Europos šalių būstų fondas vienu metu susiduria su keliais kompleksiniais iššūkiais: nepakankamu prieinamumu, prastu mikroklimatu, dideliu energijos bei išteklių suvartojimu ir viso to sukelta klimato krize. Europai trūksta kokybiško ir įperkamo būsto, nors paradoksas akivaizdus – dauguma pastatų, kurių visuomenei prireiks ateityje, jau pastatyti. Būtent čia architektai gali svariai prisidėti prie situacijos keitimo, tačiau tam pirmiausia reikia transformuoti fundamentalų požiūrį į esamą užstatymą.
Universitetuose, kuriuose rengiami būsimieji architektai, daugiausia dėmesio tradiciškai skiriama naujai statomiems pastatams, jų meninei kokybei, erdvinei išraiškai ir inovatyvioms konstrukcijoms. Tai skatina kūrybiškumą ir ambicijas sukurti kažką išskirtinio, tačiau architektūros studijos vis dar nepakankamai orientuojamos į gilesnį tvarumą, siekiant sukurti naują jau esamų pastatų kokybę. Neatsitiktinai būsto renovacijos ar rekonstrukcijos projektų konkursuose dalyvauja gerokai mažiau kūrėjų, nei skelbiant naujus ambicingus koncertų salių, muziejų, administracinių ar gyvenamųjų pastatų konkursus.
Eksperimentinis gyvenamasis projektas „Living Places“ Kopenhagoje. Adamo Mørko nuotr.
„Re:Living“ – eksperimentas renovacijos kokybei gerinti
Įmonės VELUX, „IBA’27“, „DGJ Architektur“ ir „Transsolar“ suvienijo pajėgas siekdamos įrodyti statybų sektoriaus dalyviams, kad esami pastatai gali tapti sveikesniais, mažesnio poveikio aplinkai ir labiau įperkamais būstais. Šiais metais partneriai pristatė tyrimais parengtą strategiją.
Dokumente „Būstas, kurio reikia mūsų norimai ateičiai. Žalioji knyga 2026“ (The Housing We Need for the Future We Want. Green pages), kurį parengė VELUX ir „Re:Living“ partneriai – BPIE, „No Objectives“, RISE bei „Artelia Denmark“, – pagrindžiama būtinybė imtis skubių veiksmų su esamu pastatų fondu. Projektas „Re:Living“ šias idėjas paverčia tikrove nagrinėdamas, kaip renovacija gali tapti plačiai pritaikomu, universaliu sprendimu ateities būstams ir bendruomenėms. Dalydamasi žiniomis ir įtraukdama visus vertės grandinės dalyvius, „Re:Living“ siekia sukurti veikiantį modelį, kuris padėtų paspartinti pokyčius visame statybų sektoriuje.
Šis modelis atsigręžia į faktą, apie kurį kalbama jau ne vienerius metus: kol statybų sektorius pagrindinį dėmesį skiria naujų pastatų inovacijoms ir laipsniškam jų efektyvumo didinimui, didžiausias sisteminis iššūkis išlieka susijęs su jau esamu pastatų fondu.
Esami pastatai – pagrindinis nuolatinių CO2 emisijų šaltinis
Kasmet naujai pastatomi objektai sudaro maždaug 1 % viso pastatų fondo, tačiau jie generuoja net 18 % visų ES pastatų sektoriaus metinių emisijų. Likę 99 % pastatų yra atsakingi už maždaug 82 % metinių emisijų. Tai atskleidžia dvi esmines aplinkybes: nauja statyba pasižymi neproporcingai dideliu pradiniu anglies pėdsaku, o esamas pastatų fondas išlieka pagrindiniu nuolatinių emisijų šaltiniu.
Užuot vertinus pastatus visų pirma kaip nekilnojamąjį turtą, kurį nusidėvėjus reikia tiesiog pakeisti, kyla rimtas profesinis uždavinys – kaip pritaikyti, pakartotinai panaudoti ir atnaujinti tai, kas jau egzistuoja, tenkinant įvairius visuomenės poreikius. „Re:Living“ projekto tikslas – nustatyti naują renovacijos standartą ir pakeisti įprastą mąstymo seką. Pagrindinis principas skamba taip: prieš statant naują, įvertinkite esamą. „Re:Living“ šį požiūrį formuluoja kaip aiškų algoritmą: „Renovuoti → Išplėsti → Statyti naują“.
