Iki šiol Lietuvoje buvo vartojamas tik vienas terminas – renovacija, ir visi suprato: reikia namą apgaubti „kailiniais“, ir tuomet jis bus šiltesnis, o suvartojamos šilumos kiekis mažesnis, sako Lietuvos saulės energetikos asociacijos (LSEA) prezidentas Vitas Mačiulis. Tačiau laikai keičiasi. Ekspertai vis garsiau kalba apie saulės jėgainių ir geotermijos sinergiją kaip būtiną proveržį netolimos ateities pastatų renovacijos srityje, taupant šilumos energiją ir pinigus.
[su_quote cite=”Vitas MAČIULIS”]Įvertinus saulės jėgainių kartu su šilumos siurbliais bendrą veikimo principą ir energetinę naudą, peršasi išvada, kad vien tik saulės kolektoriai jau nebėra tokie efektyvūs, be to, jie reikalauja kur kas rūpestingesnės priežiūros. Galbūt todėl mūsų kraštuose jų užsakoma labai nedaug.[/su_quote]Renovacija ar modernizavimas?
V. Mačiulio teigimu, tikslesnis senos statybos pastatų atnaujinimo proceso pavadinimas būtų ne renovacija, o modernizavimas, juolab kad ir prieš maždaug dešimtmetį šalies Vyriausybės patvirtintoje programoje yra būtent šis terminas.
„Modernizavimą suprantu kaip kitokių, inovatyvesnių būdų paiešką pastatų energinėms problemoms spręsti. Impulsą naujovėms sustiprina ir Seime priimtos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, kad naudotinas saulės jėgaines nebeprivalu įrengti ant pastatų, jos gali būti pastatytos ir atokiau jų“, – pasakojo LSEA prezidentas.
Atsiverianti galimybė suteikia peno apmąstymams ir natūraliai kelia klausimą: kodėl nepanaudoti saulės elektros efektyvesniam ir taupesniam pastatų šildymui, kai elektra virsta šiluma, naudojant šilumos siurblius?
Pasak eksperto, šilumos siurblių teikiamą naudą galima apibūdinti dviem svarbiais kriterijais. Pirmas – naudingumo koeficientas, t. y. būtinas elektros energijos kiekis tam tikram šilumos kiekiui išgauti. Antras – siurblio kaina.
Populiariausi iki šiol tebėra geoterminiai šilumos siurbliai, kurių veikimas, užtikrinantis aplinkos energijos panaudojimą, galimas su keliais skirtingais šilumos šaltiniais – paviršinio dirvos sluoksnio energija, įrengiant horizontalų lauko kolektorių; giluminiais zondais, panaudojant žemės gelmių šilumą; vandens telkinio šilumos energija, įrengiant horizontalų kolektorių vandens telkinio dugne; panaudojant gruntinį vandenį iš gręžinių. Tradiciškai, geoterminis šildymas užtikrina pastatų šildymą ir karšto vandens ruošimą.
Pastaraisiais metais gyventojai savo būstui šildyti vis dažniau pasirenka šilumos siurblius oras–vanduo (aeroterminis šildymas) dėl sumažėjusios jų kainos ir padidėjusio šilumos perdirbimo koeficiento. Tai įrenginiai, kurie lauko oro šilumos energiją perduoda patalpų šildymui ir karšto vandens ruošimui per vandens šilumokaitį.
Ką reiškia paimti šilumą iš oro? Anot asociacijos vadovo, tokie šilumos siurbliai turi stebuklingą savybę. Tarkime, jei oro temperatūra siekia 6 laipsnius, jie iš oro per skystį „paima“ 3 ar 4 laipsnius, pagamina šilumą, o 2 laipsniais atšalusį orą grąžina į aplinką.
Patikimi šilumos siurbliai
V. Mačiulis atkreipė dėmesį, kad patikimų šilumos siurblių srityje plačiausią žingsnį yra žengę vokiečiai ir skandinavai. Labiausiai galintys tuo pasigirti suomiai ir švedai gamina šilumos siurblius, kurie, pagal Suomijoje apskaičiuotus vidutinius metinius rodiklius panaudodami vieną elektros energijos kilovatvalandę (kWh), pagamina net 3 kWh šilumos, kai, pavyzdžiui, elektrinis šildytuvas, sunaudojęs 1 kWh elektros, pagamina tik beveik 1 kWh.
