Kultūros paveldas – tai ne tik istorinis turtas ar architektūrinė vertybė. Tai gyvas liudijimas apie visuomenės raidą, vertybes ir tapatybę. Jei kažkas sklandžiai neveikia, pavyzdžiui, kultūros paveldo priežiūros sistema Lietuvoje, kur gajus naikinimas nepriežiūra, verta pasidomėti senesnes kultūros paveldo apsaugos tradicijas turinčių šalių praktika. Kai lygini Lietuvos kultūros paveldo priežiūros sistemą su tokias gilias šaknis šioje sistemoje turinčios šalies kaip Didžioji Britanija, natūraliai kyla klausimas, kaip jiems pavyksta viską suvaldyti. Suprantama, toli gražu ne viską. Bet pripažinkime – žymiai efektyviau, nei tai daryti pavyksta mums.
Jungtinės Karalystės patirtis kultūros paveldo apsaugos srityje rodo, kad šios srities valdymas gali būti modernus, įtraukiantis ir ekonomiškai pagrįstas. Kultūros paveldo apsaugos specialistė Sigita Bugenienė, išsamiai susipažinusi su Jungtinės Karalystės kultūros paveldo apsaugos sistema, jos struktūra, veikimo principais bei pavyzdžiais, aktualiausiais jų Lietuvai pasidalino paskaitoje „Paveldo apsaugos pagrindai: Lietuvos ir Didžiosios Britanijos paveldo priežiūros politika“.
Valstybinė paveldo apsaugos sistema
Jungtinėje Karalystėje paveldo apsauga vykdoma decentralizuotai: kiekviena šalies dalis (Anglija, Škotija, Velsas, Šiaurės Airija) turi savo institucijas ir įstatymines bazes.
Vyriausybiniu lygmeniu šiuo klausimu rūpinasi atitinkamo krašto valdymo institucijos: Anglijoje – Kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamentas, o Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje – jų decentralizuotos administracijos Vyriausybės (be to, Šiaurės Airijoje įtrauktas ir Bendruomenėms skirtas departamentas).
Tačiau kultūros paveldo objektų reguliavimo ir priežiūros reikalais rūpinasi kitos institucijos. Anglijoje pagrindinė institucija yra „Istorinė Anglija“ (Historic England), Škotijoje – „Istorinė Škotijos aplinka“ (Historic Environment Scotland), Velse – Cadw (Welsh Government’s historic environment service), o Šiaurės Airijoje – „Istorinė aplinka“ (Historic Environment). Šios institucijos atsakingos už registravimą, apsaugą, konsultavimą, švietimą ir informacijos sklaidą. Jos glaudžiai bendradarbiauja su vietos valdžios institucijomis, kurios sprendžia dėl leidimų ir planavimo klausimų.
Paveldo registrai ir jų kategorijos
Stabtelkime prie Anglijos nacionalinis paveldo registro (The National Heritage List for England; NHLE). Čia kuo pastatas senesnis ir kuo mažiau išlikusių tokio pobūdžio pavyzdžių, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus įtrauktas į sąrašą. Jame kultūros paveldas klasifikuojamas į keletą pagrindinių kategorijų: istoriniai pastatai, archeologiniai paminklai, parkai ir sodai, mūšių vietos, nuskendusių laivų liekanos.
Anglijoje pastatai klasifikuojami, atsižvelgiant į jų architektūrinę ir istorinę svarbą, į keletą kategorijų: I (išskirtinės svarbos, tokių yra 2,5 proc.), II* (ypač svarbūs, jie sudaro 5,8 proc. visų į registrą įtrauktų objektų) ir II (svarbūs, jie sudaro didžiąją dalį – 91,7 proc.). Toks detalus skirstymas leidžia lanksčiau reguliuoti jų apsaugą, o sprendimus dėl keitimų tvirtina vietos valdžia konsultuodamasi su Historic England („Istorine Anglija“). Registre yra daugiau kaip 370 000 įrašų apie į sąrašą įtrauktus pastatus. Beje, vienas įrašas sąraše gali apimti ir kelis atskirus pastatus- kompleksus.
Svarbu, kad prieš įtraukiant, atliekami išsamūs tyrimai. Pristatomi įvairūs metodai, naudojami istorinei aplinkai tirti:
- kraštovaizdžio mastelio metodai (pvz., aerofotografavimas ir kartografavimas, istorinio kraštovaizdžio apibūdinimas);
- vietovei būdingi neinvaziniai metodai (pvz., kraštovaizdžio analizė, geofiziniai tyrimai ir istorinių vietovių vertinimas);
- vietos tyrimai, įskaitant pastatų tyrimus, vaizdavimą ir vizualizaciją, mokslinį datavimą ir tikslinius archeologinius kasinėjimus;
- konservavimas po kasinėjimų ir mokslinė analizė.