Svarbiausias klausimas kūrybiniame procese turėtų būti ne kur ir kaip statyti naują pastatą, o kaip galima geriau panaudoti esamą erdvę – transformuoti būstą arba pritaikyti pastatus, kurie iki šiol turėjo visai kitą naudojimo funkciją.
Prioritetų piramidė pastatų transformacijai ir statybai: Renovuoti → Išplėsti → Statyti naują
Išnaudoti esamų pastatų potencialą
Jei esamo tūrio nepakanka, kitas žingsnis – išplėsti esamą pastatą, pavyzdžiui, racionaliai naudoti palėpes, statyti papildomus lengvųjų konstrukcijų anstatus ar priestatus. Kitaip tariant, keisti požiūrį į esamų pastatų potencialą. Šiame kontekste bendrovė VELUX turi ką pasiūlyti. Nuo 1942 m. registruoto prekės ženklo pavadinimas sudarytas iš dviejų sudurtinių žodžių: VE – ventiliacija ir LUX – šviesa. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kokybiška gyvenamoji aplinka reiškia kur kas daugiau nei tik energiją taupančių pastatų statybą. Namai taip pat turi užtikrinti pakankamai dienos šviesos, gryno oro, šiluminį komfortą ir sveiką patalpų mikroklimatą.
Bendrovė vis dar vadovaujasi savo įkūrėjo Villumo Kanno Rasmusseno principu: „Vienas eksperimentas vertas tūkstančio ekspertų nuomonių.“ Todėl „Re:Living“ planuoja ir praktinį tęsinį – rasti tinkamą pastatą, kuriame sumodeliuoti tyrimo principai galėtų būti išbandyti realiomis sąlygomis. Šios idėjos jau įgyja baltišką dimensiją: Palangoje įvyko idėjų dirbtuvės ir diskusija apie istorinio pastato, paskelbto kultūros paminklu, būsimą konversiją ir naudojimą.
Ankstesnis projektas „Living Places“, kurį VELUX, bendradarbiaudama su „EFFEKT Architects“ ir „Artelia“, įgyvendino Kopenhagoje 2023 m.: septyni prototipiniai pastatai – penki atviri paviljonai ir du visiškai įrengti gyvenamieji namai – praktiškai išbandė, ką įmanoma pasiekti taikant apgalvotus architektūrinius, medžiagų ir konstrukcinius sprendimus, naudojant jau dabar prieinamas technologijas. „Living Places Copenhagen“ pasiekė itin žemą anglies dvideginio pėdsaką – 3,85 kg CO2/m² per metus. Tai yra tris kartus mažesnis rodiklis nei tuo metu Danijoje reikalaujama 12 kg CO2/m² per metus riba naujiems pastatams. Šis pavyzdys rodo, kad architektų bendruomenei tenka lemiamas vaidmuo: keičiant prioritetus galima sukurti tvarią architektūros ateitį.
Projektas „Living Places Copenhagen“, kurį VELUX, bendradarbiaudama su „EFFEKT Architects“ ir „Artelia“, įgyvendino Kopenhagoje 2023 m. Pasiekta aukščiausia patalpų mikroklimato klasė, įvertinant dienos šviesą, gryno oro prieinamumą, šiluminį komfortą, akustiką ir ryšį su aplinka. Adamo Mørko nuotr.
„Žinoma, vienas architektas nieko nepadarys. Šalia turi būti vystytojas ir klientas, kurie geba pažvelgti į platesnį vaizdą be šiandienių išlaidų“, – pabrėžia VELUX atstovas Baltijos šalims Dmitrijs Artišonoks. Pastato poveikio aplinkai negalima vertinti vien pagal tai, kiek energijos jis suvartoja eksploatuojamas. Svarbus yra visas pastato gyvavimo ciklas – kokios medžiagos buvo naudojamos jo statybai, koks poveikis atsiranda jo gamybos ir statybos proceso metu, kiek energijos suvartoja eksploatuojamas pastatas, kas nutinka su panaudotomis medžiagomis pasibaigus jo gyvavimo ciklui. Statybų pramonei tenka ypatinga atsakomybė – ne tik naudoti tvaresnes medžiagas, bet ir sumažinti naujų išteklių poreikį bei kuo ilgiau išlaikyti esamus pastatus bei konstrukcijas.
