamas su kliūtimis kas kelis žingsnius.“
Vyresnio amžiaus žmonių poreikiai, kaip pažymi architektas, dažniausiai yra susiję su nedideliais sprendimais: pavėsis, suoliukas tinkamu atstumu, aiški informacija, saugi perėja. „Pavyzdžiui, diskusijose dėl Vilniaus Ugnijos skvero išryškėjo savotiškas teritorinis „karas“. Vieni gyventojai siekė, kad esamos žaidimų aikštelės būtų sujungtos, atnaujintos, padidintos ir integruotos su bendruomenės susirinkimų erdve, o senjorai pabrėžė, jog tokiu atveju skvere jiems nebeliks vietos, jie prašė vaikų žaidimų aikšteles iškelti į kitą vietą arba sumažinti. Pradžioje tai sukėlė nemažai pasipiktinimo ir įtampos, tačiau ,diskusijoms tęsiantis, žmonėms atsiveriant ir pradedant girdėti vieniems kitų poreikius, pamažu pradėjo formuotis bendras supratimas.
Galiausiai buvo nuspręsta centrinę skvero dalį padalyti į dvi puses: vieną – aktyvią, kitą – ramią. Tai kompromisas, kuris negalėtų būti tiesiog pasiūlytas iškart, nes greičiausiai būtų atmestas. Tokie sprendiniai gimsta tik tada, kai abi pusės išgirsta viena kitą ir atsiranda tarpusavio pagarba.
Į ką reikia atsižvelgti, galvojant apie senėjančią visuomenę:
- Sveikatinantis miesto sluoksnis. Patogūs takai, želdynų artumas, mažesnis triukšmas, švaresnis oras – visa tai veikia žmogaus savijautą kasdien. Klimato kaita tik stiprina šių dalykų reikšmę. Pavėsiai, vandens elementai, gerai vėdinamos gatvės tampa būtinybe, ypač karštomis vasaromis.
- Būstas. Ne kiekvienam vyresniam žmogui tinka tradicinis butas dideliame name. Dažnai reikalingos mažesnės, lengvai prižiūrimos, arčiau bendruomenės esančios erdvės, kuriose gyvenimas nėra izoliuotas ir vis dar palaikomas kaimyniškas ryšys.
- Psichologinis saugumas. Aiškios vizualinės ašys, geras apšvietimas, matomi kampai, atviros viešosios erdvės be užslėptų vietų. Vyresni žmonės itin greitai pajunta, kur jauku, o kur nejauku. Žinome, kad jie yra pamėgę mūsų projektuotus Liuteronų sodus, Reformatų skverą, Senvagės parką, pėsčiųjų ir dviračių takus Žvėryne. Čia buvusios apleistos, kartais pavojingos teritorijos virto vietomis, kuriose galima ramiai pabūti, lėtai pasivaikščioti neatsitrenkiant į skubančiųjų minią, rasti atokią, bet saugią vietą susitikti su draugu, pasėdėti ant suolo, paskaityti knygą, pagriebtą iš šalia įrengtos lauko bibliotekėlės.
Judumas projektuojant – ne formalumas, o pagrindas
Paklaustas apie miesto pritaikymą riboto judėjimo žmonėms, architektas P. Jonys sako, kad judumo analizė projektuojant viešąsias erdves yra ne formalumas, o pagrindas, nuo kurio priklauso, ar žmogus galės miestu naudotis visavertiškai. Todėl projektuotojai vertina maršrutų logiką, jų plotį, nuolydžius, kliūtis, galimybę pasiekti skirtingus aukščius ir erdves nenutrūkstamu keliu. Ši analizė leidžia anksti pamatyti kritinius tiek viso projekto, tiek konkrečių mazgų taškus.
Dažniausiai sudėtingas situacijas sukuria istorinė aplinka ir raiškus reljefas. „Sudėtingas reljefas tankiai užstatytose ar brandžių medžių turtingose erdvėse riboja galimybę įrengti tiesius ir universalius maršrutus. Stačios gatvės, šlaitai, ankštos erdvės ir reikšmingi aukščių skirtumai verčia ieškoti ne tiesioginių, o lankstesnių ir fiziškai įgyvendinamų trasų. Tai kompromisai, kuriuos diktuoja pati miesto geografija.
