Blog

Perdangų evoliucija

perdangų
„Pirklių klubas“, Gedimino pr. 35, Vilniuje. Roberto Zilinsko nuotr.

Senųjų statybos tradicijų ir naujovių derinimas – ambicingas galvosūkis šių dienų statybų ir restauracijos specialistams. Sparčiai tobulėjančios technologijos ir medžiagos suteikia galimybę ieškoti unikaliausių sprendimų, o vienos svarbiausių statinio dalių – perdangų įrengimas per pastarąjį šimtmetį išgyveno tikrų tikriausią revoliuciją.

Negailestingiausi – laikas ir lietus

Architektas, Restauratorių sąjungos narys Robertas Zilinskas, paklaustas, kokių rūšių perdangų restauratoriai aptinka užsukę į restauruotinus pastatus, sakė, kad pasitaiko medinių perdangų su atviromis sijomis ir medinių perdangų su tinkuotomis ar pakaltomis lubomis. Tarpas tarp lubų perdangos būna kuo nors užpildytas – neretai net mūru. Architektas pridūrė, kad restauruojamuose objektuose taip pat pasitaiko skliautinių perdangų. Tai – XIX a. pabaigoje atsiradusios perdangos, kurioms naudojamos metalinės sijos, o tarpai tarp jų užpildomi betonu.

Anot pašnekovo, restauruotinuose statiniuose taip pat pasitaiko ir gelžbetoninių perdangų, kurioms dažnai būna jau daugiau kaip šimtas metų. Kokią perdangų būklę įprastai nustato restauratoriai, apžiūrėję jas pirmą kartą? „Dažnai tenka matyti jas jau irstančias, mediena būna apaugusi grybais, apipuvusi. Jei perdangai naudotas metalas, jis gali būti aprūdijęs, dažniausiai jo kiekis konstrukcijoje nebeatitinka dabartinių skaičiavimo standartų – jo būna panaudota mažiau, nei numato dabartiniai statybų reikalavimai“, – aiškino pašnekovas.

Laiko paliktos žymės – ne vienintelė restauratoriams iškylanti problema: jei skliautines perdangas ilgai merkė lietūs, jos būna prisigėrusios vandens, taip pat kartais dėl sėdančių pamatų skliautuose atsiranda plyšių.

Mediena – protezuojama

Paklaustas, ar restauratoriams tenka susidurti su atvejais, kai prieš profesionalams imantis darbo kas nors jau mėgėjiškai būna pabandęs atlikti perdangų rekonstrukcijas ar kaip nors jas sutvirtinti paprastais buitiniais būdais, R. Zilinskas atskleidė, kad tokių pavyzdžių pasitaiko: „Geriausia imtis darbo, kai prieš tai restauruojamame objekte jokių savamoksliškų bandymų taisyti situaciją nebūta. Tuomet paprasčiau atlikti skaičiavimus, sykiu netrukdo pašalinės konstrukcijos, į kurias reikėtų atsižvelgti.“

Sudėtingiau, pasak pašnekovo, restauruoti skliautus, nes netinkamas jų išramstymas gali tik pabloginti padėtį. Skliautų konstrukcijai sveikiau nuolat jausti spaudimą. Išramsčius šias konstrukcijas netinkamose vietose, pasikeitus krūviui, konstrukcija gali pradėti linkti ir situacija dar suprastės.

Kalbėdamas apie restauratoriams tenkančius iššūkius, R. Zilinskas pasakojo, kad kartais medieną teka protezuoti – išimti suirusius jos gabalus ir į jų vietą įstatyti sveikos medienos detales. „Dar vienas veiksmingas medinių konstrukcijų restauravimo būdas, kai restauruojamoje konstrukcijos dalyje ištašoma vaga ir užpildoma stiklo audinio armatūra bei epoksidine derva“, – aiškino restauratorius. Atlikus šiuos darbus konstrukcija tampa stipresnė.

Namas Vilniuje, Subačiaus g. 4. Roberto Zilinsko nuotr.

Namas Vilniuje, Subačiaus g. 4. Roberto Zilinsko nuotr.