Be šio registro, veikia ir vietiniai registrai, kuriuose įrašomi bendruomenėms svarbūs objektai.
Paveldosaugos instrumentai ir leidimų sistema
Be formalaus įrašymo į registrus, egzistuoja papildomi mechanizmai: laikini pastatų išsaugojimo pranešimai (BPN), leidžiantys saugoti vertingus objektus skubos tvarka, ir imuniteto sertifikatai, kuriais nurodoma, kad pastatas nebus įrašytas į registrą per artimiausius 5 metus. Tai padeda balansuoti plėtros ir apsaugos interesus. Taip pat paveldo objektų tvarkybai taikomi specialūs vertinimo, konsultacijų ir protesto mechanizmai, leidžiantys skaidriai priimti sprendimus.
Pasak S. Bugenienės, priežiūros veiksmingumą iš dalies lemia tai, kad sprendimai atiduoti į vietos valdžios rankas, tačiau ir pasiruošiama atsakingai: atliekamas kiekvienos vietovės urbanistinis įvertinimas ir parengiamas valdymo planas, jei tai pastatas – būtinai atliekama analizė, kurios pagalba nustatomi pastato elementai, kuriantys jo architektūrinį charakterį.
Beje, gali būti nustatyti ir „bjaurojantys pastatai“ (negative buildings), t. y. tie pastatai, kurie nesuteikia pridėtinės vertės saugomai teritorijai, niekaip jos nepagerina, nestiprina jos savitumo. Visais atvejais, siekiama išryškinti saugomos vietovės, objekto charakterį ir jį puoselėti, stiprinti. Ir visa tai įtraukiama į valdymo planą – gaires, kaip gali būti vystoma vietovė.
Tačiau pagrindinė taisyklė, svarstant dėl naujos statybos objektų, yra ne klausti, ar nepakenks, o klausti: „Kaip bus pagerintas esamas vaizdas?“
Geroji praktika: Wentworth Woodhouse pavyzdys
Wentworth Woodhouse – didžiausia privati rezidencija Jungtinėje Karalystėje, tapusi pavyzdžiu, kaip derinant paveldo apsaugą, verslą ir bendruomenės įtrauktį, galima sukurti tvarią ateitį.
300 metų išbuvę vienos šeimos rankose, 1989 m. rūmai buvo parduoti, bet naujieji šeimininkai nepajėgė tinkamai prižiūrėti dvaro, statiniai ėmė sparčiai nykti. Tai matant, 2014 m. įsteigtas ne pelno siekiantis Wentworth Woodhouse priežiūros fondas (Wentworth Woodhouse Preservation Trust), kuriam pavyko surinkti reikiamas lėšas (lėšos gaunamos ir iš Nacionalinės loterijos bei renkamos fondo iniciatyva).
Taip pat Fondas turėjo įrodyti, kad sugebės pasirūpinti šia vertybe: turėjo parengti konservavimo planą (masterplan), identifikuojant tiek būsimas intervencijas, tiek jo įgyvendinimo etapus. Galiausiai, 2017 m. nupirko Wentworth Woodhouse dvarą už 7 mln. svarų. Lygia greta Fondas intensyviai bendravo su Kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamentu ir jo vadovais, kurie skyrė 7.6 mln. svarų skubiems tvarkybos darbams.
Pagal parengtą išsaugojimo planą, dvaro rekonstrukcija turėjo būti įgyvendinta etapais ir trukti 12 metų! Plane numatyta rūmus pritaikyti renginiams, viešbučiui, amatų erdvėms. Kiekvienas baigtas etapas imdavo generuoti lėšas kitam etapui. Projektas pritraukė milijonines investicijas, sukūrė darbo vietas ir tapo ekonominiu varikliu regione. Svarbu tai, kad sprendimų priėmime aktyviai dalyvavo vietos gyventojai, o planavimas buvo grindžiamas tiek paveldo apsaugos principais, tiek finansiniu tvarumu.
Barbican valdymo gairės ir kitos iniciatyvos
Visas Barbican kompleksas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas dalimis ir ne vienu metu: kategorijoje „Pastatai“ jis įtrauktas 2001 m., o „Parkai ir sodai“ – tik 2003 metais. Vėliau buvo parengtos Barbican valdymo gairės (Barbican Listed Building Management Guidelines), kurios atnaujintos 2012 m. Šios keturių tomų gairės – pavyzdys, kaip turėtų veikti analogiški dokumentai.