Istorinėse miesto dalyse galioja griežti paveldo apsaugos reikalavimai. Čia architektas susiduria su ribomis, kurios yra nepajudinamos: saugomos pastatų angos ir fasadai, autentiški interjerai su nekintama planine struktūra, išlikę dangų fragmentai ar riedulių grindiniai, kuriuos būtina išsaugoti. Tokie apribojimai dažnai neleidžia įrengti pandusų, keltuvų ar kontrastingų vizualinių vedlių, nes jie keistų vertingąsias kultūros paveldo savybes. Šiose situacijose tenka balansuoti tarp dviejų vertybių – paveldo autentiškumo ir žmogaus įtrauktumo. Kartais pavyksta rasti tinkamą sprendimą, kartais ne viskas tampa pasiekiama visiems, ir tai yra objektyvi realybė, o ne architektų nenoras“, – sako P. Jonys.
Informacinė sistema kaip orientyras erdvėje
Jis atkreipia dėmesį, kad labai svarbi ir informacinė sistema: „Net puikiai suprojektuota erdvė neveikia, jei žmogus nesupranta, kaip ja naudotis. Todėl aiškios nuorodos, logiška navigacija, žemėlapiai, schemos, orientyrai, informacija apie alternatyvius maršrutus, keltuvus ar pandusus yra būtini. Net gerai pritaikyta infrastruktūra tampa neprieinama, jei ji „nematoma“. Tokiu atveju žmogus gali likti izoliuotas ne dėl fizinių barjerų, o dėl informacijos stokos. Tai taip pat sukuria atskirties jausmą.
Tauro kalno sutvarkymo atvejis
Neseniai atidaryta Tauro kalno viešoji erdvė sulaukė didelio visuomenės dėmesio, tačiau dalis žmonių su specialiaisiais poreikiais projektą įvertino neigiamai. Tai suprantama, nes vienas pagrindinių projekto uždavinių ir sprendinių buvo sudaryti sąlygas įveikti kalną žmonėms su judėjimo negalia. Iki rekonstrukcijos tai buvo faktiškai neįmanoma – reljefas status, o pats kalnas natūraliai sunkiai pasiekiamas.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad problemą galima išspręsti formuojant ilgesnį, lėkštesnį serpantiną. Tačiau Tauro kalnas yra itin svarbus miesto panoramoms, apaugęs brandžiais medžiais, jo reljefas ir siluetas yra saugoma Naujamiesčio istorinės dalies kultūros paveldo vertingoji savybė. Dėl šios priežasties, diskutuojant su kultūros paveldo specialistais, buvo nutarta neplėsti esamos takų sistemos ir naujus takus formuoti tik ten, kur jie istoriškai egzistavo arba kur maršrutai yra nusistovėję dėl ilgalaikio gyventojų judėjimo.
Tokioje griežtų apribojimų programoje pavyko suprojektuoti vingiuojančią, be laiptų įveikiamą trasą, leidžiančią palaipsniui pasiekti visas pagrindines viešosios erdvės zonas. Tačiau įgyvendinant projektą nebuvo suspėta įrengti aiškios informacinės sistemos, nurodančios bekliūtės trasos pradžią ir kryptį. Dėl to žmonės su neįgaliojo vežimėliais ar tėvai su vaikų vežimėliais, neradę suprantamo maršruto, išsakė pastabų.
Šiuo metu projektas toliau tobulinamas aktyviai bendradarbiaujant su įvairiomis neįgalių žmonių organizacijomis. Remiantis gautomis pastabomis, planuojama įrengti papildomą nuorodų sistemą, suformuoti taką iki amfiteatro, laiptatakių pradžioje ir pabaigoje numatyti papildomi žymenys, taip pat numatoma įrengti papildomus turėklus.