Restauracijos žymės – estetikos elementai

Kartais naudojamas ir dar vienas konstrukcijų sustiprinimo būdas: šone ar viršuje sijos mediena išgremžiama, į atsiradusį tarpą pilama į miltelius sumalta ir klijais sumaišyta mediena, tuomet viskas estetiškai padengiama medžio dulkių paviršiumi. „Nėra blogai, kai toks medienos stiprinimas tampa vizualiai matomas – tai suteikia bendram vaizdui tam tikros estetikos. Kai senas medis sustiprintas šiuolaikiniu pjautiniu medžiu ar metalu, prabangiuose interjeruose atrodo tikrai puikiai“, – teigė pašnekovas. Tiesa, kartais restauratoriai išgirsta reikalavimą, kad visi rekonstrukcijos pėdsakai būtų paslėpti.

„Pasitaiko atvejų, kai virš perdangos tenka daryti papildomą perdangą. Jei tai medinė sijų perdanga su paslėptomis konstrukcijomis, tada į tarpus tarp autentiškų dedamos papildomos sijos. Taip formuojama – išliejama iš betono – atskira perdanga arba ji užpildoma kartu su senąja“, – restauracijos subtilybes aiškino R. Zilinskas.

Jei restauratoriai bando naujam gyvenimui prikelti perdangas, kurių konstrukcijose esama metalo, tuomet pirmiausia kimba į kovą su korozija ir specialiomis priemonėmis skuba pašalinti jos apimtas vietas. „Jei perdanga dėl korozijos tapo per silpna ir gali neišlaikyti jai tenkančių apkrovų, dedame papildomus metalinius sutvirtinimus. Jie gali būti paslėpti konstrukcijos viduje arba palikti išorėje, kad matytųsi“, – sakė specialistas.

Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bažnyčios Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčia, Maironio g. 6. Roberto Zilinsko nuotr.

Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bažnyčios Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčia, Maironio g. 6. Roberto Zilinsko nuotr.

Skliautų rekonstrukcijos iššūkis

Kalbėdamas apie skliautinių perdangų rekonstrukcijas, pašnekovas pasakojo, kad restauratoriai pasitelkia labai įvairius jų atnaujinimo būdus. Gali būti pleištuojama ąžuoliniais pleištais, kai tam tikru būdu atkuriama konstrukcijos geometrija, ertmės gali būti užpildomos kalkiniu skiediniu arba injektuojama cementiniu skiediniu.

Viskas priklauso nuo atvejo sudėtingumo ir iš kur – viršaus ar apačios – restauratoriams galima prieiti prie pažeistų skliauto vietų. Kartais tenka virš skliauto padaryti atskirą perdangą, kad jis pats save laikytų, bet dažniausiai skliautai būna tvirti, konstrukcijos masyvios, tad atitinka ir šiuolaikinius statybos reikalavimus.

Pačiam R. Zilinskui ypač įsiminė vienas jautriausių darbų jo praktikoje – perdangos rekonstrukcija Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) bažnyčioje. Dalis skliautų buvo įmirkę, vietomis išskalautas skiedinys, bet visi skliautai buvo padengti tapyba, tad teko restauruojant elgtis labai atsargiai. Skliautų geometrija buvo išlyginta ąžuoliniais kaištukais, viskas užpildyta kalkių skiediniu ir nutinkuota. Ąžuoliniai elementai tuo atveju buvo palaidoti konstrukcijoje. Ąžuolas, būdamas kalkėse, negenda ir išlaiko savo stiprumą.

Olivos Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos nazarietės ir Šv. Bernardo arkikatedra bazilika Gdanske, Lenkijoje. Roberto Zilinsko nuotr.

Olivos Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos nazarietės ir Šv. Bernardo arkikatedra bazilika Gdanske, Lenkijoje. Roberto Zilinsko nuotr.

Neišmanymą slėpė išradingai

Šiuolaikinės statybos objektuose net menkiausi projekto niuansai gali būti apsvarstomi modernių programų sukurtuose statinio atvaizduose, gali būti atlikti itin tikslūs skaičiavimai, bet juk kultūros paveldo objektai jau stovi ne vieną šimtmetį. Ar tai reiškia, kad mūsų protėviai buvo gana gerai išlavinę savo gebėjimą apskaičiuoti laikančiųjų konstrukcijų apkrovas?

„Esama pavyzdžių, kai jiems pavykdavo pataikyti ir darbas buvo atliekamas puikiai, bet tikrai ne visada. Dažniausios klaidos – per maži medienos skerspjūviai“, – pažymėjo pašnekovas.

