Maža to – mūsų protėvių istorinis palikimas kelia vis naujus iššūkius šiandienos žmogui, norinčiam prilygti savo pirmtakams ir sukurti ne mažiau didingų kultūros paminklų ir kitų dvasios turtų, kuriuos galėtų palikti savo vaikaičiams. Protėvių palikti piliakalniai, pastatytos ir laiko nesunaikintos bažnyčios, vienuolynai, pilys, dvarai ir kiti kultūros paveldo objektai, kuriais sėte nusėtas visas Lietuvos peizažas, yra ne tik pasididžiavimo didinga šalies praeitimi ženklai, bet ir gyvas dabarties kartai tenkančio iššūkio liudijimas. Kasdien juos matydami esame priversti nuolat savęs klausti: o ką savo ainiams paliksime mes? Nejaugi tik gigantiškus šiukšlių sąvartynus, dykvietes, likusias kadaise stūksojusių supermarketų vietoje?
Paveldas reikalauja iš mūsų tapti ir tikrais piliečiais. Piliečiai yra žmonės, kurie mato save pačius kaip valstybės dalį ir visa, kas yra valstybėje, jos teritorijoje – tiek dvasinėje, tiek fizinėje – priima kaip savasties elementą. Todėl, jei tau nepriklauso Trakų ar Gedimino pilis ar koks kitas kultūros paveldo objektas, jei nesi jo savininkas tiesiogine prasme, nereiškia, kad nesi moraline prasme investavęs į šį kultūros objektą. Jei esi tikras pilietis, turi jaustis šeimininku.Ir tada savo žvilgsniu gali apžvelgti visą Lietuvą: ir Dubingius, ir Trakus, ir Vilnių, ir Kernavę, juos matyti kaip savo dvasinę teritoriją. Tuomet suformuojamas visiškai kitoks santykis su savo valstybe, todėl svarbu, kad mes suvoktume save kaip šeimininkus, kaip paveldėtojus. Manymas, kad paveldas neatsiperka ir tik eikvoja investicijas, yra paremtas ydinga prielaida, kad paveldas yra užkrauta prievolė, o ne mūsų visų dvasinis turtas. Tokią klaidingą nuostatą įmanoma pakeisti tik paveldą pradėjus sieti ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi.
Dažnai manome, kad modernus žmogus privalo gyventi dabartimi ir ateitimi. Bet kas iš tiesų yra dabartis? Tai nykstamai mažas laiko ruožas, akimirką tetrunkanti riba tarp jau praėjusios praeities ir dar neatėjusios ateities. O kas yra ateitis? Kol ji dar neatėjusi ir neįvykusi, mes galime ją tik įsivaizduoti – apie ją mąstyti, svajoti, mėginti ją nuspėti arba jos bijoti. Mūsų suvokimą apie ateitį formuoja tai, ką atsinešame iš praeities kaip dvasinę patirtį – ne tik savo pačių įgytą, bet ir paveldėtą iš protėvių. Tautos praeičiai turime būti dėkingi už paveldėtas dvasines ir medžiagines kultūros vertybes, kasdien mus įkvepiančias ir maitinančias mūsų atminties bei vaizduotės galias – būtent atmintis ir vaizduotė, kupinos prasmingų praeities ženklų, mums ir leidžia įsivaizduoti ateitį, projektuoti tokios ateities, į kurią norėtume ateiti, vizijas. Kiekvieną kartą, kai mūsų vaizduotėje iškyla vienas ar kitas ateities paveikslas, privalome atminti, jog iš tiesų tai – vienokia ar kitokia praeities projekcija į būsimąjį laiką, vaizduotės ir intelekto perkurta praeities kopija, mūsų vilčių ir lūkesčių šiek tiek pakeistas ir, sakytume, veidrodiškai apverstas praeities atspindys. Tuščioje dar neatėjusio būsimojo laiko zonoje neįstengdami matyti to, ko dar nėra – to, kas dar neatėjo ir neįvyko –, ateitį mes išgyvename kaip vieną ar kitą praeities variantą – kaip atminties ir vaizduotės smuikais atliekamas variacijas praeities temomis.
Praėjusio laiko ir iš jo paveldėtų kultūros vertybių svarbą ateičiai paliudija ir pati lietuvių kalba: kalbėdami apie vaizdą, atsiveriantį prieš mūsų akis, ir apie įvykį, nutikusį prieš tiek ir tiek laiko, vartojame tą patį prielinksnį.
