• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Rekuperacinės sistemos: centralizuotos ar individualios?

2016 vasario 28 d.

Centralizuota ar decentralizuota rekuperacija: kuris sprendimas racionalesnis skirtingo tipo pastatams – individualiesiems ir daugiabučiams gyvenamiesiems, administraciniams centrams ir ugdymo įstaigoms?

Pasaulis gręžiasi į individualius įrenginius

Kol kas Lietuva renkasi atidėti sprendimo paieškas – daugelis dar nėra tikri dėl atsakymo į paprastesnį klausimą – ar mechaninis vėdinimas yra išties ne vien komforto, bet ir būtinybės reikalas? Galima išgirsti, kad renovuojamuose ir sandarinamuose daugiabučiuose diegti mechanines vėdinimo sistemas neracionalu, todėl aukštos klasės būstą pristatantys naujų daugiabučių statytojai gali siūlyti savarankiškai įsirengti rekuperacinę vėdinimo sistemą. Dėl šios priežasties individualiųjų namų gyventojai tiki, kad švaraus oro komfortą jiems garantuos vėdinimas pro langus, o ugdymo įstaigos, kurių dalis turi įrengtas centralizuotas vėdinimo sistemas, niekuo netiki – joms neužtenka skiriamų lėšų jų eksploatacijai. Tai dalis pastatų tipų, kurių naudotojai leidžia laiką deramai nevėdinamose patalpose.

Sostinės Balsių progimnaziją suprojektavęs architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Architektūros katedros profesorius Sigitas Kuncevičius neabejoja, kad didesniuose, ypač polifunkciniuose, pastatuose racionaliau diegti decentralizuotas vėdinimo sistemas ir pats laikas vaduotis iš inertiško mąstymo, dauguma atvejų bandant remtis centralizuotomis sistemomis.

„Daugelis viešosios paskirties pastatų savo struktūra yra polifunkciniai, o skirtingos paskirties patalpos reikalauja skirtingų aprūpinimo režimų. Ne veltui visuomeniniuose pastatuose, kitaip nei gyvenamuosiuose, dažniau numatomos atskiros sistemos – sunku prižiūrėti pastatą bendra sistema. Būtų tikslinga atskirti mažesnes patalpas nuo didesnių, pasirinkti ekonomiškiausius metodus, atsižvelgti į patalpos pobūdį“, – sakė S. Kuncevičius.

Didesni pastatai, tarkime, mokyklos, ir šiandien dažnai turi kelis orą keičiančius įrenginius. Vis dėlto, pabrėžė architektas, dar amžių sandūroje rimtų specialistų buvo nustatyta, kad perspektyvą turi maksimali decentralizacija – kai savo įrenginį turi kiekviena patalpa.

„Taip paprasčiau juos valdyti, lengviau sutaupyti. Jei mokykloje vaikai išėjo į sporto salę, ten reikės intensyvesnio oro srautų keitimosi, bet nenaudojamoje klasėje oro kondicionavimą galima išjungti. O kai sistema centralizuota, oro srautai balansuojami valdymo sklendėmis arba padavimo termovizoriais, bet visas oras paduodamas vis vien pro vieną bendrą vamzdį, ir labai racionalus sistemos naudojimas nėra įmanomas“, – aiškino architektas.

Ar įskaičiuojamas dėl ortakių prarandamas plotas?

Gyvenamuosiuose pastatuose individualūs vėdinimo ir oro kondicionavimo įrenginiai ne tik palengvina komfortišką naudojimąsi jais, bet ir leidžia vykdyti tikslią energijos naudojimo apskaitą.

„Sunku įsivaizduoti, kad neaugtų decentralizuotų sistemų naudojimo praktika. O perspektyvoje galbūt net ne patalpų grupių, o kiekvienos patalpos aprūpinimas atskiru įrenginiu“, – sakė S. Kuncevičius.

Vis dėlto naujų daugiabučių statytojai – tie, kurie ne sudaro galimybę, o išties įrengia rekuperacines vėdinimo sistemas, linkę rinktis centralizuotą įrenginį. Nors didelės spintos dydžio centralizuotos sistemos įrenginiams ne visada lengva rasti vietą, pradinės investicijos į juos yra mažesnės nei į individualius įrenginius.

Racionalumą ir ekonomiją architektas siūlo skaičiuoti ne tik pagal įrenginių kainą: „Juk nutiesti centralizuotos sistemos ortakius reikia ne mažiau nei 45 centimetrų patalpų aukščio. Paskui būtina įrengti kabamąsias lubas. Didesniame pastate tie 45 centimetrai gali sudaryti apie 15 proc. pastato tūrio, kurį visų pirma reikia pastatyti…“

Vienai patalpai skirtas vėdinimo įrenginys yra maždaug senųjų kompiuterių dėžių dydžio. Montuoti jį, atkreipė dėmesį S. Kuncevičius, galima vadinamuosiuose protinguose tarplangiuose, ir oras gali būti įleidžiamas ne pro orlaidę, bet pro groteles, o išmetamas kitoje vietoje, tačiau pro tą patį rekuperatorių: „Tokios yra bendros tendencijos – protingi tarplangiai moderniuose pastatuose yra įprasta vieta decentralizuotoms sistemoms. Ten gali būti talpinami ne tik rekuperatoriai, bet ir akumuliaciniai įrenginiai, į kuriuos nuo fasadų surenkama saulės energija, – tai dar vienas perspektyvus sprendimas.“

Be reikalo pamirštos tradicijos

S. Kuncevičius ragina į šios problemos sprendimą žvelgti plačiau – nagrinėti ne tik centralizuotų arba individualių vėdinimo ar kitų inžinerinių sistemų klausimą.

