Nuo 2016-ųjų taps privalu statyti A energinio efektyvumo klasės pastatus, vėliau su tuo susiję reikalavimai tik griežtės. Visas pasaulis ieško galimybių ir istorinių statinių naudotojams sukurti kuo didesnį komfortą, kartu – maksimaliai taupyti energiją ir svarbiausia – išspręsti šias užduotis neaukojant autentiškumo. Kultūros paveldo objektų energinio efektyvumo didinimas aktualus ir Lietuvai, tačiau radikalių sprendimų nežadama – prioritetas ir toliau išliks paveldo objektų vertingosios savybės.

Nepripažįsta autentikos imitavimo

Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas pagal STR 2.01.09:2005 šiuo metu neprivalomas pastatuose, kurie yra įtraukti į kultūros paveldo registrą, jeigu laikantis reikalavimų nepageidautinai pakistų charakteringos jų savybės ar išvaizda. Šis teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, anot Aplinkos ministerijos ministro patarėjo Algirdo Žebrausko, nesikeis, kaip ir valstybės pozicija – išsaugoti paveldo objektų autentiškumą.

Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo įvairūs būdai taupyti energiją pastatuose: naudojama saulės energija, šiltinamos sienos, sudedami aukštos klasės langai, diegiamos rekuperacinės sistemos ir šilumos siurbliai. Buvęs ilgametis Telšių rajono vyriausiasis architektas, aplinkos ministro patarėjas Algirdas Žebrauskas priminė Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros pavyzdį – kaip čia dar 2012 metais naujais, atkartojant istorinį langų skaidymą, bet energiškai taupiais pakeisti sovietmečiu sudėti langai, restauruoti vitražai, kaip po paklota nauja (autentiškų grindų fragmentai konservuoti) grindų danga įrengtas geoterminis šildymas, modernus katedros apšvietimas ir akustinė sistema.

Sandarūs, šilti katedros langai ir šildomos grindys leido padidinti energinį paminklo efektyvumą nekenkiant jo autentiškumui. Be to, istorinio pastato viduje buvo sukurtas komfortiškesnis, neturintis ryškių temperatūros svyravimų mikroklimatas, daug palankesnis interjero autento apsaugai.

A. Žebrauskas teigė neįsivaizduojantis, kad Lietuvoje prigytų praktika apšiltinti istorinį pastatą siekiant pagerinti jo energinį efektyvumą izoliacinėmis medžiagomis imituojant jo architektoniką. Tačiau sienas apšiltinus iš vidaus, ten, kur tai būtų galima, kiltų realus pavojus, kad tarp šiltinimo sluoksnio ir lauko sienos (daug giliau sienoje) susidarys rasos taškas, atsiras mūro peršalimo, irimo, drėgmės pašalinimo, mūro vėdinimo ir pelėsio atsiradimo problemų.

A. Žebrausko įsitikinimu, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama perdangų ir stogo konstrukcijų, grindų, langų šiltinimui – tai padidintų energinį paveldo objektų efektyvumą ir mažiausiai pakenktų autentikai.

Reikalavimai pernelyg griežti?

Užsienio šalyse daug dėmesio skiriama paveldo objektų pritaikymui kaip vienai iš pasiteisinusių paveldo apsaugos priemonių. Čia daug lanksčiau ir pragmatiškiau suvokiamas paveldo ir šiandienos ryšys, tad net UNESCO saugomuose senamiesčiuose (pavyzdžiui, Romoje, Amsterdame), jei objektui pažinti, jam išsaugoti ir pritaikyti šiandienos reikmėms yra būtina, statomi priestatai ar antstatai, o tai Lietuvoje, atrodo, tampa net nediskutuotina norma.

Moderniame pasaulyje daugelyje gyvenimo sričių randamas kompromisas. Ne išimtis ir paveldo pastatai. „Netgi Italijoje, kur paveldas ypač saugomas, prie Milano operos pastato „La Scala“ pastatytas modernus antstatas ir priestatas, tapę geru pritaikymo pavyzdžiu, mat leidžia šiam paveldo statiniui išlikti ir funkcionuoti atsižvelgiant į pokyčius.