Prekybos centrų kūrėjus invazija į trapias miestų struktūras kaltinantys žmonės, N. Valatkevičiaus nuomone, turėtų pagalvoti apie tai, kad tokiais projektais sutvarkomi apleisti objektai ar teritorijos.
„Buvusioje „Drobės“ gamykloje velnias koją būtų nusilaužęs, dabartinio „Akropolio“ teritorijoje benamiai kūrendavo statinėse ugnį šildydamiesi rankas, – priminė miesto vyriausiasis architektas. – O dabartinės permainos žmonėms patinka, tad tegu jos ir lieka. Tai geriau nei keliasdešimt metų laikyti tokias dykras kaip teritorija prie „Akropolio“ ir Karmelitų bažnyčios, kur verslo atstovai neseniai pareiškė pageidavimą statyti prekybos centrą „Lidl“, – komentavo N. Valatkevičius.
Miesto architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai pateiktas „Lidl“ tinklo parduotuvės projektas sulaukė stiprios kritikos – savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo žiniomis, jis koreguojamas ir darkart vertinti siūlomas nebus – verslininkai pabandė išsiaiškinti specialistų poziciją ir verslo perspektyvas dar prieš įsigydami sklypą permainoms jautrioje teritorijoje.
Jeigu planuojant prekybos centrų plėtrą bus laikomasi Kauno miesto specialiojo plano, centrinėje dalyje daugiau didelių centrų neturėtų atsirasti. Tiesa, dar vienas, suplanuotas batų fabriko „Lituanica“ vietoje, turėtų iškilti ilgai netrukus.
Daugiafunkciškumas leidžia tapti svarbiais traukos taškais
Anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto, Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, reikia atskirti skirtingo tipo prekybos vietas – tik vienos rūšies – maisto ar buities – prekes siūlantys prekybos centrai, daugelio specialistų nuomone, gali sėkmingai dirbti ir miestų pakraščiuose. Pavyzdys gali būti sostinėje, šalia prekybos centro „Ikea“, formuojamas prekybos miestelis, kur dabar kuriasi ir tinklų „Rimi“ bei „Senukai“ parduotuvės.
Kitas dalykas yra daugiafunkciai prekybos centrai, kurie, miesto vyriausiojo architekto vertinimu, yra verti skambių rinkodaros šūkių, nes siūlo kur kas daugiau nei apsipirkimo paslaugą.
„Pastatyti mažesni „Akropolio“ modeliai kiekvieno miegamojo rajono centre įkvėptų gyvybės. Ir sovietmečiu buvo bandoma kurti panašius centrus, vienoje vietoje sutelkiant parduotuvę, kino teatrą, policiją, namų valdybą, polikliniką, turgų… Žodžiu, rūpintasi, kad čia pat būtų viskas, ko reikia rajono gyventojams, kad jiems nereikėtų tų paslaugų ar pramogų ieškoti kitame miesto gale“, – aiškino A. Blotnys.
Urbanistas M. Pakalnis sutinka – tokie centrai galėtų būti naudingi, tik tada miestas turėtų privalomai įpareigoti juos atlikti tam tikras socialines funkcijas: „Tarkime, Suomijoje reikalaujama, kad tokio tipo kompleksuose būtų skiriama vietos bendruomenės patalpoms, kur, pavyzdžiui, vaikai galėtų pasimokyti piešti ar kt. Prekybos centro savininkai tokias patalpas privalo išlaikyti. Tad gal ir mums reikėtų panašiai planuoti, bet kol kas visi darbai – tik šnekos.“
Centrinės gatvės – lyg automobilių prekyvietė
Iš miestų centrinėje dalyje iškylančių prekybos centrų tikimasi ne tik reprezentatyvaus eksterjero, bet ir darnos su aplinkiniais pastatais, jų tūriais.