„Mums trūksta kompleksiško mąstymo. Nereikėtų mėginti visas technologines užduotis spręsti vien turint techninę įrangą. Mes patys universitete, galvodami apie naują studijų programą, norime atkreipti dėmesį į konkrečios klimato zonos poreikius. Priminti, kad architektūra yra susijusi su geografija ir to negalima ignoruoti. Jei prisimintume senąsias tradicijas – didžioji duonkepės krosnis tradicinėje gyvenamojoje lietuvių architektūroje atliko ir kompensatoriaus funkciją – staigaus temperatūros pokyčio atveju didelis molio ar keraminių plytų kiekis savotiškai išlygindavo tuos kritimus, nes šios medžiagos akumuliuoja arba vėsą, arba šilumą, ir tada nereikėdavo kondicionierių. Tuomet kyla ir didesnių architektūros identiteto klausimų. Kosmopolitizacijos procesas viską niveliuoja nepaisant geografinių ar klimato skirtumų, tačiau ateityje, matyt, reikės apie tai daugiau galvoti. Mums tikrai padėtų vietinių, inertinių medžiagų naudojimas“, – sakė VGTU dėstytojas.

Individualios vėdinimo sistemos – brangesnės statytojui, bet pigesnės gyventojams

Tomas KAROSAS
Inžinierius, AB „NIT projektai“ direktorius

Po 2016 metų lapkričio 1 dienos gauti leidimai statybai įpareigos statyti pastatus, tarp jų ir daugiabučius namus, kurių energinė naudingumo klasė būtų ne mažesnė nei A. Anksčiau statytiems daugiabučiams pakako natūralaus vėdinimo, bet A energinei klasei pasiekti, be kita ko, reikalinga ir mechaninė vėdinimo sistema. Tai reiškia, kad statytojui atsiras ir papildomų išlaidų.

Mechaninio vėdinimo sistemos gali būti centralizuotos arba individualios. Teko bendrauti su statytoju, kuris prašė daugiabutyje suprojektuoti centralizuotą vėdinimo sistemą, nes tokią įrengti yra gerokai pigiau nei individualią: užtenka vienos vėdinimo kameros, oro padavimo bei ištraukimo ortakių šachtoje per visą laiptinę, o kartais ir per kelias.

Tačiau gyventojams tai nėra geras sprendimas, nes apatiniame ir viršutiniame aukštuose oro kiekis bei greitis skirsis, o mechaninės reguliavimo sklendės to gerai nesureguliuos. Vėliau gyventojai, vėdindamiesi pagal savo poreikį, sistemą dar labiau išreguliuos. Įrengus automatizuotą sistemą su automatiniu sklendžių reguliavimu, centralizuotos sistemos kaina labai smarkiai pakils, todėl statytojai dažniausiai daugiabučiuose tokios nesirenka. Galimi kiti nepatogumai: ortakiais iš vieno buto į kitą sklindantis garsas ar net ateinantys gyviai… Taip pat gyventojams tenka samdyti sistemą eksploatuojančią įmonę.

Taigi geresnė alternatyva būtų kiekviename bute atskira rekuperacinė vėdinimo sistema. Rekuperatorius nėra didelis, jis gali būti lengvai sumontuojamas sanitarinio mazgo palubėje ar net spintoje. Įrenginio eksploatacija nėra brangi ar sudėtinga, tereikia keisti filtrus. Tačiau tokios sistemos įrengimas statytojui kainuoja gerokai brangiau, taip pat reikia didesnių šachtų ortakiams, o tai mažina naudingąjį parduodamą plotą. Vis dėlto įrengus individualią vėdinimo sistemą, vėliau gyventojai bus dėkingi.

Kitas klausimas yra mechaninio vėdinimo įrengimo galimybės sovietiniuose daugiabučiuose. Tai gerokai sudėtingesnis reikalas, nes reikėtų įrengti ir apšiltinti ortakius išorinėje pastato sienoje. O jeigu leistume ortakius esamose šachtose, jų matmenys būtų per maži. Didinti šachtas nėra galimybių. Statant ventiliacines kameras ant esamų daugiabučių stogų reikalingi specialūs sutvirtinimai, o dabar stengiamasi vengti įrenginių ant stogų. Ortakių įrengimas butuose, kurių aukštis yra labai mažas (2,7 metro), gyventojams irgi nepatrauklus, todėl individuali rekuperacinė sistema nemontuojama.

Tokiems pastatams vėdinti būtų galima panaudoti pusiau mechaninį vėdinimo būdą, kai oras patenka pro languose įrengiamas oro pritekėjimo groteles, o ištraukiamas pro sanitariniuose mazguose įrengtus vėdinimo kanalus, prieš tai šiuos gerai išvalius. Ant stogo įrengtu ventiliatoriumi oras ištraukiamas iš visų sanitarinių mazgų zonoje esamų vėdinimo kanalų.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad