Kad praeitis su visais jos ženklais yra priekyje mūsų, tam tikru atžvilgiu mus pralenkia ir paruošia mums kelią, ypač išryškėja tada, kai mąstome ir kalbame apie ateities vaizdą, atsiveriantį prieš vaizduotės akis. Šiuolaikinis žmogus įpratęs manyti, kad praeitį paliko už nugaros, o veidu yra atsisukęs į ateitį. Kalbos kristaluose išsaugota protėvių išmintis liudija priešingai – veidu esame atsigręžę į praeitį, kurią įstengiame matyti, nes žinome tai, kas jau įvyko, o dar nežinoma ateitis, žengianti ta pačia kryptimi, kaip ir mes, artėja link mūsų iš nugaros pusės, akimirksniu pavirsdama praeitimi tada, kai mus pralenkia ir jau nutikusių įvykių pavidalu atsiveria mums prieš akis. Praeities sąsaja su priekiu, o ateities – su nugaros puse yra labai intuityvi ir logiška, tad verta stebėtis ir apgailestauti, kad šią aplinkybę taip dažnai pamirštame. Ši sąsaja, kurios pėdsakų esama ne tik lietuvių, bet ir anglų, senovės graikų, hebrajų, akadų, polineziečių ir daugybėje kitų kalbų, mums nuolat primena, kad į praeitį žvelgiame kasdien ir labai įvairiais būdais – ne tik stebėdami kultūros paveldo objektus įprastoje geografinėje erdvėje, bet ir dvasios žvilgsniu žvalgydami savo dvasines teritorijas, nusėtas iš praeities paveldėtų ženklų, ar pagal praeities paveikslą ir panašumą kurdami ateities planus bei vizijas.Taigi, kultūros paveldas mums leidžia apsibrėžti savo dvasinę ir politinę tapatybę. Paveldas saugo mus nuo dvasinio bejėgiškumo, mankurtiškumo ir tiesiog palaiko mūsų dvasinę stiprybę, kad mes būtume piliečiai, patriotai ir suprastume, jog yra už ką kovoti. Paveldas mums parodo, kodėl mes savo žemę turime matyti kaip savo žemę, savo paveldą matyti kaip savo paveldą, ir ne kaip naštą, bet kaip įpareigojimą, kaip iššūkį, kaip įkvėpimo šaltinį.
