Architekto Rolando Paleko kalba, nuskambėjusi šalies Prezidentūroje Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo proga šių metų vasario 15 dieną.
„Žmogaus rankomis sukurta aplinka yra laikytina Valstybės rūbu. Rūbu, kurį Valstybė – kartu ir kiekvienas joje esantis žmogus – dėvi kasdien daugelį metų ir kurio taip paprastai nepersivilksi, jis kinta natūraliai, palengva. Kaip ir visi rūbai, jis reprezentuoja Valstybę konkrečiu laikotarpyje, pagal jį Valstybė atpažįstama. Tas rūbas taip pat privalo nevaržyti judesių, netrukdyti dirbti ir džiaugtis gyvenimu.
Seniau mūsų rūbas buvęs gana kuklus, niekuo per daug neišsiskiriantis. Mados ateidavę, tačiau mus pasiekdavę kiek pavėluotai. Tiesa, turime medinį paveldą, turime senamiesčius. Turime Lazdynus. Tame mūsų rūbe niekada nestokota to, ką vadiname „iš gamtos“.
Valstybei reikia gražaus rūbo. Žmonėms reikia aplinkos, malonios akiai ir kūnui. Kokybiškos. Tokios aplinkos, kurią norėtųsi liesti. Kurios vėliau nesinorėtų keisti.
Dar neseniai mūsų Valstybei buvo svarbu savo rūbą susitaisyti. Lopėme atskiras dalis, siuvome pašiltinimą. Taip reikėjo. Kartais bandydavome ir pasipuikuoti… Tačiau viską norėjome įsigyti už kuo mažesnę kainą… Tarsi pigių rūbų parduotuvėje. Mažai galvojome, kaip atrodysime tame rūbe po kurio laiko, ar jis bus patogus ir ar gerai dėvėsis.
Manau, atėjo laikas permąstyti šias nuostatas. Tikiu, kad esame turtingi svarbiausiuose dalykuose. Dažnai pirmaujame ne tuose, kuriuos galima suskaičiuoti, o tuose, kurie nėra išmatuojami.
Žymus architektas Louisas Kahnas yra pasakęs: (…) kūriniai turi prasidėti nuo neišmatuojamo, vėliau turi praeiti išmatuojamas reikšmes (…), ir galiausiai vėl tapti neišmatuojamais.
Mūsų Valstybė dabar jau nebeturėtų skubėti siūdama sau apdarą. Manau, labai svarbu kaskart pradėti nuo minties, nuo idėjos, nuo vizijos. Tai visai nesunku, netgi malonu. Tai su kaupu atsipirks – tik svarbu suprasti, kad tai yra reikalinga.
Ir tik tuomet, kai kaskart pradžioje gims svajonė, o tik po to įdarbinsime skaičius, kai visų pirma norėsime geriausio kūrinio, o ne paslaugos, – tik tuomet galbūt pavyks mums visiems sukurti jaukų rūbą, savą, turintį taip pat ir neišmatuojamų reikšmių. Kai ką vertingo ir išliekančio. Gyvenime būsimo žmogaus.“
