Laukdami renginių skelbėme filosofo doc. dr. Naglio Kardelio straipsnį:

Kiekvienos tautos, visuomenės ir valstybės brandos lygį parodo jos požiūris į savąjį kultūros paveldą. Per kartų kartas išsaugoti ir mūsų paveldėti kultūros turtai nėra, kaip neretai manoma, iš praeities mums likusi sunki našta ar nemiela kupra, kuri nieko nesako mūsų sielai, bet kurią, išsaugodami garbę, privalome kantriai nešti ant pečių į ateitį. Ne, kultūros paveldas nėra beprasmė našta – tai mūsų dvasinė valda, brėžianti mūsų savasties kontūrą, ir mūsų dvasinė teritorija, kurią išmintingai valdydami bei saugodami apginame ir geografinę Tėvynės teritoriją. Kultūros paveldo sauga nėra akla praeities prievolė dabarčiai ir ateičiai, nes kiekvieno iš mūsų paveldėta tautos praeitis nėra dabarties ir ateities išlaikytinė. Toli gražu – veikiau mes esame savosios praeities ir paveldėtų kultūros turtų išlaikytiniai – juk be to, ką paveldėjome dvasios gyvybę teikiančioje kultūrinės atminties žemėje, mes nebūtume tuo, kuo esame, pristigtume jėgų gyventi arba gyventume pilką vienmatį gyvenimą kaip ateities vizijos stokojančios būtybės, negebančios įsišaknyti ne tik istorijoje, bet ir prasmingos egzistencijos dirvoje. Tad svarbu suvokti, kad kultūros paveldo objektai – tai mūsų jau įgytą dvasinę teritoriją žymintys riboženkliai, o kartu – ateitin vedančio kelio gairės ir aukštesnės kiekvieno iš mūsų ir visos tautos gyvenimo prasmės orientyrai.

Kultūros paveldas nėra pasyvus mūsų gyvenimo ir istorinės būties elementas, o reali jėga, gebanti išjudinti mūsų protus ir širdis, aktyvus veiksnys, keliantis pasigėrėjimą tautiečių nuveiktais darbais, suteikiantis dinamikos dabarčiai ir pagrindą pasitikėti savo jėgomis, įkvepiantis kasdienę kūrybą.