„Esant 2 laipsnių šilumai, koks dažnai būna oras rudenį ar netgi žiemą Lietuvoje, patikimais šilumos siurbliais oras–vanduo galima išgauti 4 kWh šilumos, panaudojant vos 1 kWh elektros. Tiesa, čia išskirtinis atvejis. Bet skaičiuojant vidutiniškai per metus, santykinis rodiklis būtų 1 kWh elektros, kuris virsta 3 kWh šilumos. Ir kai pradedi svarstyti, kiek kainuoja 1 kWh šilumos pagaminti, deginant iškastinį kurą ar biokurą, o kiek – naudojant šilumos siurblius, apibendrinęs pamatai, kad tokia šiluma yra beveik dvigubai pigesnė“, – tęsė LSEA vadovas.
Ką turėtume padaryti? Saulės energetikos profesionalas turi atsakymą ir argumentų. Paprastai renovuojant namą jį bandoma iš F paversti į C energinę klasę arba pasiekti, kad užbaigus atnaujinimo darbus šilumos būtų naudojama 60 proc. mažiau.
Tačiau tuos pačius 60 proc. šilumos energijos galima pagaminti pasitelkus saulės jėgainę ir šilumos siurblį. Maža to, mums nebereikia naudoti naftos ar kitų brangiai kainuojančių išteklių.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Saulės elektrinės ir jų montavimo darbai
[one_half]UAB „EST LT”
Santaikos g. 10, Alytus, LT-62123
www.estsolar.lt
[/one_half_last] [/su_note]
Teorija gali virsti praktika
Mūsų renovuojamuose pastatuose šis inovatyvus metodas šilumos energijai ir sąnaudoms taupyti dar netaikomas. Tačiau LSEA atstovas įsitikinęs, kad tai tik laiko klausimas. Asociacija yra pateikusi pasiūlymus Aplinkos ministerijai, kad ši pagal galimybes skirtų finansavimą pagrįsti teoriniams skaičiavimams, kurie pastatų renovaciją Lietuvoje planuojantiems žmonės leistų patikėti, kad naujas efektyvesnis šilumos taupymo būdas nėra utopija.
Pasiūlymo esmė – įrengti 3 poras panašių pastatų trijose skirtingose šalies vietose. Kie kvienos poros vienas pastatas būtų apšiltintas įprastai, o prie antrojo veiktų saulės elektrinė su šilumos siurbliu. Stebėsenos galėtų imtis mokslininkai, kurie tiksliai išmatuotų suvartojamą šilumos kiekį skirtinguose namuose, palygintų gautus skaičius ir įsitikintų praktiškai, kad iš tikrųjų yra taip, kaip tvirtina LSEA ekspertai. Šalia tokių pastatų galėtų būti įrengti konsultaciniai punktai, kuriuose gyventojai susipažintų su moksliškai pagrįstomis išvadomis ir galėtų lengviau apsispręsti renovuodami savo būstus.
„Mes, „saulininkai“, ir šilumos siurblių specialistai esame tikri, kad efektas būtų geras, bet suprantame ir žmones, kuriems šiuo atveju ne viskas aišku. Daug dirbau inovacijų srityje ir žinau, kokia pirminė reakcija būna pasiūlius naujovę. Tačiau, manau, pabandyti tikrai verta. Patikrinkime, įsitikinkime, imkime ir darykime“, – tęsė V. Mačiulis.
LSEA prezidentas paaiškino, kodėl reikėtų eksperimentuoti su specialiai pasirinktais panašiais pastatais trijuose skirtinguose šalies regionuose. Atrodytų, Lietuva yra mažas kraštas, tačiau klimato požiūriu jis gana įvairus. Galbūt neįtikėtina, bet regionas prie Baltijos jūros gauna gerokai daugiau saulės energijos nei, tarkime, Šiauliai.
Nors žmonės paprastai domisi saulėtų dienų skaičiumi įvairiuose regionuose, bet „saulininkai“ labiau pasitiki šviesos energijos skaičiavimais. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, saulės šviesos energijos kiekis, per metus patenkantis į vieną kvadratinį žemės paviršiaus metrą, įvairiuose Lietuvos regionuose smarkiai skiriasi. Didžiausias – mūsų pajūryje.
Pavyzdžiui, Nidoje jis siekia 1 tūkst. 73 kWh/ kv. m, Vilniuje – 990 kWh/kv. m, o, tarkime, Šiauliuose – 974 kWh/kv. m, arba 10 proc. mažiau nei Nidoje.