Visų pirma, gairės skirtos įvairioms suinteresuotoms grupėms, įskaitant gyventojus, paveldosaugos agentūras, pvz., „English Heritage“ ir „Twentieth Century Society“, pačią miesto savivaldybę ir suinteresuotus visuomenės narius.
Tai – papildomas planavimo dokumentas (Supplementary Planning Document), teikiantis pagalbą planuojant intervencijas, galinčias neigiamai paveikti komplekso vertes, pagalba gyventojams ir institucijų atstovams priimant sprendimus dėl leidimų išdavimo.
Jose viskas surašyta itin detaliai: numatyti darbai ir veiksmai pažymėti skirtingomis spalvomis, priklausomai nuo to, kokios procedūros reikalingos. Pavyzdžiui, žalia spalva žymima teritorija, kurioje vietos savivaldybė pati sprendžia, kas leistina daryti šioje zonoje, o juodai nurodo, kad šioje zonoje reikalingas leidimas, tačiau… greičiausiai jis nebus išduotas (labai maža tikimybė, kad bus išduotas).
Gyventojams tokie planai naudingi, nes, pavyzdžiui, pateikiama galimų spalvų dažų paletė. „Barbican kompleksas: gyventojams skirtas paminklinių pastatų vadovas“ (Barbican Estate: a listed building guide for residents) – it instrukcija gyventojams, kaip prižiūrėti savo nekilnojamąjį turtą, kuris sykiu yra ir visos šalies kultūros paveldas. Tai itin detalus vadovas, tad visi žino, kas už ką atsako, ką ir kada reikia daryti, o ko – priešingai – daryti nevalia. Taip pat jame detaliai aprašyta, kur koks pažeidimas i dėl kokių priežasčių galėjo atsirasti, bei kaip, su kokiomis medžiagomis tvarkyti vieną ar kitą dalyką.
IV tomas skirtas kraštovaizdžio tvarkymui, patvirtintas 2015 m. Šiame leidinyje apibūdinami kraštovaizdžio elementai ir pateikiami patarimai, kaip valdyti pokyčius atvirose erdvėse. Jame yra pateikiami gerosios praktikos pavyzdžiai, reglamentuojamas žaliasis kraštovaizdis ir žalioji infrastruktūra. Čia taip pat detaliai aprašoma želdynų priežiūra, dirvos gaivinimas, atnaujinimas, ką, kur ir kaip sodinti, o kur sodinti ar kabinti vazonų su gėlėmis – nevalia). Kad gairės gyventojams būtų tikrai „parankinė knyga“, t. y. plačiai visiems prieinamos, jos viešinamos ir elektroniniu formatu.
Pamokos Lietuvai
Jungtinės Karalystės pavyzdžiai rodo, kad kultūros paveldo apsauga gali būti ne tik išsaugojimo, bet ir vystymo priemonė. Aiški struktūra, vieši registrai, aiškūs vertinimo kriterijai, įtraukta bendruomenė ir finansavimo planai – tai elementai, kuriuos Lietuva galėtų stiprinti. Taip pat būtina daugiau dėmesio skirti socialiniam ir ekonominiam paveldo poveikio vertinimui, kurį JK taiko kaip svarbią planavimo priemonę.
Jungtinės Karalystės kultūros paveldo apsaugos sistema išsiskiria ne tik teisiniais mechanizmais, bet ir gebėjimu įtraukti bendruomenes, pagrįsti sprendimus duomenimis ir kurti socialinę bei ekonominę vertę. Lietuvai verta perimti šiuos principus – ne kaip kopijuojamus modelius, o kaip įkvėpimą kurti savo sistemą, kur paveldas būtų laikomas ne stabdžiu, o galimybe – tiek kultūrine, tiek ekonomine, tiek socialine prasmėmis.
Parengta remiantis Sigitos Bugenienės paskaita „Paveldo apsaugos pagrindai: Lietuvos ir Didžiosios Britanijos paveldo priežiūros politika“ (2025) iš Paskaitų ciklo „Paveldas pokyčių laikais: miesto paveldo apsauga ir puoselėjimas besikeičiančiame pasaulyje“ (organizatorius: Architektūros kokybės vystymo asociacija; partneriai: Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra ir („Statyba ir architektūra“); finansuoja: Vilniaus miesto savivaldybė).