Restauratorius priminė, kad mediena turi „nuovargio“ savybę, o metalas turi „atminties“. Įlenktas metalas gali atkurti savo geometriją – išsitiesti, o patyręs apkrovą medis išsilenkia ir toks lieka. Deformuoto medžio negalima tiesinti, nes gali imti lūžinėti ar trūkinėti. Įprastai geriausiai apskaičiuoti būna skliautai.

Pašnekovas pateikė ir anų laikų statytojų išradingumo pavyzdį. Pavyzdžiui, nemokėdami sumūryti karnizo, bet labai norėdami šia detale puošti statinius, statybininkai kartais juos tiesiog išdroždavo iš medžio, pritvirtindavo ir nutinkuodavo. Taip sukdavosi iš padėties, nes kitaip nemokėjo.

R. Zilinskas atkreipė dėmesį, kad kai Lietuvoje atsirado geležinkelis, suskubta kaip pagalbinius perdangų elementus naudoti geležinkelio bėgius. Mažai kas kreipė dėmesį, kad bėgiai yra tam tikro aukščio ir jų galimos apkrovos priklauso nuo konstrukcijos aukščio. Įrengtos didelės patalpos, kurių perdangoms pasitelkti bėgiai, o minėtos konstrukcijos juda ir supasi. Metalas anuomet buvo naudotas ne tik perdangoms, bet ir santvaroms, sąramoms, kolonoms, laiptinėms, stogų konstrukcijoms.

Verkių popieriaus fabrikas, Popieriaus g. 15, Vilnius. Roberto Zilinsko nuotr.

Verkių popieriaus fabrikas, Popieriaus g. 15, Vilnius. Roberto Zilinsko nuotr.

Populiarėja kompozicinės perdangos

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Metalinių ir kompozicinių konstrukcijų katedros vedėjo profesoriaus Antano Šapalo, šiuo metu statytojai dažniausiai renkasi gelžbetonines arba kompozicines perdangas. Lietuvoje įprastesnės tuštuminės iš anksto įtemptos plokštės. Jos gaminamos naudojant naujausias technologijas, tad pasižymi itin aukšta kokybe ir jomis galima perdengti didelius tarpatramius.

Užsienyje populiarios kompozicinės perdangos taip pat jau populiarėja ir Lietuvoje. Vienas didžiausių šių perdangų pranašumų – kaina. Jos yra gana pigios, palyginti su įtemptu gelžbetoniu, be to, jose medžiaga efektyviau išnaudojama ir atsparumas ugniai yra didesnis. Daugelyje pastatų, kurių perdangoms naudotos kompozicinės plokštes, nereikalinga jokia papildoma priešgaisrinė apsauga.

Medinės perdangos – ne atgyvena

Kalbėdamas apie medinius pastatus, pašnekovas pasakojo, kad šių perdangoms vis dažniau pasitelkiamos sluoksniuotosios medienos plokštės CLT (angl. cross laminated timber). Šios perdangos gali būti puikiai pritaikomos biurų pastatuose ar gyvenamuosiuose namuose, specialistų jos vertinamos dėl to, kad pagerina pastato patalpų mikroklimatą, be to, kuria estetišką vaizdą.

A. Šapalas neskubėjo supeikti ir tradicinių medinių ar grubiai apdirbto medžio perdangų sakydamas, kad pasirinkimas priklauso nuo pastato paskirties: „Jei norėsite įsirengti kaimo turizmo sodybą, tikrai galima išbandyti įvairius variantus. Tokiu atveju praktiška siūlyti dar vieną sprendimą – kompozicinę medžio ir betono perdangą. Gelžbetoninė plokštė gali būti plona ir remtis ant medinių sijų. Plokštei ir sijai sujungti gali būti naudojami įvairūs sprausteliai arba specialūs medsraigčiai. Toks derinimo variantas dažnai naudojamas renovuojamuose pastatuose, kuriuose išlikusios dar gana tvirtos sijos. Į jas galima susukti sraigtus, kurie sujungia konstrukciją – ploną gelžbetonine plokštę su medžio plokšte. Tokia perdanga mažiau laidi garsui, yra stabilesnė, sumažina galimą vibraciją.“

Nors gelžbetoninės perdangų plokštės kol kas yra vienas pigiausių sprendimų, ne visuomet kaina yra statytojų pasirinkimą nulemiantis veiksnys. VGTU mokslininko žodžiais, kalbant apie viso pastato kainą, tai kompozicinė sistema, lyginant ją su gelžbetoniu, yra pažangesnė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.