Saulės santechnikai ir elektrikai
Pasak asociacijos prezidento, fotovoltiniai moduliai naudoja šviesą energijai išgauti, o kolektoriai – šilumai. Žiūrint iš 10 metrų atstumo atskirti, kas yra kas, neįmanoma, tačiau veikimo principas visiškai skirtingas. Kolektoriuje už tamsaus stiklo arba plastmasės yra vamzdeliai. Juodasis paviršius įkaista ir įkaitina tuos vamzdelius su nešančiuoju skysčiu – etilenglikoliu. Įkaitintas jis šilumą perduoda į šilumokaitį, iš kurio pastaroji keliauja išvedžiotais vamzdžiais į butus.
„Juokaudami dažnai sakome, kad esame saulės santechnikai ir saulės elektrikai, – nusijuokė V. Mačiulis. – Įvertinus saulės jėgainių kartu su šilumos siurbliais bendrą veikimo principą ir energetinę naudą, peršasi išvada, kad vien tik saulės kolektoriai jau nebėra tokie efektyvūs, be to, jie reikalauja kur kas rūpestingesnės priežiūros. Galbūt todėl mūsų kraštuose jų užsakoma labai nedaug.“
LSEA vadovas tvirtino, kad Lietuvoje saulės kolektoriai neturi tokių perspektyvų kaip saulės elektra kartu su šilumos siurbliais. Jo manymu, galbūt būtų racionalu įkurti specialią tarpinstitucinę agentūrą, kuri rūpintųsi modernizuojamų pastatų energetika, kad ši nebebūtų podukros vietoje tarp dviejų valstybės institucijų – Aplinkos ir Energetikos ministerijų.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Saulės jėgainės ir geoterminiai šilumos siurbliai
[one_half]Bendrovė „AIRR“
Algirdo g. 26, Vilnius
www.airr.lt
Naujovė skinasi kelią
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika pritaria V. Mačiulio nuomonei, tačiau turi ir savo įžvalgų.
Pasak komiteto vadovo, Lietuvoje neseniai lankėsi Vokietijos ekspertai, pristatė naujų šilumą taupančių technologijų diegimo situaciją savo šalyje ir apžvelgė galimybes Lietuvoje.
„Esu už inovacijas, nes būtent naujų technologijų diegimas efektyvaus energijos panaudojimo srityje gali mums padėti sutaupyti tiek gyventojų, tiek visos valstybės lėšų, – komentavo Seimo narys. – Diskusijose su Lietuvos saulės energetikos asociacijos vadovu gimė mintis imtis eksperimento – sudaryti galimybę Aplinkos ministerijos specialistams ir mūsų mokslininkams apskaičiuoti ir palyginti energijos efektyvumo rodiklius renovuotuose pastatuose apšiltintu mums įprastu būdu, bet tiekiant šilumą centralizuotai, ir pritaikius saulės elektros bei šilumos siurblių sinergijos metodą. Žinoma, to galima būtų imtis, jei sutiktų pasirinktų būstų gyventojai.“
Ne paslaptis, kad, šildant pastatus centralizuotai, skaičiuojami nemaži šilumos tiekimo praradimai dėl pasenusių vamzdynų. Pasak K. Mažeikos, naujasis LSEA siūlomas taupaus šildymo metodas turbūt būtų veiksmingiausias tuose daugiabučiuose namuose, kur iš tiesų yra didelė problema su pasenusiais šilumos tinklais.
Anot Seimo nario, dabar matome dideles investicijas į biokuro katilines, kogeneraciją. Tai – viena. Antra, nuo pastatų atjungdami miesto centruose ar šalia esančiuose gyvenamuosiuose kvartaluose centrinio šildymo tinklus, iškreipsime patį šilumos tiekimo juose principą. Tokiu atveju šilumos tiekimo praradimus greičiausiai turėtų kompensuoti kiti šilumos vartotojai, gyvenantys nutolusiuose mikrorajonuose.
„Mano manymu, į šią problemą reikia žiūrėti kompeksiškai ir asociacijos siūlomą inovatyvų šilumos energijos taupymo būdą taikyti tuose modernizuojamuose pastatuose, kur šilumos tinklų atnaujinimas būtų išties labai brangus ir įmonėms, ir gyventojams, ir apskritai valstybei“, – pabrėžė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.
